Auksinis Švėkšnos žydų bendruomenės laikotarpis

2020-08-30, Parengė Monika ŽĄSYTIENĖ
Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona lankėsi Švėkšnos žydų bendruomenės maldos namuose, 1928 m. Prie sinagogos Prezidentą pasitiko gyventojai ir jaunųjų žydų raitelių garbės sargybos nariai. (ŠM Švėkšnos ekspozicija, Pg 12802).
Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona lankėsi Švėkšnos žydų bendruomenės maldos namuose, 1928 m. Prie sinagogos Prezidentą pasitiko gyventojai ir jaunųjų žydų raitelių garbės sargybos nariai. (ŠM Švėkšnos ekspozicija, Pg 12802).

1918-1940 m. Lietuvos valstybę kūrė visos tautos, gyvenusios tuo metu Lietuvoje. Nesvarbu, kokia kalba kalbėjo ar kokią religiją išpažino. Žydai taip pat aktyviai dalyvavo kuriant demokratinę Lietuvos valstybę, puikiai suvokdami, jog prisideda prie bendros gerovės kūrimo.

Žydai – savivaldoje ir šalies valdžioje

1918-1920 m. vyko Lietuvos nepriklausomybės kovos, kuriose dalyvavo ir švėkšniškiai, o tarp jų –  ir Švėkšnos žydų bendruomenės atstovai. Didžioji dalis žydų buvo palanki Lietuvos nepriklausomybės idėjai – tai pasitvirtino ir renkant vietos valdžią. Kol nebuvo rinkimų tvarką reglamentuojančių įstatymų, rinkimai į vietos valdžią dažnai vykdavo nevienodai, dažnai spontaniškai, valdžios formavimo būdai valsčiuose skyrėsi nuo miestų, nevienoda buvo ir gyventojų pozicija tautiškumo požiūriu.

1918 m., renkant atstovus į Švėkšnos valsčiaus komitetą, viena vieta iš septynių atiteko žydui. 1921 m. kovo 21 d. priėmus pirmąjį Lietuvos savivaldybių rinkimų įstatymą, į Švėkšnos valsčiaus tarybą buvo išrinkta: krikščionių demokratų – 8 atstovai, darbo federacijos – 7, žemdirbių – 6, žydų – 2.

1922 m. spalio 10-11 d. vyko pirmieji visuotiniai rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, kuris pradėjo dirbti po Steigiamojo Seimo. Švėkšnos valsčius buvo padalintas į 4 rinkimų apylinkes: Gedminaičių, Stemplių, Padubrinų ir Švėkšnos. Dalyvavo beveik 84 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. Rinkimuose be kitų partijų dalyvavo ir 3 žydų partijos: žydų sionistų, žydų „Achdus“ ir žydų liaudies partija. Švėkšnos valsčiuje minimos partijos atitinkamai surinko 55, 183 ir 1 balsą. Iš visos Lietuvos į LR Seimą pateko 3 žydų atstovai.

Didesnė dalis verslo priklausė žydams

Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo atsigauti ekonomika, augant vietos prekybai atsirado vis naujų prekeivių. 1923 m. prijungus Mažąją Lietuvą, neliko sienos, tad Švėkšna prarado pasienio miestelio statusą. Tais metais atliktas visuotinis gyventojų surašymas, kurio duomenimis: Švėkšnoje geležies prekyba vertėsi Etė Markus ir Rebeka Ošerovičienė; karšyklas turėjo Ona Bartkienė ir Antanas Račkauskas; kepyklas – Abraomas Boruchovičius, Malė Gitė Iršovič, Bencelis Judeliovičius, Litė Ladon, Beras Steikovičius; manufaktūros prekyba vertėsi Šmuelis Davidas Eljaševičius, Leizeris Jofė, Beilė Joseliovičius, Tubijas Kacenelenbogenas, Mošė Zivas, Dobė Zundelovič; odos dirbtuves turėjo Sroelis Markusas, Abelis Zalmanovičius.

Taigi, veikė 2 žydų geležies parduotuvės, 4 kepyklos, 6 manufaktūros krautuvės, 2 odos dirbtuvės. Miestelyje buvo pašto, telegrafo ir telefono įstaiga, dirbo gydytojas Edvardas Bieliūnas, veikė Blaivininkų draugijos knygynas, Antano Kaulakio vaistinė. Šalia Švėkšnos buvo 2 lentpjūvės: Juozo Aleksandravičiaus (Užlaukio k.) ir Ferdinando Šobaro (Nautiltės k.). Aplink Švėkšną veikė 5 vandens malūnai, kuriuose darbavosi Julijonas Kopas (Stemplių dvare), Petras Paičius (Vilkėnų dvare), Petras Šaulys (Žąsyčių k.), Justinas Šimkus (Tvaskučių k.) ir Ferdinandas Šobaras (Nautiltės k.).

