I. Taliatienės pomėgiai – visaverčio gyvenimo dalis

2020-05-21, Svetlana Jašinskienė
Irena Taliatienė, vilkyškietė, mokytoja, mokanti vaikus matematikos, dailės ir fotografijos.
Irena Taliatienė, vilkyškietė, mokytoja, mokanti vaikus matematikos, dailės ir fotografijos.

Šiandien fotografija yra itin pamėgta meno šaka. Fotografuojame visi ir viską. Tačiau kuomet išgirsti, kad moteris, perkopusi šešiasdešimtmetį, panoro įvaldyti droną, tai sudomino.

Irena Taliatienė, vilkyškietė, mokytoja, mokanti vaikus matematikos, dailės ir fotografijos... Irena dar groja akordeonu, gitara, mėgsta virtualias keliones, filmuoja ir montuoja filmus... Ne veltui, kuomet pati baiginėjo mokslus, klasės auklėtojas palinkėjo: „Neišsitaškyk į visas puses. Daryk kažką vieną, kas tau geriausiai sekasi“ . Bet gyvenimas toks įdomus, kad norisi viską išbandyti. „Man nepakaktų gabumų veikti kažką profesionaliai vienoje srityje, todėl veikiu visko po truputį, bet mėgėjiškai“, - sakė I. Taliatienė.

Įdomus derinys - matematika ir dailė. „Atminkite, visa, kas turi proporcijas, tas ir yra gražu. Čia ir šio reiškinio paaiškinimas. Nors dabartinio meno tikslas nėra, kad būtų gražu. Dabartinio meno tikslas – šokiruoti, nes per amžių amžius viskas išbandyta“, - teigė moteris.

Matematika ir dailė - tai darbas, maitinantis Ireną, o štai fotografija – aistra. Nors ir fotografijos meno Irena moko gimnazijoje. „Turėjau du dėdes. Dėdė Juozas buvo labai meniškos sielos, fotografavo, piešė, grojo akordeonu. O aš stengiausi jį pamėgdžioti. Taigi, fotografuoju, piešiu ir muzikuoti moku. Ne kartą teko groti vestuvėse, baliuose. Anksčiau kaimo žmonės nebuvo išrankūs, atvažiuodavo arkliais, pasiimdavo mane ir mano akordeoną į vežimą ir išsiveždavo groti į vestuves ar gimtadienius. Vėliau ir gitara grojau. Laikui einant suvokiau, kad esu savamokslė muzikantė, o mano grojimas abejotinos kokybės. Ir nustojau muzikavusi“, - priminė Irena.

Fotografijos menas pasivijo iš vaikystės

Fotografuoti šiaip sau, kad pasigrožėtų gražiais kadrais, tai ne Irenai. Moteris puikiai perpratusi fotoaparatų veikimo sistemą, objektyvus, pikselius ir t. t. Pasak jos, juk reikia vaikams dėstyti visa tai, tad teko pačiai viską pažinti, perprasti. Irena pabandė suguldyti savo fotografijas fotoalbume. Labai jau reikli sau ir turinti daug priekaištų. Gal todėl ir atsargiai žiūri į asmeninės foto darbų parodos surengimą.

Ne vienas jos klausė, kada parodą suorganizuos. Tobulai parengti parodą reikia rėmelių, didesnio formato fotografijų. Irenai užtenka ir socialinių tinklų. Juose moteris yra aktyvi. Mintimis apie fotografijas ir pačiomis fotografijomis dalinasi fotografų internetinėse svetainėse, savo feisbuko paskyroje. Sulaukia daug patiktukų. Jai tai - didžiausia motyvacija. Dalyvauja „ e.foto“ tinklapyje, kur profesionalūs fotografai dalinasi įžvalgomis ir patirtimi. Šioje fotografų svetainėje yra įvairūs jų lygiai - pradedantysis, pažengęs, meistras ir „guru“ . Irena jau turi „meistro“ kategoriją. Aukščiau siekti nedrįsta. „Kas aš tokia, kad kritikuočiau kitų profesionalų darbus“, - kukliai sakė Irena.

