Auksarankė moteris iš Pavilkių kaimo

„Visa tai darau sau. Ir kokia gi iš manęs menininkė?“, - teigė Irena. O menininkė ji didelė, tik nemėgstanti viešumos.

Moters sodyba – meno kūrinys, kurį ji pati savo rankomis sukūrė. Moteris nuostabiai tapo paveikslus, komponuoja puokštes, o išėjusi į užtarnautą poilsį I. Ramanauskienė atrado dar vieną pomėgį - gamina, siuva lėles.

Studijuoti meno niekuomet negalvojo, nes anuomet tai tikrai niekas nelaikė rimtu amatu. Dirbo Irena visą gyvenimą parastus, žemiškus darbus, bet nuoširdžiai ir su meile.

„Gerai, kad darbai - be didelės atsakomybės, nereikia galvą laužyti ir grįžus į namus save gali realizuoti kūryboje,“ - sakė Irena. 

Svajojo tapti mokytoja. Deja, baigti studijas tuometėje Klaipėdos Salomėjos Nėries pedagoginėje mokykloje jai sutrukdė meilė. O gaila. Puiki būtų buvusi pedagogė, nes ir dabar jos sodyba atvira vaikų, anūkų draugams ir jaunatviško šurmulio čia nestinga. O dar ir konditerijos gebėjimais Irena pasižymi, tad jaunimas ne tik puikiai leidžia laiką, bet ir būna privaišinti jos kepiniais.

Aukščiausiasis apdovanojo Ireną gebėjimu piešti. Jos gabumus bus įžvelgęs tėvelis. „Jis man vis padėdavo lapą, kokį paveikslėlį ir sakydavo: „Irute nupiešk štai šitą:. O pats vienu-dviem štrichais išraitydavo ant lapo jūreivio, įsikandusio pypkę, galvą. Iki šiol jo pieštą jūreivį atsimenu... Dabar suprantu, kad jis įžvelgė manyje gebėjimus piešti ir juos ugdė“, - prisiminė Irena.

Ir puikiai išugdė. Irena metų metais piešė sienlaikraščius tarybiniame ūkyje, dekoravo mokyklų klases, yra nupiešusi tonas dekoracijų vestuvėms, renginiams. Ji iliustravo Pagėgių krašto politiko, poeto Remigijaus Kelnerio tris poezijos knygeles. Irenos nutapyta daugybė žmonių užsakytų sodybų, vienkiemių, kad jie nenueitų užmarštin.  Irena dalyvavo Mažosios Lietuvos paveikslų sodo po atviru dangumi plenere. Tik apie tai nemėgsta kalbėti, pasak jos, jaučiasi ne kaip, kadangi realiai trūko dailės teorijos. Jos ir dabar jai trūksta.

Ir dailininkės diplomo Irena niekada neturėjo, bet yra išstudijavusi tomų tomus dailės teorijos enciklopedijų ir kartais išskleidžia molbertą, sumaišo dažus ir „iškeliauja“ į savo pasaulį.

 Irenos paveikslai įvairūs: natiurmortai, portretai, peizažai. Jos tapytuose paveiksluose dažnai vaizduojamos jaunos moterys, merginos. Pasak menininkės, jaunystė - žmogaus žydėjimas. Visi su nostalgija šį laiką prisimena ir ne vienas norėtų į tas dienas sugrįžti.

Lėlės Irenos gyvenime atsirado mažosios anūkėlės Jorūnės dėka. Artėjo Kalėdos ir reikėjo ruošti dovanas anūkams, kurių Irena turi penkis. Juk visuomet norisi padovanoti kažką originalaus. O dabar ir į darbą skubėti nereikia, todėl nusprendė pati lėlę mažajai pasiūti. Pirmą kartą pasidomėjusi YouTube kanale nustebo, koks platus ir įdomus lėlininkų pasaulis.

Dygsnelis po dygsnelio ir gimė pirmoji lėlė Maša. Tuomet mažoji išgyveno filmuko „Maša ir lokys“ periodą.

Lėlių gaminimas užvaldė Ireną. „Kuomet pradedi gaminti lėlę, nenumanai, kas gausis... Kiekvienas siūlelio patempimas dovanoja lėlės veidui vis kitą bruožą... Ir taip įdomu pačiai nuspręsti, ar šita lėlė šypsosis, ar bus rimta, ar ji bus susikaupusi ar šelmiška“, - pasakojo Irena.

Priešingai nei tapytuose Irenos paveiksluose, lėles ji daugiausia siuva vaizduodama garbingo amžiaus žmones. Įdomiausia tai, jog jos lėlės turi net profesiją, arba jas lydi svajingos likimo istorijos. Na, tarkim, pora pagyvenusių žmonių-lėlių - tai kažkada buvęs notaras ir jo žmona. Žmona, žinoma, pasipūtusi truputėlį, žinote – juk ji notarienė. Kita lėlė - vieniša moteris - mėgaujasi ryto kava. Dar kita moteris parimusi ant lazdelės - buvusi mokytoja.

Štai tokie personažai ir jų istorijos. Tik, kad jos visos mažai pasaulio mačiusios. I. Ramanauskienės lėlių kolekcija verta, kad ją pamatytų žmonės. Tačiau tas nelemtas Irenos nepasitikėjimas savimi nesuteikia galimybės išvysti, ką geba žmogaus rankos.

Kuomet sumanėme parašyti apie auksarankę moterį, gyvenančia atokiame Pavilkių kaime, vos prikalbinome I. Ramanauskienę. „Neverta. Stebuklų nedarau“, - prieštaravo Irena. O, pasirodo, daranti stebuklą, nes pasiūti lėlę reikia daug įvairiausių priemonių - specialių adatų, vielų vielelių, specialaus audinio, dažų ir t. t. Irenai pakanka to, ką turi po ranka. Neturi ji nei specialių adatų, nei specialių audinių, o jos lėlės aprengtos gražiausiai, ne tik ištaigingais viršutiniais rūbais, bet ir prabangiais apatiniais. O kur dar bateliai, kurpaitės, visi aksesuarai, portfeliai, rankinės, akiniai ir t. t. Irena viskuo pasirūpina.

Kas toliau? „Bandysiu pasiūti lėlę-portretą“, - sakė Irena. Ir jaučiasi jau pasiilgusi lėlių gamybos, nes jas meistrauja rudenį ar ilgais žiemos vakarais. Vasarą visą savo laiką skiria sodui, kuriame ir pasikrauna kūrybinių galių.