Eita beveik išsitrynusiais pėdsakais

2020-07-25
S. Mėlinausko knyga – istorinė-dokumentinė Rusnės drobė, bylojanti ne vien faktais bei skaičiais, bet ir darbo, kūrybos herojų sudėtingais likimais.
S. Mėlinausko knyga – istorinė-dokumentinė Rusnės drobė, bylojanti ne vien faktais bei skaičiais, bet ir darbo, kūrybos herojų sudėtingais likimais.

Žodžio žmogui leptelėti sau, o, neduok Dieve, kitam, kad suguldysi knygą – lygu prisižadėti peršokti tamsią nežinios bedugnę. Taip prieš ketverius metus nutiko šilutiškiui žurnalistui Stasiui Mėlinauskui, sėdusiam rašyti rusniškiams ir jos seniūnei Daliai Drobnienei apie didžiausią Lietuvos salą - 560 puslapių istorinę-dokumentinę apybraižą „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“. Žodžiu, buvo užsikoręs tikriausią „kryžių“, bet su postūmiais, pasiilsėdamas įveikė. Prikalbinti kalbėti, atsiverti žmogui – mokslas ne kiekvienam liežuviui.

Žurnalistas kartais – seklys...

S. Mėlinauskas – žurnalistikos barų vilkas. Pagal pašaukimą. Per daugiau nei 40 metų veiklą yra talkinęs „Pamariui“, „Respublikai“, „Gimtajam kraštui“, vadovavęs „Skalvos keleiviui“, turėjusiam prenumeratorių net Australijoje, vėl grįžęs į „Pamarį“. Yra rašęs ir „Šilokarčemai“. Laukiamas svečias ir šiandien. Juk jis - plunksnos brolis, sakinio meistras.

Knyga apie Rusnę ir jos žmones – trečioji. Pirmoji – „Pėdos rasoje“ - parašyta 2013-aisiais. Joje surinkti laikraščiuose skelbti įdomiausi straipsniai apie pamario kraštą. Anot jo paties, teko nemažai atsijoti, kad liktų svarbiausieji. Po metų išleido antrą knygą „Macikai: sugrįžimas atminties takais“. Joje atskleista tautiečiams mažai žinoma istorija apie Macikuose veikusį okupantų vokiečių ir rusų lagerius, kuriuose įvairiu laiku kalėjo rusai, anglai, amerikiečiai – Antrojo pasaulinio karo belaisviai. Kai vokiečiai pasitraukė, rusai lagerio paskirties nepakeitė. Tuomet čia beteisių vergų dalią patyrė ir nemažai politinių kalinių lietuvių. Kaupiant medžiagą apie lagerį ir bloką Uostadvaryje, S. Mėlinauskui pavyko surasti ir pasikalbėti su gyvu išlikusiu anglų karo lakūnu, amerikiečių kariškiais. O kiek išnaršyta archyvų! Dabar Macikai kasinėjami, Stasio knyga patraukė šiandieninės kartos dėmesį apie senokai užverstus, mažai bepamenamus įvykius, lagerio kalinių kančias. Jie prisiminti, prikelti gyventi užrašytose sakinių eilutėse. Žurnalisto darbas buvo kažkiek panašus į seklio: eita beveik išsitrynusiomis pėdomis. 

Kai klevai dega žalvariu

Stasys – kaimo vaikas. Ne grindinio, nors gyvena Šilutėje. Gimtinė – Juškaičiai (Gardamo sen.). Girdėjęs, juškaitiškiai ar ne paskutiniai „įsirašę“ į „kolchozą“. Kaimas šnairomis žiūrėjo į komunistinę agitaciją. Ūkininkas – žemdirbys, sodininkas, gyvulių augintojas. Iš paskutiniųjų su gamta. Gamta kalba spalvomis, paukščių ulbėjimu. Artojas grožiui ne aklas, ne kurčias, nors ir nukeipęs po darbų. Rudenėlis - ne vien derliaus suvalymas, bet ir vėsa padvelkęs miškas, klevai, barstantys žalvariu pasidengusius lapus. S. Mėlinauskui – gražiausias metas. Atspėjote, jo mylimiausia spalva – žalsva, kaip laukų lankų. Panaši, persipynusi su melsvais tonais, parinkta knygos „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“ viršeliams. Viršeliai kieti, neplyštantys, padabinti autoriaus ir Vaidoto Vilko nuotraukomis, Rūtos Emigart Čiuželienės karpiniu „Kurėnas“. Viršelio dizainerė – Neringa Matačiūtė. Nustabiai apipavidalinta knyga. Viršelių spalvos – ne įtinkant autoriaus pavardei, o besitaikant prie Rusnės vandenų ir pievų amžinų spalvų. Knygos tiražas – 500 egzempliorių, nuotraukų – 250. Finansiškai knygos leidybą parėmusios akcinės bendrovės, kiti mecenatai, taip pat rusniškiai išvardinti tituliniame puslapyje. Jiems nuoširdžiai padėkojo autorius ir vietos bendruomenė „Rusnės sala“. Pastaroji labai stūmė knygos pasirodymą. Manau, pastangomis nenusivylė: gavo lengvai skaitomą Rusnės enciklopediją, parašytą sodria kalba, beletristiškai išryškinant salai triūsiusius žmones, atskleidžiant jų charakterius, puoselėjamas vertybes, įgimtus pomėgius.

