Darius Steponkus: „Nieko nėra patogiau už chirurgo aprangą“

2020-01-14, Virginija KESMINĖ
  AMBICIJOS. „Atėjau padaryti darbus, kuriuos atlikus mūsų ligoninė taptų geriausia. Ji jau yra viena iš geriausių, bet noriu, kad taptų geriausia“, - sako Respublikinei Klaipėdos ligoninei vadovaujantis Darius Steponkus.  © Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
AMBICIJOS. „Atėjau padaryti darbus, kuriuos atlikus mūsų ligoninė taptų geriausia. Ji jau yra viena iš geriausių, bet noriu, kad taptų geriausia“, - sako Respublikinei Klaipėdos ligoninei vadovaujantis Darius Steponkus. © Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

„Medikai yra žmonės, kurie užprogramuoti dirbti daugiau nei kiti, nes tai nėra darbas nuo 8 iki 17 valandos. Žinau tai, nes mano senelis, mano mama buvo medikai, aš dirbu šį darbą ir mano vaikai turbūt jį dirbs“, - sako gydytojas ortopedas-traumatologas Darius Steponkus, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigas einantis šiek tiek daugiau nei penkis mėnesius.

Profesinių ambicijų D. Steponkus turi daug, tačiau pradėjus eiti naujas pareigas D. Steponkui teko sustabdyti savo ortopedo-traumatologo licenciją, kad nenukentėtų vadovaujamojo darbo kokybė. Vis dėlto D. Steponkus prisipažįsta, kad su operacinėje dėvima apranga jaučiasi geriau nei dėvėdamas kostiumą, o kartais net sapnuoja, kad vėl operuoja.

Ligoninei vadovauti pradėjote nuo rugpjūčio 1 d. Kokie įspūdžiai?

Įspūdžiai yra patys puikiausi. Klaipėda man nėra kažkokia nepažįstama žemė. Klaipėdos regione aš dirbu jau 26 metus, o mano karjeros pradžia yra būtent šitoje ligoninėje. Dirbant Šilutėje reikėjo daug dalykų derinti, kalbėti ir diskutuoti tiek su Klaipėdos, tiek aplinkinių rajonų medikais. Taigi, atėjau į pakankamai sau artimą ir žinomą aplinką ir dėl to jaučiuosi labai gerai.

Iš pirmo žvilgsnio pokyčių ir skirtumų yra nemažai - kitas miestas, didesnė ligoninė, galbūt kitokie pacientų srautai, skirtingos aktualijos.

Vis dėlto galbūt reikėtų kalbėti apie panašumus. Tai yra kaip automobilis - ar jis mažas, ar didelis, kiekvieną reikia valdyti saugiai, vairuoti atsakingai, laikytis taisyklių ir tada viskas bus gerai. Dėl tam tikrų pagalbinių sistemų, kurios yra dideliuose automobiliuose, valdyti juos yra kiek lengviau. Taip ir gydymo įstaigose - yra tam tikros taisyklės, privalomi atlikti veiksmai, taip pat ir įvairios pagalbinės sistemos. Didesnėse ligoninėse jų yra daugiau, tad ir dirbti lengviau.

Žvelgiant iš šono atrodo, kad vis dėlto vadovo darbas skirtingo dydžio įstaigose turėtų skirtis. Turiu omenyje darbo organizavimą, naujus iššūkius, pasikeitimus, prie kurių reikėjo įprasti.

Tie iššūkiai nėra tokie baisūs, kaip gali atrodyti. Reikia prie visko priprasti. Tuos žmones, kurie dirba Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, eina vadovaujamas pareigas, aš puikiai pažįstu, ne vieną kartą su jais esu bendravęs. Iš esmės galėčiau vadovauti kad ir Santaros ar Kauno klinikoms, nes pats darbas būtų toks pat. Medicinos ir vadybos studijos, daugelio metų vadybinė patirtis man leidžia dirbti savo darbą bet kurioje įstaigoje. Apskritai sveikatos sistema nuolat keičiasi. Jeigu mėginsime užsišaldyti kokiame nors laikotarpyje, nieko neišeis. Taip pat ir vadovai negali užsišaldyti lede ir pasilikti kokiame nors periode, nors jis ir būtų labai malonus.

