Nepamiršta istorija: žydai Žemaičių Naumiestyje ir Švėkšnoje

2020-03-05, Apžvalgą parengė Kristina Toleikienė
Vartotojų kooperatyvas „Nauda“, Švėkšnos arbatinė ir knygynas, XX a. 4 dešimtmetis. (Šilutės Hugo Šojaus muziejus).
Vartotojų kooperatyvas „Nauda“, Švėkšnos arbatinė ir knygynas, XX a. 4 dešimtmetis. (Šilutės Hugo Šojaus muziejus).

Tarp daugelio kitų Lietuvai svarbių įvykių ir datų 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo XIV amžiaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. 2020 metais minėsime ir didžiojo Lietuvos rabino, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, litvakų misnagdų religinės minties lyderio, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines.

Lietuvos žydų bendruomenei – 700 metų

Šiais metais yra puiki galimybė atskleisti ir parodyti daugiau nei 700 metų siekiančią Lietuvos žydų bendruomenės istoriją, jos reikšmingą indėlį į religinės, kultūrinės, mokslinės bei visuomeninės raidos etapus, Lietuvos Nepriklausomybės ir valstybingumo siekimo bei įtvirtinimo procesus.

Dabartinio Šilutės rajono teritorijoje dėl geografinių ir istorinių šio krašto ypatybių užkoduotos ne tik skirtingų miestų ir miestelių žydų bendruomenių istorijos, bet ir skirtingos Žemaitijos bei Klaipėdos krašto žydų istorijos.

Šilutės rajone galima matyti ilgus metus vienų šalia kitų gyvenusių dviejų etninių regionų kultūrų asimiliaciją bei kultūrinius skirtumus: kalbėti reikėtų apie žemaičius ir lietuvininkus. Tiek Mažąją Lietuvą, tiek šalia esančius pasienio miestelius ypač mėgo pirkliai, amatininkai, įvairių profesijų atstovai. Prie pat sienos su Mažąja Lietuva tokių gyvenviečių buvo nemažai, tačiau savo dydžiu ir aktyvumu išsiskyrė Švėkšna ir Žemaičių Naumiestis (carinės Rusijos laikais vadintas Aleksandrovsku, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę – tarpukariu vadintas Tauragės Naumiesčiu).

Šiose gyvenvietėse ėmė kurtis kitataučių bendruomenės, įsteigdamos ir religines bendruomenes, kurios čia įkurdavo ir savo maldos namus. Religinių konfesijų su maldos namais galima priskaičiuoti iki keturių: katalikų, evangelikų liuteronų, judėjų ir stačiatikių. Pastaroji maldos namus turėjo Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnoje cerkvės projektas buvo suplanuotas, tačiau taip ir nebuvo įgyvendintas, o ir tikinčiųjų nebuvo gausu.

Daugiau žydų tautybės gyventojų

Didžiausia tautinė mažuma, gyvenusi tiek Švėkšnoje, tiek Žemaičių Naumiestyje, buvo žydų. Iki šiol miesteliuose galima pamatyti gausiai išlikusio žydiškojo paveldo: mūrines sinagogas, pirtis, mėsininkų, prekybininkų pastatus, mokyklų pastatus, senąsias žydų kapines. Žydų kūrimąsi šiose pasienio gyvenvietėse reikėtų sieti su bendrais LDK politiniais, ekonominiais bei socialiniais aspektais. Žydų gyvenamosios vietos pasirinkimą galėjo nulemti ir skirtingais laikotarpiais įvairių didikų teiktos privilegijos: 1388-1646 m. laikotarpiu skirtingų didikų buvo patvirtinta mažiausiai 10 visuotinų privilegijų LDK žydams. Toks privilegijų skyrimas turi byloti apie tai, kad žydai ypač buvo naudingi miesteliuose dvarus turėjusiems didikams, kurie samdydavo žydus gerinti dvarų ekonominę situaciją, dažniausiai įdarbindami juos apskaitininkais, raštininkais, pinigų keitėjais, sandėlininkais, muitinių ar smuklių prižiūrėtojais.

