D. Kinderis: apie save ir pasaulį

2020-04-03, Svetlana Jašinskienė
Vilkyškių seniūnijos Žukų kaime gyvenęs, dabar vilnietis D. Kinderis.
Vilkyškių seniūnijos Žukų kaime gyvenęs, dabar vilnietis D. Kinderis.

Pagėgiai, vienas mažiausių Lietuvos miestų, kuriame žmonės gyvena savo ritmu, laiko tėkmė čia nei greitesnė, nei lėtesnė, tiesiog gimsta, auga, dirba, kuria, sensta tokie patys žmonės, kaip ir didmiesčiuose. Tačiau ne kiekvienam mažo miestelio žmogui, išskridusiam iš savojo lizdo, pavyksta pasiekti aukštumų, kurios stebina ar džiugina visą Lietuvą, o kartais net už jos ribų.

Šis straipsnių ciklas bus apie žmones, kilusius iš Pagėgių krašto ir pasiekusius šlovę, apie kurią žino visa Lietuva. Tai dabartinius pagėgiškius ypatingai džiugina, nes visada galima pasakyti: „Tai mūsų žmogus“. Ir visai nesvarbu, ar su tuo žmogumi, kuomet jis buvo pagėgiškis, tave siejo kas nors, ar ne. Taigi, straipsnių ciklas pagal lotynų patarlę „Savam krašte pranašu nebūsi“.

Pokalbis buvo ilgas

Dainius Kinderis. Pagėgiai turtingi, jie turi net du Dainius Kinderius. Bet šis straipsnis ne apie valdininką Dainių Kinderį, o apie Vilkyškių seniūnijos Žukų kaime gyvenusį, dabar vilnietį Dainių Kinderį.

Taigi, nuo pradžių. Pokalbis telefonu su Dainiumi truko ilgai, mat jis tik ką grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Galapagų, Peru ir dar tebėra pilnas naujų įspūdžių.

Mokinio kelią Dainius praėjo įvairiose mokyklose, pradėjo Žukuose, po to – Saugose, Šilutės rajone, Tada Šilutės pirmoji gimnazija, ir Vilnius, M. Riomerio universitetas, teisės ir socialinio darbo studijos. Svajota apie žurnalistiką, tačiau gyvenimas nenuskriaudė. Su žurnalistika, rašymu, tyrimais Dainius susidūrė, bet apie tai vėliau.

„Būdamas 14 metų su tėvais išvykau į Lenkiją. Tai buvo mano pirmoji kelionė. Tėvai važiavo verslo reikalais, pirkti obuolių, berods... O aš turėjau jiems padėti. Tačiau mano mintyse buvo tikrai ne tėvų verslas, bet fiksavau kiekvieną smulkmeną, kaip elgtis keliaujant ir t. t. Tuomet jau buvau perskaitęs visus Žukų kaimo bibliotekoje esančius žurnalus „Kelionių horizontai“, visas knygas apie keliones. Iš knygų žinojau visas šalis. Nors mūsų šeima, giminė yra labai sėsli. Mama pagal specialybę yra pedagogė, tėtis ūkininkas. Mano tėvai turėjo gerą požiūrį į mano auklėjimą, jie niekuomet netrukdė mano sumanymams, visuomet manimi pasitikėjo. Man buvo keista, kuomet mano draugai turėdavo tėvų atsiklausti, ar gali kur nors eiti, nors mums tuomet buvo 12-13 metų. Tėvai žinodavo, kad aš dingstu ir tiek. Kuomet pradėjau keliauti, jie net nežinodavo, kur aš išvykęs, kada parvyksiu. Kartą net buvo pasitelkę Interpolo paiešką, kai išvykau į Ispaniją jiems nepranešęs, Bet viskas baigėsi sėkmingai.

Sumanė kelionę

Būdamas trylikos ar keturiolikos metų pats sumaniau kelionę dviračiu nuo Žukų iki Saugų, tai - 83 kilometrai. Planavau sustojimus, ką su savimi turėti, kiek galiu be sustojimo nuvažiuoti ir t. t. Dabar tai yra kasdienybė, prieš 20 metų tai buvo neeilinis įvykis. Vėliau, studijuodamas Vilniuje, sutikau kur kas daugiau bendraminčių. Įstojau į „Autostopo klubą“. Teko pabuvoti šio klubo prezidentu. Šis klubas skelbdavo geriausio keliautojo rinkimus. Atsirado azartas tapti geriausiu. Ir pavyko juo tapti ne kartą. Tuomet per metus autostopu nuvažiuodavau 30 000 kilometrų. Vėliau atsirado programos savanoriams. Atsivėrė naujos galimybės. Skrydį nupirkdavo programos organizatoriai. Pagal savanorių programą ketvirtame kurse aš nuvykau į Filipinus. Studijų metai prabėgo nepastebimai, mat nepaliaujamai keliaudavau, grįždavau atsiskaityti, išlaikyti egzaminus ir vėl į kelią. Gautas diplomas atsidūrė stalčiuje tą pačią dieną ir vėl išvykau į Filipinus. Ten dirbau tris mėnesius ir tris mėnesius keliavau. Būtent ta kelionė man padarė didelę įtaką. Ten pažinau kas yra karas, skurdas, džiunglės, gyvenimas be elektros ir daug kitų  sukrečiančių dalykų. Keliaudavau iš pradžių vieną kartą ketvirtyje, po to kiekvieną mėnesį“, - pasakojo D. Kinderis.