S. Mėlinausko knyga – istorinė-dokumentinė Rusnės drobė, bylojanti ne vien faktais bei skaičiais, bet ir darbo, kūrybos herojų sudėtingais likimais. Kunigai, mokytojai, pirkliai, žvejai, laivadirbiai, mokslininkai, menininkai, poetai, dainorėliai, vaidintojai,  valdininkai, kariškiai – daug susitikimų su įvairių laikų rusniškiais, taip pat atkilėliais ne vien iš Lietuvos pasviečių, bet ir Vokietijos, Norvegijos. Senoji Rusnė pergyveno marą ir kelis karus su švedų bei rusų invazijomis. Iškentėta, išvargta, vėl atsistota ant kojų. S. Mėlinausko žodžiai nugludinti, sukibę vienas su kitu, kaip raudonos plytos vokiškame statinyje. Saloje tokių yra. Tebetvirti - vandens kėlimo stotis, švyturys. Abu Uostadvaryje.

Žmonės, garsinę Rusnę

Rusnė – suneštinė sala. Ir žmonių čia iš visur subūta. Gyvenimą saloje pasirinko ir nemažai buvusių politinių tremtinių. Saugiau gyventi atokiau nuo piktos valdžios. Tremtiniai daug nuveikė, kurdami salos gerovę, kultūrą. Gaila, juos pasiima Anapilis. Nebeturime mokslininko, ekonomisto, sąjūdininko Kazimiero Banio, jo žmonos Valerijos, mokslininko, ichtiologo Kazimiero Gaigalo, jo žmonos, mokytojos, poetės Birutės, vykusios pas būsimą sutuoktinį į tremtį, atsisveikinta su bibliofilu, poetu Juozu Kinderiu, poete mokytoja dzūke Aldona Kazlauskiene, zanavyke agronome, vaidintojų telkėja Virginija Gajauskiene, žirginio sporto garsenybe Pranu Prasausku, žveju legenda Erčiumi Jurgenaičiu, Pirmojo pasaulinio karo dalyviu.

Visų neišvardinsi, reikia knygą skaityti. Nuobodu nebus. Parašyta įdomiai, šmaikščiai, geru stiliumi. Gi ypač senų vietinių gyventojų kažin ar belikę?! Išmirė, išvažiavo į Vokietiją, kitur išsikėlė. Pasikeitusi senoji Rusnė ir išoriškai, ir žmonių kartomis. Salos senovė gal net įsimintinesnė nei dabartis. Apie tai, kiek visko čia turėta, S. Mėlinauskas pažėrė aibes faktų, duomenų. Seniausia bažnyčia, mokyklos, tiltai, spaustuvė, knygynas, muitinė, lentpjūvės, malūnai, jau 1914 metais miestelyje švietė pakeliamo Peterso tilto elektra, alaus ir punšo mėgėjai tuntais griuvo į smukles, veikė keli restoranai. Sovietmečiu vietos gyventojų švyturiu buvo Rusnės žuvininkystės ūkis su žuvies apdirbimo įmone, uostu, mechaninėmis dirbtuvėmis, prancūziškais žolės miltų gamybos agregatais, žuvivaisos įmonė Šyškrantėje, ančių fermos Uostadvaryje. Dvi mokyklos, ligoninė, ambulatorija, siuvykla, kirpykla, kinas, kultūros namai su dviem salėms, valgykla – krutėjo Rusnė. Yra kas tai mena.

