Rusnės žydai – klestintys verslininkai ir aktyvūs piliečiai

2020-03-27

Šį kartą, tęsdami projektą „Be istorijos slenksčių“, supažindinsime su Rusnės žydais. Dauguma jų buvo klestintys verslininkai, vertėsi medienos prekyba. O 1857 metais Rusnėje, laikinai čia apsistojus 500 žydų,buvo atidarytos sinagoga ir ritualinė pirtis. Spausdiname kultūros paveldo eksperto, klaipėdiečio Kęstučio Demerecko 2018 m. atlikto ekspertinio darbo „Istoriniai, urbanistiniai ir ikonografiniai tyrimai“ ištraukas apie Rusnės žydus ir sinagogą.

Rusnėje XVIII a. pab., prasidėjus medienos plukdymo į Klaipėdą vajui, iš įvairių vietovių atvyko ir apsigyveno daug medienos prekyba besiverčiančių žydų. 1789 m. čia gyveno žydas Isaar Laser, dar vadinamas Laser Cohn. Jis buvo užkandinės savininku ir rusų bei žydų medienos pirkliams tarpininkavęs komisionierius.

Nuo 1810 m., nors ir ne nuolat, Rusnėje gyveno žydas pirklys David Levinson iš Krojankės. 1814 m. kovo 28 d. Rusnėje su žmona ir dviem dukterimis apsigyveno Heimann Isaak Dobrin, tik prieš metus gavęs pilietybe Marienverderyje. O 1819 m. rugpjūčio 19-ąją čia įsikūrė jo giminaičiai ar sūnūs: Aron Isaac Dobrin, gimęs 1782 m., ir Caspar Isaak Dobrin, g. 1792 m., pilietybę gavęs 1816 m. Stargarde.

Senasis Dobrinas, matyt, gerai vertėsi, buvo turtingas ir netruko įsigyti Žibų (Šilutės) karčemą. Čia ir mirė 1852 m.

Klaipėdoje gauti miestiečio teises reikėjo milžiniškų pastangų. Garsus pirklys J. L. Vyneris iš magistrato į savo prašymą gavo tokį atsakymą: „Magistratas negali ramiai žiūrėti, kaip žydai čia reikalauja miestiečio teisių. Tik įsikišus karaliui, J. L. Vyneriui buvo suteiktos miestiečio teisės. Šis žmogus vėliau tapo net miesto tarybos nariu ir gyvenimo pabaigoje - didžiausiu Klaipėdos labdariu.

1825 m. į Rusnę atvyko gyventi Itzig Jacob Zamory su sūnumi, g. 1821 m., iš Pomeranijos ir Solomon Pinkus Roth iš Tilžės. Vėliau - Meyer Abraham Katzh bei August Kasper Fischer iš Domnau. 1839 m. iš Landeko atsikėlė, matyt, su šeima,  Abraham Gerson Levi.

Gausėjant žydų tautybės gyventojų, Rusnėje prireikė žydų kapinių. 1837 m. žydų bendruomenė įsigijo 71,5 kv. ryštės sklypą karališkoje žemėje prie Pakalnės upės. Už kapines žydai mokėjo 1 talerio činšo metinį mokestį. Tačiau dėl patvinstančios upės šis sklypas kapinėms buvo netinkamas. Todėl 1844 m. kapinės perkeltos į Žibus (Šilutę). 1859 m. Šilokarčemos ir Rusnės žydų bendruomenės nusipirko, tikėtina, tą patį kapinių 1 margo 16 kv. rykščių sklypą prie Šilutės Barzdūnuose už 5 talerių metinį mokestį.

Žydams į Prūsiją patekti 1780 m. gruodžio 12 d. potvarkiu buvo nustatytos ypatingos sąlygos: į kraštą nebuvo įleidžiami žydai, atvykę be vežimo ar jojamo arklio ir neturintys su savimi 50 talerių grynųjų pinigų. Tai buvo taikoma į turgų ar į metinį jomarką atvykstantiems žydams, tačiau nutarusiems apsigyventi Prūsijoje buvo labai sunku gauti pilietybę ar miestiečio teises, kurios prilygo pilietybei.

Visai kitaip buvo Lietuvoje, pvz., Žagarėje 1868 m. iš 1 629 gyventojų 1 540 buvo žydų tautybės. Rusnei tampant stambiausiu prekybiniu miestu Nemuno deltoje, čia pradėjo keltis ir pirkliai, tikėdamiesi gero uždarbio, aišku, iš medienos prekybos.

1848 m. Rusnėje apsigyveno žydai medienos pirkliai Saul Moses Block iš Wartenburgo ir Zollek Joschel Warbutzky iš Hohenšteino su šeimomis (abu iš vidurio Vokietijos). 1855 m. į Rusnę iš Klaipėdos atsikėlė gyventi Hirsch Moses Warbutzky, matyt, giminaitis. Tais metais Rusnėje jau gyveno 33 žydai, o Šilutėje tik 30. Be jau minėtų šeimų dar ir Soul Bloch, Benjamin Lesser, Bernhardt Lesser bei Joseph Isenheim šeimos.