Su nuliu kišenėje

Paklaustas, iš kur kelionėms imdavo lėšų, Dainius atsakė: „Daugelis kelionių būdavo pradedamos su nuliu kišenėje. Tada keliauji ir žiūri, kaip kelionėje gali užsidirbi ir judi pirmyn. Yra buvę paradoksalių situacijų. Viena iš jų įsimintina: keliaudamas į Italiją susistabdžiau Austrijos budistų tikėjimo vienuolį. Žinoma, kelionėje vežėjui stengiesi patikti savo pasakojimais, kad kuo mažiau reikėtų mokėti. Taigi, man pavyko jį sužavėti taip, kad jis pasakė: „Aš gavau auką ir ją atiduodu tau“. Davė austriškų šilingų. Tada dar nebuvo įvestas euras ir vairuotojai duodavo pinigų skirtinga valiuta. Ir nesusigaudydavau, koks tos valiutos kursas, kiek tu jų gavai, kol nepasiekdavau tos šalies. Pasiekiau Austriją, nuėjau į banką iškeisti valiutą, o ten manęs paprašė paso. Nustebau, negi ta suma tokia, kad reikalingas pasas keičiant ją? Pasirodo, dosnusis vienuolis man davė apie 300 eurų. Tų lėšų man pakako visoms trims savaitėms.

Turiu gerą ydą: po kiekvienos kelionės viską sutvarkyti, fotografijas, aprašus ir t. t. Taip kilo mintis parašyti knygas apie keliones. Jų parašiau tris: „Atgal į Afriką“, „Filipinai. Ugnies žiedo kerai“ ir „Valgis. Meilė. Dvasia. 7 šalys, į kurias verta grįžti“. Už knygą „Atgal į Afriką“ gavau literatūrinę premiją.

Prieš tai rašydavau straipsnius žurnalams „Kelionių magija“, „Kelionės ir pramogos“. Tai buvo mano pajamų šaltinis. Kirbėdavo mintis, kad kažką galiu nuveikti Lietuvoje, o ne tik keliauti po pasaulį. Beje, būdamas 18 metų sulaukiau pasiūlymo dirbti „Lietuvos ryte“. Štai ir išsipildė svajonė, tapau žurnalistu. Bet darbo dienos grafikas - ne man.

Baigė kursus

2008 metais, kuomet visi išgyvenome krizę, baigiau gidų kursus ir su bičiuliu nutarėme organizuoti nemokamas ekskursijas po Vilnių. Taip gimė „Geltonieji nemokami turai“. Geltonieji todėl, kad simbolis šių turų yra geltonas lagaminas. Įsukome šią veiklą taip, kad ji tapo labai populiari Latvijoje, Estijoje, Suomijoje.

Geltonieji turai vyksta ir dabar. Na, o aš, laikui bėgant, įsteigiau kelionių agentūrą „Magelano kelionės“. Tuomet grupės, kelionės, naujų maršrutų sudarymai, vėl grupės, kelionės... Per 35 metus esu aplankęs 100 šalių keturiuose pasaulio žemynuose. Ir truputį nervinuosi, kada reikia važiuoti į tą pačią šalį: Maroke buvau 23 kartus, Filipinuose – 11 kartų, Šri Lankoje – 7 kartus, tai jau 41 kelionė, kur galėjo būti vis kita šalis. Mano sūnui - 7 metai, o jis jau pabuvojęs aštuoniolikoje šalių.“

Prieš keletą dienų Dainius sugrįžo iš Galapagų. Apie šią  šalį Dainius trumpai pasakė: „Ten žmonės gyvena didžiulėje santarvėje su gamta, gyvūnais. Nė vienas gyvūnas tavęs nebijo, tu gali apsikabinti ruonį, plaukioti su didžiuliu vėžliu, paukščiai ten lesa iš rankų - kaip pasakose. Nes jie niekada nepatyrė skriaudos iš žmonių. Gamta ten yra ypatingai garbinama“.

Tikimės, kad aprašymas apie šią kelionę taip pat atguls knygoje, o gal ir filme.

