Nuo medinių skaičiuotuvų iki šiuolaikinių technologijų

Beveik prieš šį pastatą, prie pagrindinės gatvės esančioje UAB „Šilutės prekyba“ parduotuvėje dirba Eugenija Račkauskienė. 1970 metais Eugenija baigė šią prekybos mokyklą ir tai buvo paskutinė šios mokyklos laida. Ir negalvokite, kad joje mokėsi tik pagėgiškiai. Pasak Eugenijos, mokykla buvo populiari ir joje mokėsi jaunimas iš Tauragės, Vainuto, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų. Jau dabar vargu ar išgirstume pardavėją, sakančią: „Baigiau Pagėgių prekybos mokyklą“. O Eugenija dar tuo pasigirti gali, nes šių metų liepos 1 dieną sueis 50 metų, kai ji dirba pardavėja.

„Pataikiau ir sėdžiu savo rogėse“

„Darbo niekada nebijojau. Kiek save prisimenu, tiek dirbdavau namuose, vasaros atostogų metu ūkyje, kad savo pinigėlį turėčiau. Augino mane teta, tad labai norėjau kuo greičiau tapti savarankiška. Ir kuomet atėjo metas mokytis, ne paskutinėje vietoje buvo ir stipendija – žiūrėjau, kur moka didesnę. O čia ir sutapo: svajonių mokslas – pardavėja ir tuo metu didelė stipendija – 54 rubliai kas mėnesį“, - pasakojo E. Račkauskienė.

Rodos, pardavėja tikrai negalėtų būti svajonių specialybė, bet taip manantys neteisūs. Eugenija nuo pat vaikystės svajojo tapti pardavėja. „Man visada patiko kalbėtis su žmonėmis, nepaisant to, kad bendravimui su žmonėmis tikrai yra begalės kitų specialybių“, - sakė pašnekovė apie savo svajonę.

Tikrai lemta jai buvo tapti pardavėjų pardavėja. Apie E. Račkauskienę puikiai atsiliepia „Šiltės prekybos“ direktorius Egidijus Kuzminskas. „Taip, tai ilgiausiai dirbanti mūsų darbuotoja visame tinkle. Ši moteris pasižymi ypatinga kantrybe ir atsidavimu darbui. Ne kartą yra tekę prašyti, kad būtent Eugenija paruoštų jaunąją kartą darbui, o po to būtų galima išleisti dirbti savarankiškai. Kaip gi jei nesiseks, juk ji visuomet pozityvi, kantri ir pati niekada nėra piktnaudžiavusi darbu“, - pasakojo E. Kuzminskas.

Ne kitaip apie direktorių kalbėjo ir Eugenija: „Puikus, reiklus, pats dirba, todėl ir mes turime stengtis.“ Taip ir apsimainė abudu malonybėmis.

Beje, seniau Eugenija dirbo Pagėgių vartotojų kooperatyve, kuriam vadovavo Juozas Rekašius. Ir tik 1993 metais kooperatyvas buvo prijungtas prie UAB „Šilutės prekyba“.

Pusės amžiaus prekybos ypatumai

„Nuo pirmosios dienos, kuomet užbaigiau prekybos mokyklą, stojau už prekystalio ir dirbau. Pradžia buvo pramoninių prekių parduotuvėje, tuomet vadintoje universaline“.

Įsiklausykite, kokie skyrių pavadinimai tuomet buvo parduotuvėje: „Kultūrinės prekės“, „Galanterija“, „Gatavi rūbai“, „Audiniai“, „Komercinis skyrius“... Ir visuose teko Eugenijai darbuotis. Jai teko nueiti kelią nuo medinių skaičiuotuvų iki šiuolaikinių technologijų.

Deficitų laikus, gerbiamoji, išgyvenote, tai kokią pilį išsistatėte prekes iš po prekystalio traukdama?

„Išgyvenome ir tokius laikus, bet galanterijos skyriuje tie deficitai nebuvo tokie aktualūs, kaip kituose. Neturėjome pakištų prekių, gal vieną kitą ir perspėdavome, kad ateik, turėsime, prekiausime, pirk, bet, kad pakišti - ne“, - teigė pardavėja.

Svajojo Eugenija ir apie mokslų pratęsimą technikume, bet „atskrido“ Amūras, šovė su strėle, užnuodyta meile, ir kur jau tu besiskirsi su mylimuoju. Bendravimo su žmonėmis Eugenija ir dabar nevengia. Ir nors parduotuvėje - savitarna, visada maloniai aptarnauja senyvo amžiaus žmones, atneša prekes pati, paaiškina ar ilgiausią prekės instrukciją ar aprašymą perskaito.

Pardavėjoms laikmetis kelia tokius pat iššūkius, kaip ir kitiems specialistams. „Pradžioje stovėjusi už prekystalio ir paduodanti prašytą prekę turėjau priprasti prie savitarnos salių, kur pirkėjai, tuo metu neįprastai, vaikšto po visą parduotuvę, gali patys pasiimti, o tu turi stebėti vaizdo kameras. Buvo ir prekyba pagal talonus, o dabar jau ir atsiskaitymas banko kortelėmis, mokesčių įmokų priėmimas - žmonės moka jų pačių įvairiausių ir daug, o pardavėja turi sužiūrėti automobilių draudimo, „Sodros“, elektros, komunalinių bei dar visokiausių kitų mokesčių kodus. Ir patys pinigai keitėsi, vėl gi kiek reikėjo budrumo. O kur dar per tiek metų įvairiausių apribojimų: tai Gorbačiovo laikai, tai dabar alkoholio prekybos laiko apribojimas, kuriems, beje, pritariu, nes tikrai jaučiasi, kad visuomenė tapo blaivesnė, karantinas - dar vienas išbandymas, kaukės, atstumai, sveriamų prekių ribojimai ir t. t.“, - apie ypatumus prekyboje pasakojo Eugenija.

Vedėja – tik skambus pavadinimas

„O kaip „burgės“ sąrašėlis, juk visi taip gražiai apie jus atsiliepia, tikriausiai, jis ilgas?“, - paklausėme parduotuvės vedėjos.

„Ne, niekada tokiais dalykais neužsiėmėme. Jokių sąrašėlių ar prekių pardavimo neleidžiamu laiku. Yra įstatymas ir jo reikia laikytis“, - sakė Eugenija.

Ir toks mąstymas nepakenkė E. Račkauskienės reputacijai - Pagėgiuose ji yra itin gerbiama ir mylima. Tik kad jau už mėnesio žada baigti savo darbinę veiklą...

„Kokia pamaina bedirbtų, parduotuvę visada atrakinu aš pati. Apžiūriu aplinką, aprenku šiukšles, susikraunu prekes, tada kalnai dokumentų, apyskaitų, kurias vieną kartą per mėnesį turime nuvežti į centrą - Šilutę. O šiaip turime pasidalinę prekių grupes, žinome, kuri už ką atsakinga ir savo darbą atliekame. Džiugu, kad atmosfera kolektyve visada šilta ir be įtampos. Jei pasitaiko, kad išeina iš darbo, tai tik sotesnės duonos ieškodami, tai į užsienį išvažiuojdami. Bet yra ir sugrįžusių ir pasakiusių, kad čia geriau.

Malonu, kai pats vadovas pasako, jog dar galiu darbuotis mažiausiai dešimtmetį, bet norisi pagyventi ir sau, ryte pamatyti ne parduotuvės duris, o kylančią saulę, žydinčią gėlę, sutikti sūnų, marčią, anūkes su karštais pietumis, vakare kariauti su uodais ravint daržą... Kada gi tai patirsi?“, - kalbėjo Eugenija.