S. Mėlinausko knygoje papasakota apie Rusnės Garbės piliečių Vytauto ir Liucijos Morkevičių šeimą, jos nuopelnus salai. Buvusiems tremtiniams kopti darbe karjeros laiptais netrūko nedorėlių, kaip sakoma, kaišiojančių pagalius į ratus. Kiti pateikti portretai: kurėnų statytojas Simas Knapkis, tautodailininkai Birutė Servienė, Egontas Peteraitis, Violeta Benetienė, muzikologė, moterų vokalinio ansamblio „Luotužė“ vadovė Aušra Šlažienė, iš Vokietijos sugrįžęs ir Žalgirių kaime apsigyvenęs Rusnės vidurinės mokyklos pirmos laidos abiturientas Helmutas Petrikas, nendrių meistras Alfonsas Edmundas Demereckas, Visa plejada žvejukų. Kaip vietos katalikai rūpinosi savo maldos namais, autoriui papasakojo buvęs specialiosios mokyklos direktorius Rapolas Rimašauskas, kuris geru žodžiu minėjo vairuotoją, gabų dramos teatro mėgėją a.a. Juozą Dimšą, kitus aktyvius katalikus.

Bet ir salos šiandiena turi kuo pasigirti. Vien estakada per užliejamą kelio Rusnė-Šilutė dalį (450 m) ką reiškia! Rusniškių vargai keliaujant baigti. Beje, šios knygos pradžių pradžia – 1962 metų kovo 7-osios istorija apie gimdyvę, kurią per ledonešį ir audrą į Šilutės krantą perkėlė rusų karinė amfibija. Gimdyvei ir jos vaikeliui tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Amfibiją vairavo lietuvis šauktinis Augustinas Bertašius, dabar palangiškis. Mašina per pakrantėse suneštas ledo lytis neiškart užbildėjo į saugią sausumą. Gerokai vėliau Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės papasakotas įvykis tapo stimulu S. Mėlinauskui parašyti knygą apie salą ir jos žmones. Pirmas naujos knygos pristatymas suruoštas Rusnės etnokultūros ir informacijos centre birželio 18 dieną. 

Plati spalvų ir istorinių sąsajų paletė

Knyga apie Rusnę, kaip jos išsišakojusios upės su daugybe gyslų. Platus ir pateikiamų temų ratas: istoriniai momentai, istorinės asmenybės, kūrybos aruodai, ledonešiai, šaktarpio šventės, statiniai, salos gyvūnija (briedžiai, šernai, žąsys), žuvys, odė bulvei, garo mašinai ir t.t. Skaitytojas, pažinojęs kai kuriuos rusniškius, perskaitęs S. Mėlinausko knygą sužinos, ko nežinojęs. Verta prie jos palinkti. Joje išsamiai išdėstyta, kaip ant Rusnės pylimo palei Atmatos upę išdygo Indijos Nepriklausomybės tėvo Mahatma Gandžio ir žydo Hermano Kalenbacho skulptūra. Šios istorijos neatskleisiu, paliksiu žingeidaus skaitytojo malonumui. Bet 159-ame puslapyje pagarsintas M. Gandžio filosofinių minčių nuotrupas labai norisi pacituoti. Jos – kelrodis visiems. M. Gandis teigia, jog visos religijos teisingos, tačiau ne visi jas teisingai suvokia. Jis pataria: gyvenk taip, lyg mirtum rytoj; mokykis taip, lyg gyventum amžinai; meilė yra vienintelis vaistas nuo neapykantos; garbink Tiesą visada ir visa širdimi; jei gyvensime pagal principą „akis už akį“, pasaulis greitai pasidarys aklas.

Visas tris S. Mėlinausko knygas išleido Gargžduose veikianti UAB „Scandbook“. Ar bus naujų kūrybinių sumanymų? Stasys linkęs patylėti. Dabar įgulęs į įvairių laikų Nobelio premijos laureatų knygas. Jam patinka daug užsieniečių autorių romanų, bet labiausiai – Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“, pasakojantis apie Ispanijos pilietinį karą. Beje, knygos apie Rusnę vieną skyrių Stasys skyrė dingusiam vietos bažnyčios varpui. Iš lietuvių autorių patinka Romualdo Granausko (1939-2014) kūryba, skaito Kristinos Sabaliauskaitės istorinę epopėją „Silva Rerum“.


Straipsnio komentarai

Nutyleta2020-07-26
gal ponas iš kuklumo, o gal ir nepatogu, bet užmiršo" biografini etapa "Komunistiniame darbe", liaupsių partijai ir ideologinių raginimų susitelkti
Tautai žengiant i komunistinį rytojų ...
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kaip manote, ar bus antroji viruso banga ir vėl įvestas karantinas?