Žydų prekyba koncentravosi Liepų aikštėje arba turgavietėje, kur sąlygos jų verslui buvo palankiausios. Miestelio centre stovėjo ilgas pastatas, vadintas kromais, kur didžioji dalis parduotuvėlių ar amatų dirbtuvėlių priklausė žydams. 1925 m. duomenimis, Švėkšnoje prekybos ir pramonės įstaigas iš 33 oficialiai užsiregistravusių žydų turgavietėje turėjo net 18.

Gyvenimas iki gaisro ir po gaisro

Tarpukario Švėkšnos gyvenimas dažnai skirstomas į du etapus: iki gaisro ir po gaisro. 1925 m. gegužės 15 d. kilęs gaisras pakeitė visų švėkšniškių gyvenimus, jo metu sudegė 295 pastatai, iš kurių 139 buvo gyvenamieji. 299 įvairių tautybių šeimos (808 žmonės) – lietuvių, žydų, vokiečių – liko be pastogės.

Po šito gaisro, kurį vietiniai praminė didžiuoju, gyventojai pamažu atsistatė gyvenamuosius bei prekybinius pastatus. 1928 m. vasarą Švėkšnoje vyko Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos šventinimo iškilmės. Tarp garbingų svečių buvo net pats LR Prezidentas Antanas Smetona, kuris susitiko su Švėkšnos žydų bendruomene, lankėsi naujai pastatytoje sinagogoje. Rabinas, sutikdamas prezidentą, pasakė ilgą kalbą pabrėždamas, jog džiaugiasi būdamas su žmonėmis, kurie iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Kalbėdamas linkėjo Prezidentui ilgų metų ir pasisekimo vaduojant Lietuvos kraštus, esančius svetimšalių vergijoje. Prezidentas, padėkojęs už kalbą ir linkėjimus, pareiškė, kad Lietuvai vienodai brangūs visi jos gyventojai, neišskiriant tautybės.

Žydus su ūkininkais siejo glaudūs prekybiniai ryšiai

1930-1933 m. miestelio aikštėje išklotas akmeninis grindinys, pasodinta liepų alėja, įvesta elektra. Ketvirtadieniais vykdavo gausūs turgūs, į miestelį suvažiuodavo prekeiviai ir pirkėjai iš gretimų kaimų bei šalia esančių valsčių. Miestelėnų ir aplinkinių gyventojų jau netenkino viena turgaus diena per savaitę, buvo pageidaujama bent dviejų.

Žydus su ūkininkais siejo glaudūs prekybiniai ryšiai, todėl buvo nenaudinga vykti į turgų, kuomet žydai negali pirkti ir parduoti (švenčių dienomis, per šabą).

Pasitaikydavo, kad dienomis, kuomet žydai negalėdavo dirbti, turgūs iš ketvirtadienio būdavo nukeliami į antradienį, o nepatenkinti sakydavo „švėkšniškiai dar ir švenčia su žydais“. Krautuvės, smulkioji prekyba, kepyklos ir mėsinės daugiausia priklausė žydams, didžioji dalis jų koncentravosi turgaus aikštėje, po gaisro atstatytuose kromuose.

Žydai – reklamos pradininkai

Žydai laikomi parduotuvių, dirbtuvių ar kitų jiems priklausiusių įstaigų reklamos, šiuo atveju – visiems gerai matomų ir informatyvių iškabų, pradininkais. Parduotuvių iškabos dažniausiai būdavo išdažomos ant namo sienos virš durų, langų ar ant namo kampo, kad būtų gerai matomos. Iškabos buvo daromos ir ant atskirų medinių ar skardinių lentų ir kabinamos.

Žodis „parduotuvė“ buvo retai vartojamas, vyravo „krautuvės“ pavadinimas. Pasitaikydavo ir iliustruotų, pavyzdžiui, mėsinių iškabose buvo galima pamatyti nupieštą karvės ar jaučio galvą. Langų vitrinose prekių būdavo nedaug, nes dažnai krautuvės laikytos gyvenamuosiuose, o ne specialiai prekybai statytuose namuose, tad ir langai nebuvo dideli. Kartais ant krautuvių langų ir prekystalių būdavo nupieštų ar priklijuotų įvairių prekių ženklų reklamų (skalbimo miltelių „Persil“, batų tepalo „Kavalier“ ir kt.), kurias, tikėtina, platindavo šių prekių ženklų kompanijos.

