Mokytoja Stasė Straukienė: „Dievas davė atminties gerų žmonių pavardėms įsiminti, o skaičiai - jie tik skaičiai“

Sveikinant visus mokytojus su Tarptautine mokytojų diena, noriu papasakoti apie  Stasę Straukienę. Dažnas Pagėgių krašte išgirdęs jos pavardę sako: „O, tai buvo mokytoja!“. Taip, mokytoja S. Straukienė dirbo seniai, tačiau mokytoja nebūna buvusi, savo mokytojus visą likusį gyvenimą vadiname tik mokytojais.

„Ir nereikia čia iš manęs daryti jokios žvaigždės! Daug yra puikių mokytojų ir taškas“, - savo žaviu posakiu pradėjo kalbėtis mokytoja S. Straukienė.

„Na, bet jei daugybė jūsų mokinių sako, kad jūs ypatingai prisidėjote ne tik mokant, bet ir formuojant asmenybę, tai vis dėlto kažką reiškia?“  

„Nežinau, ką tai reiškia, bet tokią istoriją patyriau, kuri galbūt atsakys, ką tai reiškia: „Per abiturientų išleistuves sėdime visi už stalo - mokiniai, tėvai, mokytojai. Ir vieno mokinio iš Vilkyškių mama, sėdėjusi tiesiai prieš mane, pasakė: „Jūs man parodykite, kuri ta Straukienė. Greta sėdėjęs mokytojas Alimas Feliksas parodė į mane ir ištarė „Va, šita“. Tada ta moteris prašneko: „Šita, smulkutė – Straukienė? Maniau - stambi, stora... Jūs tokia smulkutė, tai kodėl jūsų taip bijo vaikai? O Alimas atsakė: „Tai kad jos ir mes bijome“. Va, tau ir meilė!“

Kuo tampa ta vaikystėje patirta baimė mokytojui? Ne vienas pritartų, kad jei ją patiri laiku ir teisingai, ji virsta Pagarba ir Padėka.

Apie viską - nuo pradžių

S. Straukienė buvo trylikos metų, kuomet po sunkios ligos Anapilin iškeliavo jos mama. Dviem metais vyresnė sesė atstojo mamą. Mergaitėms pasisekė, nes jų tėtis buvo labai puikus ir atsakingas žmogus, vienas užauginęs abi dukras, išleidęs jas ne tik į mokslus, bet ir paruošęs gyvenimui.

„Atsikėliau dirbti iš kaimo į Pagėgių miestą. Nesvarbu, kad tame Stulgių kaime, tuomečiame Skaudvilės rajone, buvau aštuonmetės mokyklos direktore. Beje, man ten labai puikiai sekėsi. Mano vyras Petras buvo labai išgražinęs visą mokyklą, mat jis joje dirbo darbų mokytoju, mano pavaldinys buvo. Dėl to ir dirbo, kad labai nagingas buvo, o tuomet nelabai kas ir reikalavo to išsilavinimo. Neradome žmogaus su reikiamu išsilavinimu, tad teko dirbti Petrui. Kad ir kaip abu tą mokyklą mylėjome, gražinome, bet direktorystė – ne man! Esu baigusi konkrečią specialybę - chemiją. Mano stichija skaičiai, chemija, fizika, o ne popieriai. Todėl ir sugalvojau laimės ieškoti. Dar ir sūnūs du, o mokykla tai tik aštuonmetė... Metai greitai pralėks, tai ką tada tie mano vaikeliai? Turės eiti kažkur į kažkokį internatą ir nebūti namuose! Na, jau ne! Važiuoju, tėti, darbo ieškoti - pareiškiau savo vyrui ir išrūkau“, - prisiminė Stasė.

Ambicinga ir užsispyrusi moteris išvažiuodama pasakė, kad be darbo negrįš. Tad pakeliauti jai teko nemažai. Pirmasis miestas – Tauragė. Žinojo, jog Tauragėje yra trys vidurinės mokyklos, darbą pagal savo specialybę tikrai turėtų rasti.  Deja, visos mokyklos chemijos mokytojus turėjo. Darbo negavo, o be darbo buvo pažadėjusi negrįžti.

