Ignė Zarambaitė apie debiutinę knygą paaugliams: „Visi esame ir šviesos, ir tamsos padarai“

2020-01-11, Indrė Liubinaitė

Šalies knygynuose ką tik pasirodė naujausia Šilutėje gyvenančios rašytojos Ignės Zarambaitės knyga „Juodavandeniai”, priskiriama paauglių literatūros kategorijai. Knygoje pasakojama paslaptinga ir įtraukianti istorija apie šešiolikmetės Anos ir jos draugų gyvenimo pokyčius. Anot autorės, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu, ji taip pat priduria, kad „visi turime paslapčių – tamsių ir dar tamsesnių”, nesvarbu, kokio amžiaus esame. Apie visa tai – pokalbis su autore.

Kokia yra šios knygos atsiradimo istorija? Ar visi knygoje minimi įvykiai, personažai yra išgalvoti, o galbūt rašydama prisiminėte ir savo paauglystę?

Gyvenu Šilutėje – nedideliame mieste, kuris išsiskiria savita istorija ir gamta. Čia daug kas skatina vaizduotę. Pavyzdžiui, potvyniai, kurie kasmet užlieja aplinkines pievas ir miškus, visiškai izoliuoja kai kurias sodybas… Tamsus potvynio vanduo visuomet kėlė smalsumą ir baugulį. Parašyti apie šią stichiją norėjau seniai, tik užtruko, kol galvoje susidėliojo konkreti istorija. Knyga tikrai nėra apie mane – nei dabar, nei paauglystėje. Vis dėlto dalelė mano patirčių, įspūdžių tenai slypi. Bėgiojau kaip ir pagrindinė veikėja Ana. Vaikystėje išgyvenau tėvų skyrybas. Paauglystėje skendau upėje. Išmėginau įvairias avantiūras. Kiti veikėjai atspindi mano pažįstamų žmonių savybes, bet taip pat nėra jų prototipai, veikiau kombinacijos. Yra realiai vykusių epizodų ir ištartų frazių, tačiau knygoje tai panaudota kitame kontekste.

Nors esate jau žinoma knygų vaikams autorė, tačiau „Juodavandeniai” – pirmoji Jūsų knyga paaugliams. Kuo skiriasi (jei skiriasi) rašymas paaugliams nuo rašymo vaikams?

Manau, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu. Tik turi žinoti KODĖL ir KAIP. Kaip rašyti vaikams, rodos, žinau. O sukurti knygą paaugliams iš pradžių atrodė nemenkas iššūkis, – nes tai nauja, nebandyta. Bet tas iššūkis pasirodė esąs ne įkalnė, į kurią reikia įkopti, o nuokalnė, nuo kurios lengva ir malonu leistis – mintys liejosi kaip tas potvynio vanduo. Gal dėl to, kad nejaučiau jokių suvaržymų. Beveik negalvojau apie tai, KAIP parašyti, nes paauglio pasaulis arčiau suaugusiojo nei vaiko. Sunkiausia buvo apsispręsti, KĄ ir KODĖL noriu papasakoti – kas aktualu, įdomu, ką ta istorija gali duoti jaunam žmogui.

Kaip sekėsi vėl sugrįžti į paauglystę, prisiminti tai, kas aktualu paaugliams, įsikūnyti į šešiolikmetę mergaitę Aną?

Na, nesijaučiu labai atitolusi nuo to amžiaus tarpsnio. Puikiai prisimenu save pačią. Turiu sūnėną paauglį. Dažnai vedu kūrybines dirbtuves vaikams, jaunimui, suaugusiems, savo realioje ir virtualioje kasdienybėje noriai bendrauju su visais. Prieš tai ketverius metus dirbau bibliotekoje, ten irgi ateidavo paauglių – pajuokaudavom, padėdavau išsirinkti knygų. Kai į žmogų nežiūri per amžiaus, patirties, statuso barjerą, nesunkiai jį pajauti. Tada nereikia atlikti specialių stebėjimų ir tyrimų, kad sužinotum, kuo jis gyvena.

Viešojoje erdvėje dažnai girdima, kad paaugliai neskaito. Kaip Jūs vertinate šią tendenciją?

Kad paaugliai skaito daug mažiau nei vaikai, įsitikinau dirbdama bibliotekoje. Tiesą sakant, nenustebau, nes ir aš paauglystėje buvau apleidusi skaitymą. Geriausiu atveju perversdavau privalomą literatūrą, kad gaučiau geresnį pažymį. Kodėl? Nes buvo daug kitų veiklų ir įvykių, kurie tuo metu rūpėjo labiau. Pradėjau kitaip matyti savo aplinką ir save, knietėjo visa tai pažinti, apgalvoti, eksperimentuoti. O daugelis mokykloje privalomų skaitinių atrodė tolimi tiems atradimams, dėl to neaktualūs, neįdomūs. Vis dėlto į rankas patekdavo ir tokių knygų, kurių nepaleisdavau iki paskutinio puslapio. Kuo jos ypatingos? Jų turinį galėjau išgyventi, su juo tapatintis. Vieniems paaugliams gal artimos fantastinės nuotykių knygos, kitiems – probleminė proza, svarbu, kad tokių knygų būtų. Ir kad būtų galimybė rinktis.

Kuo literatūra paaugliams, kaip žanras, yra išskirtinis, įdomus? Kaip Jūs vertinate paauglių literatūros situaciją Lietuvoje?

Kalbant apie Lietuvą, džiaugiuosi, kad daugėja rašančių paaugliams. Pamažu, bet daugėja. Ko norėtųsi daugiau? Laisvės. Iš mūsų, rašančių, ir iš redaktorių, leidėjų. Kad neišfiltruotume temų, apie kurias pridera ar nepridera kalbėti. Neišbrauktume ir netaisytume žodžių, kurie gali kažkam nepatikti. Negludintume visų aštrių kampų, kad įtilptų į standartinius rėmus. Paauglius užkabina tai, kas artima, o maištas įdomesnis už sterilumą. Kol kas to maišto užsienio literatūroje, manau, gerokai daugiau.

Kaip įsivaizduojate „Juodavandenių” skaitytoją? Ar ši knyga skirta tik paaugliams?

Ne, ne tik. Pagrindinė šio kūrinio mintis tokia – visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai. Kartais geidžiam, kartais neapkenčiam, kartais padedam kažkam, o kartais teisiam. Visi turim paslapčių, tamsių ir dar tamsesnių. Kiekvieno vanduo savaip drumstas. Nė nesvarbu, tu paauglys ar suaugęs… Tad tikriausiai knygą skaitys ir vieni, ir kiti.

lrytas.lt


Straipsnio komentarai

Citizen 2.02020-01-11
Uh kokia graži mergina. :) Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar karantinas pakeitė jūsų finansinę padėtį?