Ar atpažįstame litvakų paveldą kalboje?

2020-07-05, Kristina TOLEIKIENĖ
Prekiautoja laikraščiais. Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo leidžiama 16 dienraščių ir 30 savaitraščių, daug kitų periodinių leidinių. Gidės Astos Cicienėnies asmeninio archyvo nuotraukos
Prekiautoja laikraščiais. Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo leidžiama 16 dienraščių ir 30 savaitraščių, daug kitų periodinių leidinių. Gidės Astos Cicienėnies asmeninio archyvo nuotraukos

Žydų ir lietuvių santykius lėmė tai, kad žydai gyveno krikščioniškoje terpėje. Jie gyveno uždarą gyvenimą, laikėsi savo religijos, papročių. Tačiau 600 metų gyvenimo bendroje teritorijoje negalėjo nesukurti bendrų sąlyčio taškų. Vieni iš kitų pasiskolino  žodžių ir patiekalų, vieną jų – cepeliną – šiandien tituluojame lietuviškos nacionalinės virtuvės patiekalu.

Savo kalboje vartojame jaustukus ar ištiktukus „oi“, „na“ – tai skoliniai iš žydų, tiksliau - iš jidiš kalbos. O įdomiausia, kad jidiš žodžiai, kuriuos laikome slavų kilmės žargonais - „babkes“ ar „šalava“ - vartojami ir šiandien. Tačiau pradėkime nuo istorijos.

Lietuvos žydai – litvakai, kalbėję lietuvos jidiš

Lietuvos žydai plačiąja prasme arba litvakai – teritorinis-lingvistinis žydų aškenazių pogrupis ir istoriškai su jais susijusi ortodoksinio judaizmo srovė. Aškenãziai (hebr. aškenazim) - žydai, viduriniais amžiais gyvenę abipus Reino slėnio ir plitę į Rytų Europą bei jų palikuonys. Pavadinimas kilęs iš hebrajiško Vokietijos pavadinimo Aškenaz. Dabar aškenazių yra apie 11 mln. (80 proc. pasaulio žydų).

Litvakai  (jidiš kalba vadintoje „Líte“) gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų litvakai pateko į Rusijos imperiją.

Po Pirmojo pasaulinio karo litvakai atsidūrė naujai susikūrusiose nacionalinėse valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, taip pat Sovietų sąjungoje.

Litvakai kalbėjo Idiš (ייִדיש jidiš arba אידיש idiš) – kalba, atsiradusia maždaug prieš 1 000 metų tarp Vokietijos žydų. Laikui bėgant jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20 proc.) bei kai kurių slavų kalbų elementai. Tad jidiš priklauso germanų grupės kalboms, bet rašmenų grafika paimta iš hebrajų.

Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t. y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai.  20 a. pradžioje 99.3 proc. Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba. Vilniaus universitete 1940-1941 m. veikė jidiš kalbos ir literatūros katedra, vadovaujama lingvisto Noacho Priluckio (1882-1941).

Litvishe Yiddish („Lietuvos Jidiš“) buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje. Juo buvo kalbama Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir šiaurės rytų Lenkijos Suvalkų regione. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu – apie 3 milijonus. Nyderlanduose ir Švedijoje jidiš yra apsaugota Europos chartija dėl regioninių arba mažumų kalbų.

Jaustukai ir ištiktukai lietuvių kalboje - skoliniai iš žydų

Oi, oi, oi, kaip lietuvius sunku įtikinti, kad jų kalboje dauguma vartojamų ištiktukų ir jaustukų yra žydiškos kilmės: „nu“, „fe“, „oi“, „va“, „štiš“, „cit“ ir panašūs. O jei dar ir paminėsime, kad lietuvių nacionalinės virtuvės čempionai cepelinai ir kugelis irgi žydų palikimas, nacionalistinių pažiūrų lietuvis įtars, jog tai tiesiog sąmokslas. Taip, žodis „kugelis“ yra žydiškas žodis, reiškęs kažką apvalaus. Yra išaiškinimas, jog „kugelio“ reikšmė yra plokščias pyragas, susijęs su kepimu, troškinimu. Lietuvos žydai sakė „bulbes“, o lietuviai – „bulvės“, lietuviai sakė „kugelis“, žydai –„kiugelis“. Daugelis žodžius „kugelis“ ar „cepelinas“ kildina iš vokiečių kalbos. Nenuostabu, juk jidiš kalbos šaknys, kaip minėjome Vokietijoje, tad didžioji dauguma žodžių jidiš kalboje yra vokiški. Tačiau „kugelis“ tapo žydiško patiekalo pavadinimu. 