Dauguma krautuvių vadinosi „įvairių prekių“ ir nebuvo specializuotos – jose buvo galima įsigyti nuo geležies iki silkių ar žibalo. Pardavėjai prekiaudavo tuo, kas buvo reikalinga, paklausu ir nesudėtingai gaunama.

Pas žydus buvo galima prekių gauti ant „bargės“

Švėkšnoje žydai užėmė svarbias prekybines pozicijas, prekes dažniausiai veždavosi iš Klaipėdos (tik po 1939 m., netekus Klaipėdos krašto, prekes imta gabentis iš Tauragės, Rietavo). 1934 m., siekiant stiprinti lietuvių prekybininkų pozicijas, lietuvių verslininkų centro valdyba įsteigė rėmimo fondą. Lietuvių prekybininkų ir lietuvių pirkėjų ryšiams palaikyti ir stiprinti išleisti „Mėlynieji įpirkimo ženklai“. Pasak tuomečio centro valdybos pirmininko A. Steikūno, lietuviai verslininkai siekė, kad verslas šalyje būtų teisingiau paskirstytas ir kad pastarieji galėtų teisėtai įsitvirtinti prekybos, pramonės ir amatų srityse.

Švėkšnoje vietos prekybininkai entuziastingai ėmė dalinti minėtus įpirkimo ženklus. Žydai, nenorėdami nusileisti, pradėjo dalinti „žaliuosius ženklus“, taip viliodami pirkėjus savo pusėn. 1935 m. įsigaliojus kainų tvarkymo įstatymui, visos prekės turėjo būti įkainotos ir pažymėtos. Nesilaikantiems reikalavimų kainų tvarkytojas galėjo skirti baudas (jos siekė iki 15 tūkst. litų) arba bausti 6 mėnesiais kalėjimo.

Nors įsakyta, jog ant kiekvienos prekės turi būti nurodoma fiksuota kaina, kontroliuoti prekeivius nebuvo lengva. Pavyzdžiui, nustatyta, kad litras benzino kainuoja 90 centų, tačiau Giršovičius Švėkšnoje už litrą prašydavo 1 lito. Giršovičius teisinosi, jog jo parduodamas benzinas yra „angliškos firmos“ ir esantis labai geras.  Taip pat visi žinojo, kad pas žydus galima nusiderėti ar gauti prekių „ant bargės“ (skolon).

Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje – ir lietuviai, ir žydai

Žydų vaikai turėjo galimybę pasaulietinį išsilavinimą įgyti Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. Nuo 1924 m. ši mokymosi įstaiga priklausė katalikiškai „Saulės“ draugijai, tačiau šis statusas netrukdė čia mokytis žydams.

Susidarius žydų gimnazistų grupelėms religiją jiems dėstė Jankelis Klipas. Žydų religijos pamokos buvo dėstomos ne atskirai klasėmis, bet visiems bendrai. Pasak paskutiniojo Švėkšnos grafo Aleksandro Pliaterio, „Tautiniu atžvilgiu mokiniai skirstėsi į dvi grupes: lietuvius ir žydus. Kadangi Švėkšnoje gyveno nemažai žydų, jiems buvo patogu siųsti savo vaikus į gimnaziją. Priešingai lietuviams, kurie labiau buvo linkę mokslan siųsti savo sūnus, negu dukteris, Švėkšnos žydai labiau mokė mergaites, kurių gimnazijoje buvo nemaža [...]“

Kadangi pamokos gimnazijoje vykdavo ir šeštadieniais (šeštadieniais žydams šabas – ne darbo diena), tarp Švėkšnos rabino ir klebono buvo susitarimas, kad žydų vaikai šeštadieniais lankys pamokas, tačiau nuo darbo bus atleisti.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

..2020-08-30
jo visi kūrė visi prisidėjo, bet va šitie kūrėjai lygesni negu kiti, nes jie išgalvoti ir išlaužti iš raudonai žibančių kvartalų pirštų, kur palydovės ne tik palydi ten kur paprašo, bet palydi akimis ir tuos kurie to neprašo. Komentaras patinka Komentaras nepatinka