„Fotografavimas turi keletą formų. Kartais fotografuoti išvažiuoju kaip į medžioklę. Kitą kartą fotografuoti išvažiuoju, kad išvaikyčiau blogas mintis. Dar būna, kad išvykstu fotografuoti ir linksmintis. Tada užsidedu ausines, važiuoju per mišką ir traukiu „Juoda orchidėją“. Kai noriu adrenalino, tada važiuoju į kaimus, kur ramus, sustojęs gyvenimas. Dairausi, ieškau unikalių kadrų“, - pasakojo fotografė.

Irena yra turėjusi visokiausių fotoaparatų: veidrodinių, sisteminių, su didele matrica. Tačiau dabar nenori jais apsisunkinti: „Fotografuoju mobiliuoju telefonu. Neturiu sveikatos vežiotis fotoaparatus, objektyvus, todėl ir kuklinuosi lygiuotis su profesionalais. Man didžiausias malonumas, kai grįžti su tūkstančiu kadrų, juos vartau, tvarkau, atrenku, redaguoju, tai - relaksas.“

Buvusių auklėtinių staigmena

Kartą buvusi auklėtinė, bendruomenės pirmininkė Eligija Poškiene pasiūlė Irenai „plėsti fotografavimo lauką“. Tada Irena neįtarė, kad nenuorama Eligija surinko pinigus iš buvusių auklėtinių ir nupirko auklėtojai droną. 

„Drono galimybes žinojau, buvau daug skaičiusi. Skraidinau jį pirmyn – atgal... Vieną kartą fotografavau dronu, skrendant jam po tiltu, ir neapskaičiavau, kad bus silpnas interneto ryšys arba trukdys srovės, o gal reakcija į tilto metalą... Ir mano metalinis paukštelis sudužo. Tada jaučiausi labai negerai prieš buvusius auklėtinius. Teko taupyti ir slapta nusipirkti kitą droną. Tada sūnus žiūrėjo į mano sumanymą keistai. Bet su mano keistenybėmis jau seniai apsiprato sūnus, vyras, anūkai“, - pasakojo Irena.

O keistenybių ji prisigalvoja visokių. Keista jau ir tai, kad daiktai jos namuose turi vardus. Jos radijas vardu „Skandalas“, dviratis – „ Dručkis“. Dronas buvo nepakrikštytas, gal todėl ir sudužo.

Dabartinis jos „paukštelis“ sveria tik 398 gramus. Dabar dar daugiau žino apie dronus. Daug filmukų peržiūrėta, visas jo ypatybes, galimybes sužinojo. Tik vis dar bevardis tas jospaukštelis...

Kuo mažiau laisvės, tuo daugiau kūrybiškumo

Fotografijos pamokas Vilkyškių gimnazijoje pasirinkę nemažai vaikų, pasak Irenos, beveik visa klasė. Vieni nori šioje srityje tobulėti, kiti tikisi lengvo atsiskaitymo. „Mano tikslas - sudominti fotografija. Dabar, kuomet dirbame iš namų, ieškau įvairiausių technikų. Tarkime, fotografavome užšaldytas gėles, vandens lašus, išgaunant įvairiausią apšvietimą. Arba sakiau mokiniams: „Nueikite 300 žingsnių ta ir ta kryptimi ir raskite ten ką nufotografuoti“. Mano manymu, fotografijoje turi slypėti filosofija, o ne tik gražus pavasario kadras. Kuo daugiau į fotografiją sudedi reikalavimų, tuo kūrybiškiau fotografuoji“, - teigė I. Taliatienė.

Irena jau buvo išėjusi į užtarnautą poilsį, tačiau, pasak jos, kai užsimanė sau žaislų, pasiprašė atgal į mokyklą. Laimė, ją priėmė. Buvo klausiančių, ko gi ji iš tos savo pensijos atgal parėjo, o ši išdidžiai atsakė, kad nori nusipirkti elektrinį dviratį ir droną.

„Man pasidarė gėda, kad pasirinkau tokius žaislus savo pomėgiams tenkinti, nes pamačiau vaikų skurdą. Daugelis vaikų neturi kompiuterių, nėra mobiliojo ryšio. Vaikai įnikę į mobiliuosius telefonus, jų tuščius žaidimus, o mokėti nemoka nieko. Net į tinklapį įkelti nuotraukos. Į tai būtina atkreipti dėmesį ir atnaujinus paprastą mokymą, kuomet bus kontaktas, užsiimti jų tobulėjimu šioje srityje‘, - teigė Irena.

