„Bočių“ kelionė po Aukštaitijos kraštą

2020-07-26, Valdybos narė Kotrina Valinskienė

Liepos 14-osios rytą apie pusšimtis šilutiškių išvyko į „Bočių“ bendrijos organizuotą ekskursiją po Aukštaitijos kraštą. Dalis mūsiškių neturi jau sveikatos kelionėms, neturi kam augintinį palikti ar dar turi kitokių asmeninių priežasčių. Į jų vietą pasikvietėme „Moterų seklyčios“ nares, Inkaklių folkloro kolektyvo dalyvius, 8 „bočiukus“ iš Šilalės ir leidomės dviejų dienų kelionėn.

Pirmas sustojimas ir susitikimas su Kėdainių rajono „Bočių“ bendrija bei jos  pirmininke Zita Kazokevičiene. Buvo be galo šiltas priėmimas su maršu, dar karštu morkų pyragu, ąžuolo gilių kava, varškės apkepu ir didžiuliu naminiu sūriu, edukacine programa, su dainomis ir žaidimu.

Pirmininkė sėdo į mūsų autobusą, parodė gražią aplinką Pelėdnagių gyvenvietėje, nuvykome į agurkų šventę Kėdainių senamiestyje, kur buvome pavaišinti ir raugintais agurkais, ir šviežiais su medumi. Visi buvome pakviesti į Škotų parodą, kuri eksponuojama Kėdainių mieste, labai gražūs dirbiniai, karpiniai, indai, juostos išaustos, supintos ir t. t.

Maloniai padėkojome pirmininkei ir vykome tolyn į Aukštaitiją. Kitas tikslas - aplankyti Molėtus. Bet ten nėra „Bočių“ bendrijos, todėl buvome susitarę, kad mus pasitiks gidė Teresa. Įlipusi į autobusą ir pasisveikinusi pasigyrė, kad ji gimusi Gargžduose. Tai truputį pajuokavome: kur kepurę mesi - žemaitį rasi.

Gidė parodė miesto parką, naujai sutvarkytą, papasakojo įdomią istoriją apie jo atsiradimą, apie nuskandintą laivelį su žydinčiomis gėlėmis jame. Ėjome ilgiausiu pantoniniu tiltu, po to kilome į piliakalnį apžiūrėti dar likusius Radvilų dvaro pastatus.

Dėl nakvynės buvome susitarę su vilos „Santa Barbara“ šeimininkais Graužės kaime. Siauru keliuku dideliu autobusu, vairuojamu Stasio Būdvyčio, sukome ratus ir kilome vis aukštyn ir aukštyn, o kai atsivėrė nuostabi panorama, džiūgavome kaip maži vaikai.

Vilos šeimininkai paruošė stalus, užkūrė kubilą-pirtį. Pavakarieniavę pradėjome rodyti savo meninius sugebėjimus vieni kitiems. Pirmiausia užgrojo mūsų kapela su muzikantu Antanu Kmita, Inkaklių kolektyvo vadovė Virginija Rukšnaitienė ir būgnininkė Irena Bublauskienė, kuriai čia vietoje buvo įteiktas „Bočių“ narės pažymėjimas. Dainavo ansamblis. vadovaujamas Jono Zalco, šokome, linksminomės ir grožėjomės nuostabiais vaizdais.

Papusryčiavę, o kai kas ir ežere išsimaudę, išvykome Utenos link. „Bočių“ pirmininkas Utenoje Vladas ir jo pavaduotoja Amelija suorganizavo tokį priėmimą, kad ir dabar dar skamba dainos, atliekamos uteniškių „Bočių“ ansamblio. Mūsų Virginija linksmino žemaitiška tarme, mūsų kapela grojo, vyrai pašokdino vietines bočikes, o po to buvome pakviesti prie stalo, nukrauto valgiais.

Užkandę išėjome į laimės salą, o ten mūsų Laimutė Biliūnienė buvo išrinkta laimingiausia salos gyventoja, gavo bučinių nuo kapitono Laimio, Utenos kultūros centro direktoriaus, su pažadu būtinai dar sugrįžti. Utenos kultūros centras stipriai palaiko „Bočių“ bendriją, suteikė jai patalpą, paskyrė meno vadovą, organizuoja išvykas ir t. t

Utenos „Bočių“ bendrijos pirmininko pavaduotoja Amelija sėdo į mūsų autobusą ir aprodė miestą, parką, labai įdomų naujos bažnyčios projektą, po to palydėjo į keramikos dirbinių muziejų. Mūsų Zita Jonušienė irgi ėmėsi darbo, bet kas iš to išėjo - leipome juokais.

Laikas ribotas, todėl padėkojome uteniškiams ir išvykome į Zarasų rajoną. Stebėjome pro langus ežerus iš abiejų pusių, vienintelis kelias - ir tas kalnuotas, privažiavome gražų šviesų miestą. Zarasai neturi „Bočių“ bendrijos, todėl su gidu Linu susitikome Sėlių aikštėje. Jis palydėjo mus į kavinę ant ežero kranto pavalgyti pietų. Parodė savo miestą, papasakojo daug legendų, nulydėjo iki seniausio Lietuvoje Šlyninkos vandens malūno, ragavome dar šiltų miltų, po to vykome iki Stelmužės ąžuolo, kuris neturi tikslaus amžiaus, lyg 1 500-2 000 metų turi, kaip sakė gidas... Bet jis dar žaliuoja ir meta giles.

Dainuodami, linksmi, su gera nuotaika grįžome namo. Mes dar galime ir norime bendrauti ir keliauti.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

..2020-07-28
tai irgi vienas iš galingų plunksnų naudojamų metodų kur pasakojama pėdsekiams apie raganų bėgimą per sniegą nepaliekant jokių pėdų. Gerai kad jūs va aborigenai kažką suprantate apie tai kad keliauti galima ne tik naudojantis kojomis kur reikalinga naudotis šluotą kad pasišluoti įmintus pėdsakus tuo pačiu užminant naujas mįsles. Kai ragana sako kad keliavo autobusu tai šiuo atveju jokių pėdsakų ragana nepalieka, nebent galvoti apie kažkokias sąskaitas faktūras, sarašus, kvitus, tt kuriuose gal būt figūruoja tos raganos pavardė ir vardas. Jeigu ragana naudoja tapatybę kuri yra netikra, ne savo, fiktyvi, žinybinė, tarnybinė, tt. tai tada visi tie iminti pėdsakai irgi ne pėdsakai kuriais galima "sekti". Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?