Lietuvos žydų jidiš kalboje nemažai yra ir lituanizmų. Pvz., bruknes – „bruknės“, darzene - „ daržinė“, gaišenen – „gaišinti“, kirpenen – „negražiai kirpti“, ragene  - „ragana“, šeške – „šeškas“.  Tai žodžiai, kurių savo kalboje neturėjo žydai. Na, bet daugiausia emocijų kelia žargonai, kuriais dar ir dabar „pastiprinama“ lietuvių kalba ir net tapę tam tikra mentaliteto dalimi. Tik tokiu mentalitetu didžiuotis tikrai nevertėtų. „Nu vot. Karoče“,  – pasitikrinkite.

Ką jūs galvojate apie tai, kai tai girdite?

„Nu vot. Karoče. Neseniai radome vieną lochą, tokį tikrą frajerį, padarėme šacher-macher, prasukome jį ant lochotrono ir nukėlėme biškį babkių. Reikia atšvęsti tokią šarą. Padarėme maliną pritone. Sėdime su chebra, visi normalūs bachūrai, pora šalavų, nachaliavu gautas babkes skaičiuojam. Nuėjau į parašą, tupiu, žaidimą mobiliake žaidžiu, kaifą gaudau.“

„Girdžiu, kipišas kažkoks, oba - šucheris, mentai, oblava, vsio takoje. Pacanai pro langus iššokinėjo. Karoče, galvoju, chana. Mane iš parašos ištraukė, kažkoks musoras ksivą į snukį kiša, karoče, mane vieną ir parišo. Kažkoks žlobas, klausia, ką yra, kas per pacanai ir kur jie pabėgo? Bet ką, aš pocas koks, ar ką? Nekalbėjau fenios, gražiai paaiškinau, kad aš čia atsitiktinai, nieko nepažįstu, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Karoče, turėjau mentūroje blatą, išsisukau. Eikite n…j, mentai-kaziolai, va jiems.“ 

Tai ištraukos iš portalo „Delfi“ straipsnio „Kalbame žydiškai, to nežinodami“ (2017.07.09).

Net neabejoju, kad visą šį žargonyną priskiriate slavų kilmės keiksmažodžiams (beje,  dauguma keiksmažodžių į rusų kalbą, kaip skoliniai pateko iš mongolų-totorių), o mums, lietuviams, tai Rusijos kaimynystės pasekmės – paveldėtas tam tikras mentalitetas. Deja, mentalitetas dar labai gajus. „Babkės“ net ir verslininkams solidesnis žodis nei pinigai. O gal reikėtų susimąstyti, ar reikia mums šių žodžių? Gal bus paprasčiau, jei žinosime, kad tai nusikaltėlių pasaulio kalba, taip vadinamų „blatniagų“.

„Blatniagos“ kalbėjo žydiškos kilmės kalba

Straipsnio pradžioje rašėme, kad litvakai po Abiejų Tautų Respulikos padalinimo pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Jų buvo net visas milijonas. Iki tol žydai negyveno Rusijos imperijoje. Tiesa sakant, Rusija nežinojo nei apie jų papročius, religiją, jiems tai buvo nežinoma, uždarai gyvenanti tauta. Žydai imperijoje buvo engiami. Iš to kilo įvairiausių pasekmių, tokių kaip nemažas nusikalstamumas tarp žydų. Jie gausiai įsiliejo į kriminalinių nusikaltėlių gretas. Jų kalba buvo skambi ir vaizdinga (juk ir lietuviai skolinosi jaustukus ir ištiktukus), sudaryta iš įvairių kalbų mišinio: vokiečių, hebrajų ir net slavų, tad netruko sužavėti rusų nusikaltėlių pasaulio gyventojų.

Be to, ši kalba nusikaltėliams tapo ir savotiška šifro kalba, kurios oficialūs imperijos pareigūnai nebuvo perpratę.  XIX amžiaus pabaigoje Rusijos policija konstatavo, kad imperijos nusikaltėliai bendrauja „žydiškos kilmės kalba“.

Liaudyje ši „blatniagų“ kalba ėmėm plisti kartu su revoliucija, nes dauguma jų buvo kalėję su kriminaliniais autoritetais ir tarpusavyje bendraudavo žydiškos kilmės kalba. Pagardinta keiksmažodžiais ir liudijanti hierarchinę nusikalstamo pasaulio sistemą: blatniagos, pacanai, šalavos, lochai, koziolai ir veiklos terminologiją: oblavas, blatas, babkes, nachaliavai - žargonų kupina kalbos maniera gaji dar ir mūsų laikais. Blatniagų ne tik kalėjimuose vartojama kalba, bet net ir tarp tam tikro mentaliteto verslininkų.  O žodis „karoče“ vos ne kiekvieno ir šiandienos jaunuolio kalboje dažnai minimas ir visus jausmus ar reikalus apibendrinantis žodeliūkštis. O žodis kaifas kiek savyje pasitenkinimo talpina. Kiekvienas savo kalboje rasime šių žargonų. Gal jaunimas ir nesupranta, jog tai ne lietuviškas žodis, o verslo visuomenė, kad tai nusikaltėlių žargonai, o ne verslo sandėrių terminai? Tad spausdiname ir žargonų žodynėlį.

