Šeši filmai apie darbščiąsias Pagėgių krašto ūkininkes

2015-02-08, Stasys BIELSKIS
Pagėgių krašto ūkininkės O. Dargužienė, D. Knapkienė, V. Jakaitė, A. Kubilienė ir A. Nausėdienė. Trūksta tik L. Aleknavičienės, kuri neatvyko į žemdirbių vakaronę.
Pagėgių krašto ūkininkės O. Dargužienė, D. Knapkienė, V. Jakaitė, A. Kubilienė ir A. Nausėdienė. Trūksta tik L. Aleknavičienės, kuri neatvyko į žemdirbių vakaronę.

Prieš savaitę vykusioje Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių skyriaus vakaronėje buvo parodyti žemės ūkio kooperatyvo „Lumpėnų Rambynas“ pirmininko Remigijaus Kelnerio sukurti filmai apie darbščiąsias krašto ūkininkes – Oną Dargužienę, Danutę Knapkienę, Laimą Aleknavičienę, Vidą Jakaitę, Anastaziją Kubilienę ir Aliną Nausėdienę.

Prieš keletą metų „Šilokarčemoje“ rašėme, kaip ūkininkė O. Dargužienė rankomis melžia daugiau nei 20 karvių. Šiandien skaitytojams dar kartą pristatome ją, pateikiame po keletą kitų ūkininkių minčių, kurias išgirdo vakaronės dalyviai, žiūrėdami tuos filmus.

Pasak O. Dargužienės, jos mamytė kolūkio fermose net visai nebeturėdama jėgų, prieš pat savo mirtį, ėjo pas karvutes. Ir ji daranti tą patį. Ar gripu sirgtų, ar skausmas sąnarius

vertų.

Iš europinės paramos O. Dargužienė įsigijo mėšlo šalinimo įrangą, šaldytuvą, pieno koštuvą, rekonstravo tvartą, įrengė modernias pertvaras ir girdyklas.

„Sakiau, pavasarį parduosiu viską ir kelsiuosi į kambarį mieste, - prieš penkerius metus žurnalistui yra sakiusi ūkininkė. - Žinokit, pavargau per gyvenimą - karvės, karvės ir karvės. Bet taip tik sakau. Nepaprastai jas myliu, o judėti esu įpratusi. Smagu būdavo, kai atvesdavo daug veršelių dvynukų porų. Dabar retai taip atsitinka. Turiu vieną tokią karvutę sąžiningą - ji netrukus veršiuosis, o dar 14 litrų pieno duoda. Vasarą per dieną sąžiningai davė 46 litrus. Nestambi, bet labai ėdri. Visą laiką vedė buliukus, tik praėjusiais metais - telyčaitę”.

Dėl savo bėdų ji ne valdžią kaltina, o maisto produktų perdirbėjus ir perpardavinėtojus. Sako, jei šie būtų sąžiningi, tai jos tvarte dar atsirastų vietos ir kitiems galvijams...

Ūkininkė D. Knapkienė teigė prieš dvejus metus gavusi paramą, yra davusi įsipareigojimus nemažinti ūkio, o kai dabar taip „numušė“ žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, darosi neramu. „Kolegėms ūkininkėms šiais metais linkiu vilties, stiprybės, tikėtis gero. O kai neprarasime vilties, tai ir stiprybės turėsime“, - sakė D. Knapkienė.

Dar viena ūkininkė L. Aleknavičienė, auginanti nemažą būrį avių, savo viltis sieja su lengvaja pramone – parduoti vilnas, kailius. „Aš manau, kad jeigu pasistengsiu, labai norėsiu, tai ir pavyks“, - teigė moteris. Paklausta, ar, jeigu tektų dar kartą pasirinkti, pasirinktų avelių ūkį, atsakė: „Taip, nes visi kiti gyvūnai yra man per dideli. Kažkas siūlė auginti mėsinius galvijus, pasakiau: „Ne“. Net avinų su ragais nelaikau“.

L. Aleknavičienė pasidžiaugė, kad jokia krizė ar Rusijos embargas jai nebaisūs, nes rusai iš jos niekada avienos nepirko. Mat Lietuvoje nesurenkama net minimalaus avių kiekio, kurį būtų galima eksportuoti. Visos avys suvalgomos Lietuvoje.

V. Jakaitė sakė, kad moteriai būti ūkininke yra tikrai sunku, vyrams esą žymiai lengviau. „Bet aš nedejuoju, esu optimistė iš prigimties. Kai būna sunku, sakau – viskas ateina ir praeina, praeis ir ta sunki diena. Išmokau džiaugtis kiekviena smulkmena, kiekviena nauja išaušusia diena, gražiu gėlės žiedeliu, saulės spinduliu. Yra gyvenime daug sudėtingesnių ir baisesnių dalykų nei ūkininkavimas. Jeigu darbo nebijau, esu optimistė, tai viskas įmanoma – ir pasėti, ir padaryti, ir kažkiek uždirbti“, - pasakojo V. Jakaitė.

Ji pasidalijo prisiminimais, kaip užaugo vienkiemyje netoli Kintų, prie pat Kuršių marių. Kai jai buvo 12 metų, tėvai persikraustė į Pagėgių kraštą – taip pat į vienkiemį. Ištekėjo už irgi vienkiemyje užaugusio vyriškio. Apsigyveno Tauragėje, bet juos traukė kaimas, todėl kiekvieną savaitgalį skubėdavo pas tėvus. Prisigalvodavo visokios veiklos – ir bulves augino, ir braškes šiltnamyje. O kai gimė dukrytė, suprato, kad vaikui reikia daugiau erdvės, gryno oro, todėl nusipirko kaime sodybą. Ji buvo labai apleista, tvoros – iš spygliuotos vielos, teko nemažai paplušėti, kol viską sutvarkė, suremontavo.

Pasak V. Jakaitės, moterys ūkininkės yra pranašesnės už vyrus – jos ir kantresnės, ir atsakingesnės. Ji linkėjo visiems stiprios sveikatos, stiprių, gražių santykių šeimose. „Už šeimą, už vaikus, už tėvus, už artimuosius nieko nėra svarbiau ir brangiau, todėl linkiu visiems stiprybės, kantrybės, svajonių išsipildymo“, - kalbėjo V. Jakaitė.

Ūkininkė A. Kubilienė sakė esanti kaimo žmogus – mylinti žemę, gyvulius. Bet prisipažino, kad jeigu būtų gerai apmokamas etatas, tai geriau dirbti valdišką darbą. A. Kubilienė viena ūkininkauja jau nuo 1991 metų.

„Ūkininkams reikia profsąjungos, reikia teisinės valstybės, kuri kovotų už žmogų, - teigė A. Kubilienė. – Kas gi gali kovoti prieš perdirbėjų ir prekybininkų savivaliavimą? Tautos išrinktieji gyvena tik savo interesais“.

A. Nausėdienė sakė ūkininkaujanti 18 metų, o viena – jau trečius metus. Dirbamos žemės turi 26 hektarus, laiko 4 melžiamas karves, 3 prieauglius, kelias kiaules. Ūkininkauti padeda sūnus, o patarimais – mama. A. Nausėdienės manymu, tokiems nedideliems ūkiams reikėtų kooperuotis, kad būtų galima išgyventi ir dar būtų pelno.

Jos motina Genovaitė Česnavičienė linkėjo dukrai sėkmės ūkininkaujant ir kad anūkėlis nepabėgtų iš kaimo.

Tokios yra Pagėgių krašto ūkininkės – darbščios, ištvermingos, kūrybingos.

 


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?