Ateities planuose – Australija, Grenlandija. „Mes su žmona nemėgstame turistų pamėgtų vietų, kur yra minios, stengiamės keliauti į atokesnes vietas, o tokių vietų ir šalių pasaulyje pilna.“

Buvo ligotas

Dabar apie Dainių sportininką. „Mažas buvau labai ligotas ir mane tai labai trikdė. Todėl ėmiau treniruotis. Neišeidavau iš krepšinio, futbolo aikštelių. Visos Žukų kaimo apylinkės man pažįstamos, nes čia kiekvienas takas išbėgiotas, išvaikščiotas. Pamenu, Žukuose buvo suorganizuotas bėgimas ir aš būdamas penktoje klasėje užsirašiau jame dalyvauti. Sėkmingai bėgau kartu su devintokais, o jie man grasino: „Nebandyk laimėti, nes mes tave sumušime“. Žinoma, laimėjau. Žinoma, ir buvau sumuštas. Ir dabar mano skriaudikas gyvena tuose pačiuose Žukuose, - šypsosi Dainius. - Nuo pat mažens mėgau skaityti spaudą. Būdamas keturiolikos metų perskaičiau skelbimą „Pamario“ laikraštyje apie tradicinį bėgimą „Ventė-Kintai“. Užsirašiau į jį. Startavome didelė minia... bėgu... dairausi... nė vieno žmogaus nematau. Ir nesuprantu, ar aš pirmas, ar paskutinis, kad startavus miniai aplinkui nėra nė vieno žmogaus. Parbėgu, o pasirodo, kad esu pirmos vietos nugalėtojas. Tuomet įstojau į Šilutės sporto mokyklą. Bet pomėgių turėjau ypatingai daug, tad ties sportu neapsistojau.

Nuo 18 metų įgijau žurnalisto patirties ne tik „Lietuvos ryte“, dar rašiau į laikraščio „Pamarys“ priedą „Geras“.

Politiko patirtis taip pat prasidėjo nuo 18 metų. Mokykloje politologiją man dėstė mokytojas Algirdas Gečas. Ši disciplina man labai patiko ir aš paklausau mokytojo, kur galėčiau tęsti savo politinę veiklą. Jis rekomendavo man ateiti į partijos „Centro sąjunga“ susirinkimą. Taip būdamas 18 metų įstojau į šią partiją ir tapau jauniausiu politiku. Kelionės, žurnalistika, sportas - neišvengiamai turėjau susidėlioti prioritetus. Pirmiausiai atkrito politika.

Veikia, ką nori

Nemėgstu rutinos. Kas kartą savęs klausiu, ką dar noriu nuveikti. Ir veikiu tai, ką noriu. Prieš kelerius metus įkūriau viešąją įstaigą „Kinderio pramogos“. Tai masinių renginių, protmūšių, susitikimų organizavimas. Veiklą įsukome greitai ir aktyviai.

Netekus tėčio, man teko vienyti giminę, organizuoti giminės susitikimus, t. y. dažniau grįžti į gimtuosius Žukus. Ir pastebėjau, kad to, ko man trūko augant, Žukuose nėra ir dabar, nors tiek metų praėjo. Pradėjau savo veiklą dažniau nukreipti į Žukus.

Žukuose yra nepaprasto grožio keleto šimtmečių bažnyčia, į kurią grįžęs visuomet nueinu. Pirmą kartą nuėjęs suvokiau, kad aš gyvenu kitoje gatvės pusėje ir nematau tokio grožio, neįsisavinu istorijos. Tuomet pradėjau joje lankytis nuolat, skelbti apie ją socialiniuose tinkluose. Ir po savaitės joje sėdėjo ne 7 moterys, kurias sutikau pirmąjį kartą, o 20 žmonių ir daugiau. Tada su kraštiečiais pradėjome kalbėti apie krašto turizmo atgaivinimą, aktyvinti kaimo vaikų gyvenimą ir galybę kitų sumanymų.

Turiu lobius

Prieš ketverius metus pradėjau organizuoti bėgimus. Jie vyko Vilniuje, Trakuose, Kernavėje, o praėjusiais metais, per Žolines organizavau Žukuose. Bėgimą organizavau tėčio atminimui įprasminti. Į bėgimą suvažiavo bėgikai iš visos Lietuvos. Tada susidūrėme su problema, kur apgyvendinti sportininkus. Kilo mintis klebonijoje įrengti svečių namus. Beje, tokius svečių namus galėtų turėti kiekvienas kaimas, juk dabar tiek daug apleistų pastatų, o turizmas plečiasi ir plėsis. Keliautojai tikrai skaičiuoja savo pinigėlius ir brangūs viešbučiai tikrai ne išeitis. Šiais metais organizuosime keliones į Karaliaučiaus kraštą, Rytprūsius. Pirmoji 6 žmonių grupė gegužę jau turėtų vykti į ekskursiją. Tai darysime su kraštiečiu Raimondu Genučiu, aistringu krašto mylėtoju. Norime kažkaip patys uždirbti lėšas, kad nereikėtų prašyti valdininkų. Nes ne kartą pasiūlius vieną ar kitą idėją teko išgirsti neigiamą atsakymą. Kažkaip į viską žiūrima per politinius akinius.