Kai kurių Lietuvoje populiarių nusikaltėlių žargono žodžių paaiškinimas

BABKĖS – rusiškos kilmės žodis, reiškiantis „senutes“, „bobutes“, nors „bapka“ jidiš kalboje taip pat reiškia „senutė“. Išsireiškimas kilo nuo carienės Jekaterinos atvaizdo ant ikirevoliucinių didžiausio nominalo 100 rublių banknoto ir tapo bendriniu pinigų pavadinimu.

BACHŪRAS – hebrajiškai „vaikinas“. Prieš šimtmetį tas žodis reiškė tuometės Palestinos žydų kibuco gyventoją.

BLATAS – nuo jidiš-vokiškojo „die Blatte“ – „lapas“, „užrašas“, „raštelis“. Šis žodis reiškė turimus ryšius, svarbaus ar įtakingo žmogaus raštelį.

CHALIAVA – nuo hebrajiško žodžio „chalev“ – „pienas“. Prieš šimtą metų žydai organizavo vajų rinkti pinigus pienui žydų vaikams Palestinoje. Rusijoje žodis „chalev“ tapo nemokamo daikto ar dovanos sinonimu.

CHANA – nuo hebrajiško „khana“, reiškiančio pabaigą, galutinę stotelę, sustojimą.

CHEBRA – nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio kompaniją arba firmą. FENIA – nuo hebrajiško žodžio „ofen“ – būdas. Hebrajiška frazė „bitui beofen“ reiškia „kalbėti ypatingai“, t. y. tokiu būdu, kad nesuprastų, kam to nereikia.

FRAJERIS – nuo jidiš žodžio „frej“ – laisvė. Frajeriais vadinami pavieniai nusikaltėliai arba naivūs ir kvaili laisvėje siaučiantys žmogeliūkščiai.

KAIFAS – nuo arabiško/hebrajiško žodžio „kayf“, reiškiančio „pakilimas“. Beje, iš šio žodžio kildinamas ir žodis „kava“ („coffee“).

KIPIŠAS – nuo hebrajiškų žodžių „chapes“ arba „chipus“, reiškiančių: krata, paieška arba užpuolimas.

KSIVA – nuo hebrajiško žodžio „ktiva“, reiškiančio: kažkas parašyta, tai, kas parašyta.

LOCHAS – nuo vokiško bei jidiš žodžio „loch“ – skylė. Prieš šimtmetį Odesos žydai žodžiui „loch“ suteikė kontekstą „skylė, pro kurią išteka pinigai“.

MALINA – nuo hebrajiško žodžio „malion“ – viešbutis. Nusikaltėlių susibūrimo vieta.

MENTAS – žodžio „dokumentas“ trumpinys. Pokalbio pradžioje milicininkai dažniausiai prašo pateikti dokumentus, todėl patiems prikibo sutrumpinta šio žodžio pravardė.

MUSORAS – nuo hebrajiško žodžio „moser“ – skundikas arba išdavikas. Rusai šį žodį, žinoma, sutapdino su rusišku žodžiu „šiukšlė“.

PACANAS – ukrainietiškos kilmės terminas, atsiradęs nuo žodžių „paci“, „pati“, „pacik“ – taip Ukrainos kiauliaganiai šaukdavo ganomas kiaules. Ilgainiui šie šaukiniai pavirto žodžiu „pacan“, reiškiančiu kiauliaganį arba mažą berniuką, nes ganyti kiaules buvo mažamečių darbas.

PARAŠA – hebrajų kalboje tai reiškia komentaras arba skandalas. Manoma, kad šis žodis tualetui prigijo dėl jame leidžiamų garsų ir tuštinimosi neestetiškumo.

POCAS – nuo jidiš žodžio „putz“ – penis.

ŠARA – nuo hebrajiškų žodžių „šear“, „šearim“, reiškiančių - likučiai. Pagal senovinę žydų tradiciją kiekvienas žydų prekeivis arba ūkininkas palikdavo dalį savo turto (taip ir vadinamo „likučiais“) varguoliams šelpti. Ilgainiui tapo nemokamo daikto sinonimu.

ŠACHER-MACHER – nuo hebrajiškos frazės „sacher-macher“, reiškiančios „prekybines operacijas“.

ŠALAVA – nuo hebrajiško žodžio „šalev“, reiškiančio - pasileidėlė.