Tauragės autobusų stotyje stovėjo autobusas, Stasė į jį įlipo ir paklausė, kur šis autobusas važiuoja. „Į Šilutę“, - atsakė vairuotojas. O ji jam: „Tada ir aš į Šilutę“. Vairuotojas pasižiūrėjo į moterį kaip į ne visai sveiką - mat moteriškė važiuoja ten, kur veža, o ne ten, kur reikia.

Šilutė. Tiesiu taikymu - į Švietimo skyrių. Gavo S. Straukienė pasiūlymą dirbti Ramučiuose direktore.

„Nežinau, nei kas tie Ramučiai, nei kur jie yra, ir jokia direktore aš daugiau nebūsiu. Aš turiu specialybę, ir visai nenoriu lankyti kitų mokytojų pamokas, vertinti...

„Tegul mano chemijos pamokų būna nedaug, bet direktore aš nebūsiu ir taškas. Turiu važiuoti atgal. Darbo negavau, diena galop. Atvažiuoju iki Pagėgių ir lieku nakvoti vyro brolio šeimos namuose. Ryte keliauju į internatą. Mane pasitinka direktorius Vaclovas Šimkus, nuostabiausias žmogus. Išdėstau jam apie visą savo kelionę ir pasakau, kad be darbo namo grįžti negaliu. O jis man: „Gerai, mes jus įdarbiname auklėtoja“. Sutinku, bet direktoriau, mes esame iš kaimo, turime karvę, ūkelį, malkų, neturėsime, kur gyventi, - porinu. Viską man direktorius pažada. Gavome du kambariukus, karvei ganyklą ant kalnelio, tvartelį“, - prisiminimais dalinosi Stasė.

Taip Stasė ir Petras Straukai su sūnumis Vidmantu bei Rimvydu apsigyveno Pagėgiuose.

Nepraėjo nei pusmetis ir vieną dieną Staselė, eidama koridoriumi, direktoriaus kabinete išgirdo derybas. Ir ne bet kokias, o derėtasi būtent dėl jos - pas internato direktorių atvykęs vidurinės mokyklos direktorius prašė mokytoją S. Straukienę išleisti iš internato į vidurinę, mat ten reikia chemijos mokytojos.

Jausmingi prisiminimai

„O, kaip tada jaučiausi... Pagalvok... Derasi dėl manęs... Kaip dėl kokios prekės. Vienas prašo, kitas – neišleidžia. Bet, galop suderėjo be manęs. Man tik verdiktą paskelbė. O aš jau susigyvenusi su vaikais, jau įsijautusi į jų sunkius likimus, su jais kartu išsiverkusi, pergyvenusi jų negandas, kaip savo.

Pakeičiau mokytoją Pūkelienę. Ji buvo nuostabi mokytoja, bet išėjo dirbti dėstytoja į Žemės ūkio akademiją. Taip atsiradau Pagėgių vidurinėje mokykloje.

Ateinu į vidurinę. O čia chaosas... Per pertraukas kas ką nori, tas tą daro. Internate buvo tvarka, pertraukų metu visi tvarkingai vaikščiojome ratu, bendravome, o čia - netvarka. Kartą mokytojų kambaryje ir mečiau repliką, kad atėjau iš tvarkingos mokyklos, o čia netvarka kaip reta. Gavau atgal: „Ko čia atėjai, jei čia taip blogai?“

Pirma pamoka Pagėgiuose. Įeinu į klasę, aukštaūgiai vaikinai ir aš - smulkutė. Bandau nuoširdžiai prisistatyti, papasakoti savo kelią iš kaimo iki šios mokyklos. Savo nelaimei paminėjau, kad kaime daug drausmingesni vaikai, tai taip man kliuvo... Iš manęs akiplėšiškai išsityčiojo. Verkiau kelio nematydama. Nors po to tos klasės auklėtojas Ragauskas gerokai juos apibarė, bet...“, - pasakojo Stasė.

Mokytoja bijojo mokinių?

Pasak pašnekovės, pirmaisiais metais taip ir nepasisekė susidraugauti nė su viena klase. Gal dėl aikštingo ir tiesmukiško charakterio? Juk S. Straukienė kalba taip, kaip yra, o ne taip kaip, kaip kitiems norisi girdėti. Ir taip visur ir visada.