Vaikams ketiname organizuoti stalo žaidimų stovyklas. Pirmoji jau turėtų įvykti balandžio mėnesį, tačiau dėl koronaviruso veiklą teks kuriam laikui atidėti. Ketiname organizuoti žygius Žukų apylinkėse. Turime neįkainuojamus lobius, kuriuos galime išnaudoti. Planuojame įkurti krašto muziejų.

Teikia malonumą

Tenka dažnai lankytis bibliotekose, bendruomenių namuose, senelių namuose, dalyvauti susitikimuose su žmonėmis. Tai teikia didelį malonumą. Šiuo metu vykdome projektą, kurio metu lankome senuosius gyventojus, užrašome jų prisiminimus, įrašome juos vaizdo įrašu ir stengiamės, kad visa tai pasiektų respublikinę spaudą, kad visa tai išliktų. Nes Žukų, Aušgirių kraštas - tai daug autentikos turintis kraštas, čia dar gyvena žmonės, menantys vokiečių laikus. Jaučiame pareigą tai atlikti kaip padėką tiems, kurių namus užėmėme. Juk Mažoji Lietuva atvykėlių, suvažiavėlių kraštas.

Kartais savęs klausiu, ar aš vilnietis ar žukiškis. Vilniuje įgyta patirtis, sutikti žmonės man padeda ir padės įprasminti tai, ką aš svajojau vaikystėje, tai, ko man trūko Žukuose augant. Visą pelną iš vykdomų veiklų  skirsime savo vaikystės krašto, Žukų bendruomenės gerovei, gimto krašto gerovei.“


Straipsnio komentarai

Uz Dainių 2020-05-05
Tokiu zmoniu kaip Dainius paieskoti! Tik irgi as blogos nuomones, kad su Kuturiu eina.... Taip ir ne tik jis, bet va ir Zuklija su Kuturiu. Nu geri zmones supraskit, atsimerkit jis naudojasi Jūsų uzitarnautais vardais, kad pasiektų valdzios postus!!! Pasieks, tai ir Jus busite pamiršti! O kai paklausite jo kodėl pamiršai mus, kur ta geltonųjų komanda!? Jis tik nuisypsos savo suniska mentiska šypsena, o jus liksite kaip stoveje... Komentaras patinka Komentaras nepatinka
gAILA,2020-04-10
Dainius, gal ir šaunuolis, tik gaila kad su Kuturiu susidėjęs, nepažysta jo, kad ten tik pyktis su dirbtina šypsenėle ir mero kėdės siekimas, manipuliuojant žmonėmis' Dainius garsina Pagėgius, o kuturys tiesiai šviesiai - šika jau daug metų, remontuojamą rozetę per Lietuvą rodydamas, ale atseit jis ,,kovoja", ne vienija, kaip Dainius, o skaldo žmones, priešina. Dainiau, nors tu taip nedaryk Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Tikrai2020-04-04
Saunuolis Dainius, isjudino Pagegius! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Patyręs2020-04-03
Taip pat aktyvus ,,geltonųjų'' judėjimo veikėjas. Buvęs kandidatas į Pagėgių savivaldybės Tarybos narius. Vos nelaimėjęs, bet nenusiminęs ir Aukštgirių trailo takus pramynęs... Per ateinančius rinkimus prisiminsim tikrai. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Saugos2020-04-03
Saunuolis Dainiau tik gaila man tu runkeliu kurie su tokiu piktumu rasineja Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-04-03
cžvistėliai mūsiškinasi. pamenu būdavo tokia laida per televiziją: vokrug sveta. Bet čia matyt jau heydekrug svetlana. Užsiciklinimai apie netikrus pranašus. Tame ir esmė su tais kraštais kad čia reikalinga galvoti apie visą žemę kaip kraštą ir tuos melagius kur skraido į lunatikinius mėnulius. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
ŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ2020-04-03
DAR VIENAM DĖMESIO TRŪKUMAS KAIP IR MOTINAI RODINAI KIAUŠINUKUS SPALVINT PRIE SAUGŲ BAŽNYČIOS Komentaras patinka Komentaras nepatinka
ar neatrodo kad visiem vienodas karantinas turi but 2020-04-03
tik pamiršo parašyt su kuo miega KIEK SUMOKĖJO UŽ TĄ VĖJA ŽURNALISTAMS Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar pavargote nuo karantino?