Kelionės ne tik dviračiu, bet ir virtualios

Aistrą fotografijai sustiprino sušlubavusi sveikata. Širdelė pradėjo siųsti neramius signalus, tad teko sėsti ir minti dviratį, kuris stiprina širdies darbą, gerina kraujotaką. Paprastu dviračiu toli nenuvažiuosi – sveikata neleidžia, teko pirkti elektrinį. Nusipirko Irena, bet prieš tai niekas nepaaiškino, kad jo padangos siauros ir skirtas tik važiuoti tik plentu. O visas grožis juk miškuose, laukymėse...

Dviratį Irena pardavė. Pirko kitą, plačiomis padangomis ir su 45 kilometrus leidžiančiu nuvažiuoti akumuliatoriumi. Artimiausiuose planuose pakeisti „Dučkiui“ akumuliatorių, kuris leistų nuvažiuoti dar toliau. Į paprašytą vietą galėtų nuvežti vyras, bet jis atseikėtų penkiolika minučių ir sakytų - važiuojame namo. O dabar - pati sau šeimininkė. Būna, kad 6 valandą ryto Irena jau numynusi prie Tauragės ir visai nesuka sau galvos, kaip sugrįš atgal.

„Fotografuoti objektus ne itin mėgstu. Jie nesikeičia. O štai gamta keičiasi – dangus, apšvietimas, pačios įvairiausios dekoracijos... Tik spėk fotografuoti. Tiesiog laukiu, kada dangus pakeis savo dekoracijas: rūkas, migla, lietus...“, - teigė pašnekovė.

Irena puikiai įvaldžiusi virtualias keliones. Keliauti įprastu būdu neleidžia sveikata, o ir finansinės galimybės „įrėmina“. Tad realių kelionių geografija labai maža. Tačiau Irena nenusimena ir teigia, kad virtualiose kelionėse ji aplanko kur kas daugiau, nei keliaudama realiai. Keliaudama išstudijuoja aplankytą miestą, jo įžymybes.

Irena įsitikinusi, kad fiziškai aplankant žymius muziejus, turi būti tos srities žinovas, profesionalas. O jei aplankyti tik tam, kad užsidėtumei varnelę, tai jai gaila laiko. Beje, Irena vadovaujasi matematikoje esančia fraktalų teorija, kurioje teigiama, kad mažame gabalėlyje gamtos galima surasti visą pasaulį: „Visas pasaulis - tai atspindys mažo. Ir kvantinės fizikos teorija teigia, kad keliuose kvadratiniuose kilometruose tu gali surasti viso pasaulio spalvas. Tarkime, pabandykite nufotografuoti dangų, pievą ir palyginkite su pasaulio žemėlapiu. Rasite visas spalvas ir toje mažoje dalyje, ir tame viso pasaulio žemėlapyje. Kitaip tariant tame gabalėlyje yra visos pasaulyje esančios spalvos“.

Praėjusią vasarą Irena virtualiai nuvažiavo į Tatrus. Labai norėjosi pamatyti kalnus. Po virtualios kelionės, kuomet Irena pasidalino patirtimi, įspūdžiais, sūnaus šeima sumanė padaryti staigmeną - mamą ir tėtį nuvežė į realius Tatrus.

Laisvo gyvenimo privalumai

„Dabar gyvenu sau ir esu laiminga. Vyras į mano hobį žiūri labai tolerantiškai. Tai, ką užsidirbau, išleidau savo malonumams, dviračiui ir dronui. Vyras turi savo hobį - žvejybą, aš savo - fotografavimą. Sūnus mano pomėgiams pritaria. Turiu du anūkus, paauglius, labai turiu vilties, kad kažkuris perims mano aistrą, bet, kol kas taip nėra. Gal todėl, kad mažai laiko praleidžiame kartu, nes jie gyvena Klaipėdoje.

Su būsimu vyru Stasiu Irena susipažino scenoje. Kultūros namuose buvo statomas spektaklis. Irena buvo antro plano aktorė, turėjusi spektaklyje ištarti tik du sakinius. Bet užtat repeticijos nepraleido nė vienos. Jos vyro rolė buvo kur kas svarbesnė. Tada, ko gero, svarbiausia abiem buvo repeticijoje susitikti. Dabar jau 42 metus atlieka kiekvienas savo rolę gyvenimo teatre, sukūrė savo spektaklį - šeimą.