„Buvo puiki mokytoja, mano pirmosios auklėjamosios klasės auklėtoja Šerelienė. Ji išsikėlė iš Pagėgių. Man pasiūlė perimti jos klasę. Pedagoginio stažo jau turėjau nemažai, bet auklėtoja dar nebuvo tekę būti. Buvo didelis galvosūkis, kaip turiu elgtis įėjusi pas mokinius, aštuntokus. Įėjau ir prisistačiau: „Nesu dirbusi auklėtoja ir neturiu supratimo, ką man su jumis reikės daryti, todėl jūs man turėsite padėti ir mes bendromis jėgomis vieni kitus auklėsime. Ir jūs manęs nebijokite, nes aš jūsų labiau bijau“. Šie žodžiai pataikė vaikams į širdį ir draugystė užsimezgė nuo pirmos akimirkos“, - pasakojo S. Straukienė.

Pasidomėjus, ar pavyko išmokti ką nors iš vaikų, Stasė atsakė: „Na, kad ir tokia istorija: reikia suplanuoti visokias klasės valandėles, ir ne bet kaip, o su komunistiniu polėkiu, kad skambėtų gražiai, idėjiškai... Kuriame su mokine, klasės seniūne Danguole, surašome skambiai, su lozungais ir šūkiais. O juk nebūtinai mums reikės vesti tuos renginius, svarbu surašyti, taip, kaip iš mūsų reikalauja, nes be tos komunistinės idėjos planas jokiu būdu bebūtų tinkamas... Va, taip su mokiniais ir rezgėme sąmokslus.“ 

Sunku įsivaizduoti, kad prieš maždaug pusę šimto metų mokytojas būtų galėjęs kalbėti su vaikais kaip lygus su lygiu. Ši mokytojos S. Straukienės tolerancija mokiniui pelnė abipusę meilę visam gyvenimui.

S. Straukienė pati idėjinė nebuvo. Buvo laikas, kai ji buvo paskelbta „antitarybiniu elementu“. O partiniame komitete „ant kilimo“ vos ne kas mėnesį ją svarstydavo. Bet į komjaunuolių gretas vis dėlto teko įstoti. „Į komjaunuolius įstojome visa klasė vienu metu. Ir iš didelio reikalo. Mat mūsų klasėje buvo tik viena komjaunuolė ir ta pati skundikė, kurios ilgo liežuvio dėka į Sibirą išvežė mylimiausią matematikos mokytoją“, - pasakojo Stasė.

Ji prisimena, kaip megzdavo kojines, kiti – pirštines, ir siųsdavo mokytojui į Sibirą. O dabar ir auklėtojui už tai grėsė Sibiras. Tada vienas klasiokas suorganizavo, kad visa klasė įstotų į komjaunimą ir mūsų auklėtoja išvengtų tremties. Apie savo ketinimus niekas tėvams net neužsiminė...

S. Straukienė puikiai išmanė šalies politiką ir ja domėjosi. Tik išklausiusi visas puses, įvairias nuomones išsakydavo savąją nuomonę.

„Nepakartojami buvo mano auklėtiniai. O pirmoji mano auklėtinių klasė prilygsta man mano gyvenimo pirmajai meilei. Dabar, po daugelio metų, žinau, kokias klaidas dariau būdama auklėtoja. Prisimenu, miesto vaikai visada būdavo aktyvesni, visur stodavo į pirmas gretas, o aš, būdama auklėtoja, padėdavau jiems dominuoti. Iš kaimų atėję vaikai likdavo šešėlyje. Jei dabar dirbčiau, tokių klaidų išvengčiau. Esu konkreti ir dalykiška. Ir iš savo sūnaus, kuris buvo mano mokinys, o dabar - pedagogas ir moko chemijos, esu išgirdusi: „Žinai, mama, ir dabar nesuprantu, ar mes tave gerbėme, ar mylėjome tik iš baimės. O man smagu, kad tie, kuriems tikrai gyvenime reikėjo chemijos, ir dabar man dėkoja.