1857 m. Rusnėje laikinai apsistojo 500 žydų skalbėjų šeimų, kurie gėrė porterį ir valgė lašišas – tikrai turtingi skalbėjai. Tačiau tais pačiais metais, t. y. 1857-aisiais, buvo atidaryta Rusnės sinagoga ir pirtis. Sinagoga buvo ne tik maldos namai, bet ir susirinkimų bei mokymų vieta. Žydų vaikų mokymusi, ypač tikybos, rūpinosi gyvulių skerdikai, taip vadinami schechteriai. Rusnėje mokytoju buvo Soul Bloch, 1867 m. mokytojo pareigas ėjo maldų vyresnysis ir schechteris Wolf Lobowsky, po jo – Liebermann. Buvo ir privatūs Rusnės mokytojai Lewinn Kallenbach ir Leiser Rubinson. 1871 m. Rusnėje žydų mokytoju dirbo Hiltelowitz, o 1873 m. - Leip Wolpe.

Mokytojų kaita buvo būdinga tokiam miesteliui, kur keitėsi gyventojai ir vyko intensyvūs prekybiniai mainai. Mokykla veikė prie sinagogos. Žydai, sukaupę turto, stengėsi jį investuoti į vis didesnius projektus. 1875 m. Rusnės kelto privilegiją įsigijo žydas Heilig - emigrantas iš Ukrainos. Tačiau istorikai mini nelaimę, kurios metu mirė trys žydai: keltą aptarnavę savininkas Heilig ir jo du žentai. Našlėmis liko Cecilija Heilig ir Sara Wolpe. Gal vienas iš mirusiųjų buvo Leip Wolpė, buvęs ir žydų vaikų mokytoju.

Teigiama, kad 1880 m. Rusnėje gyveno net 133 žydai. Tai - didžiausia žydų bendruomenė regione. Tačiau statistiniai duomenys truputį vėliau mini mažesnį žydų skaičių – 1905 m. Rusnėje gyveno 95 žydai. Visoje Šilutės apskrityje – 250 žydų.

Po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė suirutė ir po jos sekusi gili ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė ir Vokietijos daliai – Klaipėdos kraštui. Labai greitai nuvertėjo markė, akcijų kainos krito beprotišku tempu, turguje negalėjai nusipirkti būtiniausių prekių. Todėl daugelis miestų 1920 m. įsivedė savo pinigus. Tai padarė ir savo spaustuvę turėjusi Rusnė.

Tokiomis sąlygomis verslui nebeliko vietos, kaip ir pinigų skolinimui. Tad žydų bendruomenė Rusnėje ėmė po truputį tirpti. 1921 m. Klaipėdos krašto adresų knygoje, kiek galima spręsti iš pavardžių, nes tautybė nenurodyta, Rusnėje beliko nedaug žydų šeimų: L. Wolpe, Hermann Westphal, Ephreim Bräude, pirklys Moses Kahn (firma „Kahn & Cie“), stalius Otto Westphal, mėsininkas Alexander Kenkel ir kiti (1915 m. adresų knyga).

1923 m. sausio 15 d. Lietuvai atsiėmus Klaipėdos kraštą, daugelis ne tik vokiečių kilmės vietos verslininkų ir dvarininkų pardavė savo verslus ir išvyko į Vokietiją bei į kitas šalis. Be to, dėl Lenkijos veiksmų sustojo sielių plukdymas Nemunu ir prekyba. Tai ypač atsiliepė Rusnės verslui. Daugelis lentpjūvių liko be medienos. 1923 m. dėl emigracijos visame Klaipėdos krašte, manoma, liko tik 200 žydų.

W. Buttkeraitis rašė, kad po 1920 m. daugumai Rusnės žydų bendruomenės narių išvykus, sinagoga nustojo veikusi. Šilutės sinagoga dar veikė, jai vadovavo kantorius Luis Epstein (drabužių parduotuvės prie Šilokarčemos turgaus savininkas). Steponas Kolupaila 1940 m. išleistame vadove rašė: „Ties tiltu Rusnėje stovi mūrinė sinagoga, nors žydų dabar nebėra.

1933 m. prof. S. Kolupaila vandens turistams skirtoje knygelėje „Mūsų vandens keliai“ apie Rusnę rašė: „Rusnės m., gražus geležinis tiltas per Atmatą, viešbutis, muitinė, vandens kelių rajonas, bažnyčia, sinagoga, garlaivių prieplauka, vandens matavimo stotis“.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

..2020-03-28
oho kaip įdomiai. atėjo medkirtys į rusnę ir iš karto pavirto į rusnės medkirtį, ne todėl kad kerta rusnę, bet tarsi patapo rusnės nuosavybė. Ir čia viskas paremta kažkokiomis iš piršto išlaužtomis nesamonėmis atseit "atrastomis" tyliems kriuksiams besiknisant po kažkokius apdulkėjusius rakštisteinų stalčius. Tame ir esmė nebuvo nei vieno žydo rusnėje ar šilutėje. Kažkas panašaus šiais laikais su instagramu, kur "turistauja" kažkokie kaimiečiai nuolatos po pasaulį kuris jiems tarsi kaimas ant jų delno: važiavo pro šalį kažkoks terbakrauskis, nusifotografavo ir stebuklingai patapo šilutės terbakrauskiu. Tarsi kosmonautas kuris ką tik nusileido ant mėnulio ir įbedė vėliavą. Čia ir yra labai įdomūs reiškiniai su lietuva ir ypač mažaja lietuva, kuri šiuo atveju tarsi kažkoks "kalnų karabachas", kuriame glaudžiasi kažkokie CŽV gestapo alibabos, barmalėjai, karabasai barabasai, tt . Kryžiuočiai vysto lietuvos skaldyma visais įmanomais žudymo metodais: balkanizacija, pakistanizacija, Kleinstaaterei, tt. Tai visų pirma tarnauja kaip priedanga ir stogas vystyti vergovinę santvarką, nusikaltėlių tiekimą, žmonių prekybą ty "migracija". Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar pavargote nuo karantino?