„100 kilometras“ https://irenta.weebly.com/“ – tai mano sukurtas tinklapis, kuriame esu išdėsčiusi savo filosofiją apie tai, ką mumyse užkoduoja vaikystė, apie tai, kad senatvėje reikia atsigręžti į tai, ką vaikystėje svajojai. Pomėgiai, buvę vaikystėje, dabar sugrįžta. Gyvenimo verpetai juos užslopina. Reikia atsigręžti į vaikystę, o mano vaikystės dviratis buvo „Kregždutė“, gamta... Ant dviračio įgaunu laisvės pojūtį – lekiu ir esu laisva. Nepatikėsite, gal 12 metų nesu buvusi prie jūros. Planuoju važiuoti prie jos jau šią vasarą. Dar norėčiau Vilkyškius nufilmuoti dronu ir padovanoti filmą. Ir fotografuoti, fotografuoti, fotografuoti, kad iš naiviosios fotografijos pereičiau į filosofinę fotografiją, kuri turi gilią mintį“, - pasakojo I. Taliatienė.


Straipsnio komentarai

..2020-05-21
Ačiū už įdomu straipsnį apie dar įdomesnį žmogų. Sėkmės ir sveikatos Irenai. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
to ..2020-05-21
,,Pjautuvas ir kūjis,, - toks kokteilio, Vana Tallinn 50% ir šampano , pavadinimas.
Stiprusis likeris kala į galvą, o šampanas kojas pakerta.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-05-21
kokie nesmagūs tie asmenybės kulto straipsniai. tarsi rašoma naudojantis komunistiniais trafaretais kur apie mirusius žmones galima tik gerai arba nieko, tarsi tai vienas ir tas pats. Dabartinio meno tikslas nėra šokiravimas, nebent turėti omenyje karines doktrinas kaip antai "shock and awe". Tai yra priminimas po padu, priespauda, tt. Neina suprasti tų visų buožinių inteligentų gyvenimo, kur jie taukais aptekę iš vaikų krepšelių kraustymo, kur tie vaikai badmiriauja tose klasėse. Nu yra tas pats komunizmas, bet vaidmenį atlieka kiti aktoriai panaudodami kitas kriptografijos spalvas, šiuo atveju juoduosius biudžetus vietoj raudonų. Matot komunistinis simbolis pjautuvas ir kūjis šiuo atveju nėra darbininkų ir valstiečių sąjunga, čia vis tiek yra tas pats kryžiuočių kryžius ir labiau eina kalba apie tvarką ir teisingumą, kur ateinama kad muštis su kardais riestais į save ir rėkiama su teisėjų plaktukais. Ir negalima galvoti kad va kad tarybų sąjungoje nebuvo inteligentų iki to laiko kol jie nesukūrė ir neįteisino specialios žmonių klasės skirtos inteligentams kai išleido trečiąją TSRS konstituciją 1977 metais. Kai aš pradėjau eiti į 3-ąją vidurinę mokyklą 1980 metais iki jos užbaigimo mūsų niekas nemokino apie "inteligentų" klasę tarybų sąjungoje. Vistiek mokino kad tarybų sąjungoje yra tik darbininkai ir valstiečiai. Gal dėl to kad taip parašyta vadovėlyje, o naujų neišspausdino. Tad su tomis visomis mirgu marga pavardėmis reikia irgi turėti omenyje kažkokias dalybas iš nulio (big bang), kur dėka kažkokių atvirų sistemų kažkas "mutuoja", evoliucionuoja, tt. Gal būt ne tikrovėje, bet tik "lygiagrečiai" tikrovei. Nu buvo seniau tokia keista pavardė talat-kelpša. Mano klasėje buvo "tolytė". Dabar atsirado kokių tik nori variacijų toliatai, taliatai, tt. Tad kur čia yra "atviros" sistemos? Nu paimkite paprastą pavyzdį su europos humanitariniu universitetu ar LCC klaipėdoje. Tai žvalgybinės institucijos, kažkas panašaus į area 51, tik šiuo atveju tas skaičius arčiau 666 ar 731. Bet tame ir esmė kad ta pati daina su bet kuria mokykla lietuvos teritorijoje. Tai milžiniškas gegutės lizdas, kur ir yra įdomiausia terbakrauskiai gyvenantis "pilnavertį" gyvenimą iš mokinių krepšelių kraustymo. Komentaras patinka Komentaras nepatinka