Žinoma, yra naujovių, pasikeitimų, sukeliančių būseną, kuri, turiu pripažinti, yra gana maloni. Žmogui visada norisi patirti kažką naujo, turėti kažkokių iššūkių, todėl mes keliaujame, ieškome kokių nors pramogų - važiuojame į Jūrų muziejų žiūrėti naujo akvariumo ar į Pakruojį kiniškų žibintų. Mums to reikia.

Aš kaip žmogus ir kaip vadovas jaučiuosi labai gerai priimdamas tuos iššūkius ir naujas malonias patirtis.

Visur dirba įvairūs žmonės, todėl vadovas turi jiems netrukdyti. Puikiai suvokiu, kad iš manęs tikimasi daug ir aš šį pasitikėjimą pateisinsiu, nes turiu minčių, idėjų, kurias realizuosime.

Ar važinėjate į darbą, ar persikėlėte į Klaipėdą?

Važinėju. Man patinka vairuoti automobilį, aš taip pailsiu. Ryte važiuodamas į darbą apmąstau visos dienos veiklas, o grįždamas po darbo pailsiu. Važiuodamas kasdien matau daug tų pačių automobilių, kuriais žmonės iš Klaipėdos važiuoja į darbą į Šilutę. Tas 50 kilometrų atstumas visiškai negąsdina.

Esate ir gydytojas traumatologas-ortopedas, ir vadovas. Kas jums įdomiau: vadovauti ar gydyti?

Gerą klausimą uždavėte ir skaudžią man temą palietėte. Iš tikrųjų atlikau sau labai skausmingą, bet būtiną veiksmą - laikinai sustabdžiau savo ortopedo-traumatologo licenciją. Šiuo metu man svarbiau yra vieta, kurioje aš dirbu. Jaučiu didelę atsakomybę prieš žmones, prieš įstaigą. Jeigu aš mėgausiuosi savo profesija, gali būti, kad kažko nepadarysiu kaip vadovas. To negaliu sau leisti. Negalėčiau daryti dviejų darbų gerai, todėl susitelkiau į vieną.

Tačiau negaliu visam laikui atsisakyti savo misijos. Net sapnuoju, kad operuoju ir gydau ligonius.

Turbūt galima sakyti, kad sugrįžote į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, nes metus buvote čia gydytojas internas. Kaip pasikeitė ligoninė nuo tų laikų, kokią ją atsimenate?

Per tuos metus, kai buvau čia, čia buvo padėti pagrindai mano kaip gydytojo profesijai. Aš visada sekiau ir džiaugiausi šios ligoninės pasiekimais, o čia sugrįžus visi pokyčiai labai akivaizdžiai matomi ir jaučiami. Smagu buvo rasti kai kuriuos dalykus, kurie čia buvo ir prieš 26 metus, pavyzdžiui, čia sutikau savo mokytojus ir labai džiaugiuosi, kad jie tebėra aktyvūs ir reikšmingi žmonės.

Kaip medicina, taip ir pati ligoninė pasikeitė neatpažįstamai. Medicinoje net 5 ar 10 metų yra didelis laiko tarpas, o aš čia buvau prieš 26-erius. Vis dėlto radau čia gražią, gerą, malonią aplinką, puikius žmones, profesionalius specialistus ir aukšto lygio gydymo įstaigą.

Ar sugrįžus į pasikeitusią ligoninę pirmomis dienomis koridoriai nebuvo klaidūs?

Gydymo įstaigos, nežinau, kodėl, bet tikrai pasižymi klaidumu, nesvarbu, ar jos Lietuvoje, ar kitoje Europos šalyje (juokiasi - aut. past.). Vis dėlto kai žinai sistemą, klaidžioti tikrai nereikia.