ŠUCHERIS – nuo jidiš žodžio „shukher“, reiškiančio - pavojus.

ŽLOBAS – nuo jidiš žodžio „schlub“, reiškiančio - kvailys.

Žodynas iš TV3.lt straipsnio „Azijietiški keismai su žydišku žargonu“ (2017.07.09).

Vilniuje siautė žydų banditai

Vilniaus brigados banditai, siautę Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, nieko nauja neišrado. Dar XX amžiaus pradžioje Vilniuje veikė gerai organizuotos nusikaltėlių gaujos. Tuomet Vilnius buvo vienas Rusijos imperijos miestų su šiek tiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, tačiau būtent  Vilniuje 1911 m. įsikūrė įtakingas „Bruderferajn“ (brolija arba broliškas susivienijimas) pavadinimą gavęs nusikaltėlių susivienijimas.

Jį įkūrė – Sashka Lichtsohnas (dar kitaip vadinamas Chanu Bobkesu) ir jo bendras Aaronas Wojcikas. Vyrai subūrė slaptą nusikaltėlių „savitarpio pagalbos“ organizaciją. Ji turėjo savo iždą, bendrai koordinuodavo nusikaltimus, o svarbiausia - teikė visokeriopą įmanomą pagalbą bendrams. Už tam tikrą mokestį į bendrą „brolijos“ kasą – „obščiaką“ – nusikaltėliui buvo garantuojama, kad pakliuvęs į policijos rankas jis nebus paliktas likimo valiai: samdydavo advokatus, papirkinėdavo policininkus, prokurorus, teisėjus, finansiškai remdavo kalinčiojo šeimą.

Iš pat pradžių „Bruderferajn“ vertėsi plėšimu gatvėse, vagystėmis ir įsilaužimais, tačiau „brolijai“ stiprėjant pastebėta, kad kur kas daugiau pelno sukrauna veikla, kuri paprastai įvardijama kaip turto prievartavimas. Mokestis į bendrą „Bruderferajn“ kasą priklausė nuo pajamų už atliktą darbą, tai yra už konkretų nusikaltimą. Po Pirmojo pasaulinio karo po vienu „stogu“ buvo susitelkę per tūkstantį nusikaltėlių.


Straipsnio komentarai

.. @ prisidirbo chebrytė2020-07-07
tame ir esmė kad kalba ir eina apie tai kad adolfas ir jo gentainiai ir buvo ta pati žydinti vienybėje vienos ar viena tauta kuri čia atsibrexitinusi ir "atgimė" lietuvoje įsteigiant naują talibano, aparteidinę, gestapo al-quedos bazę. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
prisidirbo chebrytė2020-07-06
reketuodama Adolfą ir jo gentainius Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-07-05
tame ir esmė kad jidiš kalba yra ta pati vokiečių kalba tik rašoma naudojant brexitiniais hebrajų rašmenimis ir atbuline gramatika. Ir visi tie litvakai lygiai taip pat išgalvoti kaip ir lietuvininkai. Čia panašūs stebuklai kaip ir pasaka apie krematoriumų pelenes. Gegutės lizdas išmušė dvylika kėdžių ir staiga vokiečių kraštas pavirto į žydėjimo kraštą. Pasirodo čia kažkoks kitas XIX amžiaus vokietinis stalinas buvo vokietijos pakraštyje įsteigęs autonominę austrijos vienos žydėjimo respubliką. Matyt kad auginti hitlerį ir leniną. Tame ir esmė taip kaip yra sudėliotos visokios figūrinio čiuožimo estafetės toje mažojoje lietuvoje tai raguoti mūsiškiai dar nelabai ir yra įšilę nuo šoko varymo ir trypimo šalia krematoriumų krosnių. Nepamirškime kad dar turi išlįsti ir prancūzuotų žydrabarzdžių buratinų raguotos nosys iš to kruvinų kilimų garbėtroškinininkystės paradų maišo. Jugi jeigu tikėti išorvelinta istorija tai 1920-1923 metais klaipėdos kraštas buvo naudojamas kaip kažkokia al-queda bazė kur karaliavo kažkokie prancūzų užsieniečių batalionai. Negalima pamiršti ir kad teritorija buvo naudojama kaip kažkoks įdomus kryžiuočių aparteidininkystės "įvairovės" fabrikėlis. Tiek čia atseit buvo suplaukę visokiausio plauko ganytojų, kad ganyti čia kažką ko nebuvo. Nu taip kaip jie pasakoja istoriją kad čia jokių vietinių iš viso niekada nebuvo. Buvo tik "tioply stan", kažkoks gyvulinių vagonų peronas, sustojimas kad išsikrauti gaišenas ir lawonus. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kaip manote, ar bus antroji viruso banga ir vėl įvestas karantinas?