Žydų kėlimąsi į Žemaitiją paspartino ir XVII amžiaus antrojoje pusėje vykęs LDK karas su Švedija. Po karo į ištuštėjusius Žemaitijos miestelius ėmė keltis žydai, minimu laikotarpiu Švėkšna ir Žemaičių Naumiestis buvo gana patrauklios ir ekonomiškai stiprios gyvenvietės, įsikūrusios patogioje prekybai vietoje. Turgaus privilegija Švėkšnai buvo suteikta 1664 m., Žemaičių Naumiesčiui beveik šimtmečiu vėliau – 1750 m. Tačiau šių privilegijų suteikimas greičiau buvo formalumas, nereikėtų manyti, kad iki jų suteikimo prekyba ar turgūs minimuose miesteliuose nevyko.

Žydų bendruomenei reikėjo trijų dalykų

Žydų naujakurių kraustymąsi Žemaitijon paskatino Lietuvos-Lenkijos valdovo Mykolo Kaributo Višnioveckio privilegija Žemaitijos žydams, suteikta 1669 m. lapkričio 21 d. Ši privilegija suteikė teisę žydams laisvai prekiauti, verstis amatais, išpažinti savo religiją, statyti sinagogas ir turėti savo kapines.

Gyvenvietėse, kuriose įsikurdavo žydų bendruomenės, būdavo statomi maldos namai. Jų kiekį, dydį ir išvaizdą nulemdavo tuo metu gyvenvietėje gyvenusių žydų namų skaičius, bendruomenių poreikiai ir ekonominė padėtis. O tam, kad būtų įsteigta žydų bendruomenė reikėjo trijų pagrindinių elementų: kapinių, nes žmogaus laidojimas – viena svarbiausių judaizmo prievolių; Toros ritinio, reikalingo daugybei bendruomenės religinių ritualų atlikti ir vietinės valdžios leidimo (sutikimo).

1952 m. Niujorke išleistoje Benjamino Gordono knygoje ,,Between two worlds“ („Tarp dviejų pasaulių“) pateikta versija apie žydų atsiradimą ir gyvenimą Žemaičių Naumiestyje iki Pirmojo pasaulinio karo. Knygoje jos autorius teigia, kad dar būdamas vaiku senosiose Žemaičių Naumiesčio žydų kapinėse (dabartinėje Žemaičių gatvėje) jis aptiko antkapinį paminklą su beveik išblukusiu užrašu, kuriame buvo įrašyta, kad „čia palaidota Hana, Rabino Eliziejaus duktė, mirusi 5292 m.“, t. y. 1531 m. Jeigu tai tiesa, žydų bendruomenės kūrimąsi Žemaičių Naumiestyje reikėtų datuoti XVI a. pr. Taip pat autorius teigė, kad tarp senų paminklų buvęs ir paminklas XIX a. pradžios rabinui Abraomui Pijui, kurio brolis – žymus mokslininkas iš Vilniaus, pramintas Gaonu.

Švėkšnoje pirmasis gyventojas žydas minimas dvaro inventoriuje 1644 m. Minimu laikotarpiu Švėkšnos dvaro savininkas Jaronimas Krišpinas Kiršenšteinas dvarą su miesteliu pardavė baronienei Kotrynai Denhofienei, todėl buvo sudarytas valdos inventorius, kuriame ir paminėtas prekybininkas žydas vardu Ejijas (Heliasz).