Skaitydama vieną interviu radau jūsų prisipažinimą, kad esate ambicingas žmogus. Kokių turite ambicijų sau kaip šios ligoninės vadovui ir savo asmeniniame gyvenime?

Asmeniniame gyvenime, manau, jau visas savo ambicijas esu įgyvendinęs - pasodinau medį, užauginau sūnų ir pastačiau namą. Profesinėje veikloje ambicijos yra kaip ir kiekvieno vadovo - maksimaliai išnaudoti save, kad įstaiga judėtų į priekį, kas šiandieninėje sveikatos sistemoje ir besikeičiančioje mūsų visuomenėje yra labai svarbu.

Aš žaidžiu lauko tenisą, bet niekada neinu šiaip sau pažaisti. Aš visą laiką einu laimėti. Čia irgi atėjau laimėti, padaryti darbus, kuriuos atlikus mūsų ligoninė taptų geriausia. Ji jau yra viena iš geriausių, bet noriu, kad taptų geriausia.

Ambicijų profesine prasme turiu gana daug ir jas tikrai realizuosiu, nes dar nebuvo tokio tikslo, kurio nepasiekčiau.

Gal jos kai kam atrodys per daug akiplėšiškos, bet visi mes norime maksimalaus rezultato, tik gal ne visada išdrįstame tai pasakyti kitiems. Manau, kad viskas bus gerai.

Susidaro įspūdis, kad ką nors suplanavęs kryptingai einate tikslo link, o jį pasiekęs ieškote naujų tikslų?

Būtent taip ir yra. Nemėgstu blaškytis, dėl to kiekvieną žingsnį daug kartų gerai apsvarstau. Galbūt čia mano kaip ortopedo-traumatologo įprotis, nes mes viską labai daug kartų gerai apgalvojame prieš operaciją. Mane taip mokė ir mano mokytojai, tarp jų ir daktaras Mačiulis, kuris vis dar dirba, vadovauja Ortopedijos-traumatologijos skyriui. Dėl to tiek profesijoje, tiek gyvenime daug kartų viską įvertinu ir tada jau nebūna dvejonių, darau nieko nebekeisdamas.

Kaip atsipalaiduojate po darbų, be to, kad žaidžiate tenisą?

Kaip ir kiekvienas žmogus, nesu bejausmis - reaguoju į laimėjimus, pralaimėjimus. Žinoma, gebėjimas atskirti laisvalaikį ir profesinę veiklą yra vienas iš būdų atsipalaiduoti. Gebu laiku pradėti ir laiku baigti tiek poilsį, tiek darbą. Žmogus negali būti produktyvus 24 valandas per parą, būtina kiekvienam suvokti, kad reikia ir dirbti, ir atsipalaiduoti. Pasaulis labai įdomus, jame yra daug ką pamatyti ir patirti. Sportas, sveika gyvensena, kelionės, buvimas su šeima, tiesiog fizinis darbas sodyboje atpalaiduoja, padeda pasisemti energijos ir vėl kibti į darbus.

DOSJĖ

  • Gimimo data - 1968 m. gruodžio 18 d.
  • 1992 m. įgytas gydytojo diplomas, atitinkantis magistro laipsnį, 1993 m. suteikta gydytojo ortopedo-traumatologo licencija, 2008 m. suteiktas sveikatos vadybos magistro laipsnis.
  • 2005-2019 m. - Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas, nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. - Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius. Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos tarybos pirmininkas.
  • 2014 m. savaitraščio „Lietuvos sveikata“ organizuotame konkurse „Metų vadovas 2013" pripažintas nugalėtoju ir geriausiu 2013 metų gydymo įstaigų vadovu Lietuvoje.
  • Žmona Renata - gydytoja oftalmologė, sūnus Tomas - LSMU doktorantas, dukra Ieva - moksleivė.

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar pavargote nuo karantino?