Vieno mokinio meilė chemijai vos nepasibaigė tragedija. Tai Bernardas. Jis chemiją mėgo. Juo pasitikėjau ir daviau jam visus raktus nuo laboratorijos. O joje - bertoleto druska, fosforas... Štai ir pasigamino vaikinai sprogmenį. Išbandė jį savo namuose. Sprogimas buvo didelis, kad net mama iš lovos išvirto. Bernardas tada labai nukentėjo. Jam buvo sužeista akis. Kartojau ir kartojau jo mamai verkdama: „Pažiūrėkite, mano akys visai neblogos, aš savo akį atiduosiu Bernardui. O Bernardą ligoninėje lankydama pasakiau: „Sveik, mielasis, bet kai išeisi iš ligoninės, taip nuo manęs gausi, kaip dar nekas negavo. Už tuos žodžius mane svarstė, ir vos nepraradau darbo“, - prisiminė Stasė.

Taip ir bėgo metai Pagėgių vidurinėje iki užtarnauto poilsio. Bet išėjus į pensiją kolegos nepaliko Staselės ramybėje.

„Vieną dieną pas mane į svečius atvyko labai puikus, taktiškas žmogus, tuometis Pagėgių mokyklos direktorius Juozas Žuklija padėti kolegai iš Usėnų įkalbėti mane padirbėti. Pradėjo kalbą iš toli: „Kaip jaučiatės, kaip sveikata?“ Ir tik po ilgos įžangos pradėjo kalbinti padirbėti Usėnų mokykloje. Buvau davusi sau įžadus, kad išeisiu į pensiją, kai tik sukaks laikas, taip ir buvau padariusi. Bet prieš Juozo gražbylystes neatsilaikiau ir teko dar pusantrų metų padirbti Usėnuose.

Ten Stasės prisistatymas vėl papirko mokinius: „Esu pensininkė iš Pagėgių. Chemikų iš jūsų nedarysiu, bet jei rišate savo gyvenimą su chemija, visada padėsiu ir padarysiu, kas mano jėgoms. Bet mums reikia išeiti programą ir be to, aš už jūsų mokymą gaunu pinigus, todėl mokysiu jus ir taškas!“

Usėnuose ji nuostabiai susidraugavo su mokiniais nuo pat pirmos dienos.

Bet „pirmoji meilė“ išlieka aukščiau visko. Iki pat šiol Staselės „pirmoji meilė“ –  pirmoji auklėtinių klasė - susitikinėja, kviečia savo mylimą auklėtoją, bendrauja ir džiaugiasi bendryste. Kviečia auklėtoją ir kitos klasės. Tačiau vieną prisiminimą Staselė atmena nelabai „skanų“: „Pakvietė mane auklėtiniai į susitikimą po ilgų metų. Sėdime kavinėje, vaišinamės, o mano buvę auklėtiniai vienas per kitą pasakoja istorijas, ką ir kaip mano kolegoms iškrėtę, kaip juos pravardžiuodavę.... Galvoju, kad ir kas bebūtų, kaip dabar turiu pasielgti, bet savo kolegų įžeidinėti neleisiu. Paprašiau greta sėdinčio buvusio auklėtinio įpilti stiklelį brendžio, kas man nebūdinga, atsistojau ir pasakiau: „Man gaila, kad aš jūsų neišauklėjau“. Išgėriau tą stiklelį, pastačiau ant stalo ir ištariau: „O dabar vežkite mane namo“.

Jei kam neteko pažinti S. Straukienę kaip mokytoją, tai teko pažinti kaip aktyvią ir reiklią visuomenininkę. Pagėgiškiai puikiai prisimena, kuomet S. Straukienė vadovavo draugijai „Lietuvai pagražinti“. Jos suorganizuoti gatvių komitetai, pats draugijos veiklos pakylėjimas iki respublikinio lygmens. O ką kalbėti apie Staselės suorganizuotą pirmą trispalvių vėliavų koloną vos po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tai ji suorganizavo gatvės kaimynus automobilius papuošti trispalvėmis ir pervažiuoti Pagėgių gatvėmis.

„Man metai niekur ir niekada nebuvo įdomūs, va, cheminė formulė turi reikšmės, o skaičiai ir yra tik skaičiai. Argi metai ne tie patys bereikšmiai skaičiai ? Dievas man nepagailėjo atminties gerų žmonių pavardėms, vardams įsiminti, o skaičiai lai eina savo keliu“, - baigė pokalbį pagėgiškių nuoširdžiai gerbiama, ateinančią vasarą devyniasdešimtmetį švęsianti S. Straukienė.