Švėkšniškiai švęsdavo kartu su žydais

Gausėjančios žydų bendruomenės kūrėsi miestelių centruose, aplink turgaus aikštes, kur palanku buvo plėtoti prekybą, amatus, o jų anais laikais netrūko. Kiekvienas miestelis turėjo ne vieną batsiuvį, kepurininką, laikrodininką, krosnininką, stiklių, skardininką, stogdengį ar dailidę. Žinoma, tai nereiškė, kad amatais užsiimdavo vien tik žydai, tačiau lietuvis nebuvo įsivaizduojamas be žemės lopinėlio ir ūkinės veiklos, dėl šios priežasties, natūraliai susiklostė, kad lietuviai daugiau gyveno kaimuose, o jeigu telkdavosi miesteliuose, tai toliau nuo centro, kur galėjo užsiimti žemės ūkio veikla. Tačiau žydų ir lietuvių glaudūs ryšiai buvo akivaizdūs: juos siejo stiprūs prekybiniai saitai, ne veltui atsirado posakis: „Kiek­vie­nas lie­tu­vis tu­ri sa­vo žy­dą, o kiek­vie­nas žy­das tu­ri sa­vo lie­tu­vį.“ Jeigu žydams būdavo šventa diena, pasitaikydavo, jog Švėkšnoje turgūs iš ketvirtadienio būdavo nukeliami į antradienį, buvo net sakoma: „Švėkšniškiai dar ir švenčia su žydais“. Žydus su ūkininkais siejo prekybiniai ryšiai, todėl buvo nenaudinga vykti į turgų, kuomet žydai negali pirkti ir parduoti (švenčių dienomis, per šabą). Neatidėliotiniems reikalams žydai samdydavo lietuvius, kad atliktų jų įprastus darbus, kurių negalėdavo patys dirbti švenčių metu.

Ilgus metus klestėjusių bendruomenių likimai buvo pakeisti Antrojo pasaulinio karo metu. Tragiški įvykiai nulėmė, kad daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių neliko žydų gyventojų, tačiau atmintis visada išlieka gyva, kol yra, kas pasakoja istoriją.

Svarbu, kad jaunoji karta nebūtų auklėjama remiantis stereotipiniu mąstymu, o su žydų kultūra ir tradicijomis susipažintų iš arti. Švėkšnoje ir Žemaičių Naumiestyje jaunoji karta nuolat supažindinama su lokalia istorija, įgyvendinami įvairūs projektai, susiję su žydų atminties išsaugojimu, vietos bendruomenės kviečiamos įsijungti į kultūrinius projektus, renginius bei edukacinius užsiėmimus. Siekiama ir valdžios institucijų dėmesio bei pagalbos išsaugant išlikusį paveldą tam, kad ateities kartos turėtų ką prisiminti ir suvoktų išlikusį žydiškąjį paveldą kaip visos Lietuvos, o ne atskiros tautinės mažumos.


Foto galerija

Švėkšnos miestelio centras. Atvirukas, leidėjas M. Sieff, XX a. pradžia. (Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija).Vartotojų kooperatyvas „Nauda“, Švėkšnos arbatinė ir knygynas, XX a. 4 dešimtmetis. (Šilutės Hugo Šojaus muziejus).Žemaičių Naumiestis tarpukariu. (Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicija).Klumpių turgus Švėkšnoje, 1934 m. (Šilutės Hugo Šojaus muziejus Švėkšnos ekspozicija).Žemaičių Naumiesčio Maccabi komanda tarpukariu.
Paskutiniojo Žemaičių Naumiesčio žydų rabino Lesino šeima, 1939 m. (Fotografijos kopija saugoma  Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijoje).Švėkšnos miestelio tikrosios būklės plano fragmentas, matininkas J. Raupys,1910–1911 m. (Kauno Regioninis archyvas, f. 51, ap. 5, b. 11.)

Straipsnio komentarai

Senis2020-03-06
Dvitaskiui:
O liga tai progresuoja. Ir labai sparciai, nereikia net pilnaties...
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-03-05
nebuvo čia jokių žydų, taip kaip ir dabar toje žydų bendruomenėje nėra nei vieno žydo. tai labai įdomios brexitinės imperijos karinės apgaulės makaronystės. tos fotografijos tai panašiai kaip kad šiuolaikinis instagramas, kuris irgi gali tarnauti kaip "veni vidi viči". va atėjo nusifografavo ir va iškeptas dar vienas blynas vienybės žydėjimui. Kaip tie melagiai kur nuskrido į mėnulį įbedė vėliava ir čia jų mėnulis. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kokios šiuo metu apribotos veiklos jums labiausiai trūks?