Diana Gorodeckaja: „Provincijoje – vien pliusai ir jokių minusų“

2020-10-30

Mažuose miesteliuose nestebina tai, kad tėvų pėdomis eina jų vaikai ir tęsia jų pradėtus darbus. Taip nutiko ir Gorodeckių šeimoje: dukra Diana grįžo tęsti tėvų pradėto darbo. Nataliją ir Vladimirą Gorodeckius pažįsta bene daugiau nei trys kartos. Bet jaunoji gydytoja - jų dukra Diana - Pagėgiuose išdygo kaip grybas po lietaus.

Kaip nutiko, kad mes, pagėgiškiai, nežinome ir nepažįstame Natalijos vaiko, paauglės, nematėme jos, lankančios būrelių, nematėme ir visuomeninėje veikloje?

„Mokiausi Sovetske, rusų mokykloje. Į Pagėgius grįždavau tik pernakvoti, visas  mano mokyklinių metų gyvenimas vyko Sovetske. Vienuoliktą ir dvyliktą klasę baigiau Kaune. Ten gyvenau pas savo močiutę. Pagėgiuose vėl lankiausi tik savaitgaliais“, - pasakojo Diana.

Ar nebuvo sunku po ilgų mokslo metų rusų kalba paskutinėse klasėse mokytis lietuvių kalba?

„Mokytis man niekada nebuvo sunku. Bet iki tos dienos, kai išvažiavau į Kauną mokytis, niekada nesusimąstydavau, kuo noriu būti, ką noriu dirbti. Tik tada, kai tėvai man pasakė: „Viskas, tai tavo paskutinė diena šioje mokykloje, tu išvyksti į Kauną“. Tada tik pradėjome kalbėti apie medicinos studijas. Stresas buvo didelis – pagalvokite, paauglei palikti klasės draugus... Visą mokyklinį gyvenimą... Išvykti į svetimą didžiulį miestą buvo tikras iššūkis. O jau ir su dabartiniu vyru draugavome. Draugystė prasidėjo, kai man buvo penkiolika metų, o jam - septyniolika. Mes drauge jau dvidešimt metų.

Tada už mane sprendė tėvai. Ir ne todėl, kad jie nebūtų palaikę kitokio mano pasirinkimo, o tiesiog, matyt, jautė, kad esu neapsisprendusi. Beje, ir mano abiem broliams tėvai siūlė tapti gydytojais, tačiau jie abu kategoriškai atsisakė“, - prisiminimais dalinosi Diana.

Būdama mokine Diana turėjo pomėgių. Ypatingai jai patiko menas. Svajojo net lankyti meno mokyklą, bet gyvendami Pagėgiuose ir be galo daug dirbdami tėvai neturėjo galimybės dukters vežioti į Sovetsko meno mokyklą. Tiesa, privatų dailės mokytoją buvo pasamdę, bet neilgam. Dar viena s pomėgis – maži vaikai.

Pasak Dianos, jai visada patiko maži vaikai. Kai buvo paauglė, jai tekdavo su visais giminės vaikais užsiimti. Jos brolis vos pusantrų metų jaunesnis, bet dar prisimena, kaip atsakingai jį vesdavo į mokyklą, drauge su juo ruošdavo pamokas ir tai jai buvo labai smagu.

Vis dėlto Diana įveikė dešimties metų medicinos studijas ir jaunai gydytojai atsivėrė durys į platų pasaulį. Iškart po medicinos instituto baigimo buvo pasiūlymas vykti ne tik į didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir į užsienį.

„Dvylika metų praleidau dideliame mieste – Kaune. Ne, didelis miestas – ne man! Kiekvieną kartą, kai tik turėdavai studijų metu ar darbo pradžios metu išeiginių dienų neabejodama važiuodavau namo, į mažą miestelį. Jau dirbdama rezidentūroje pajutau ryškų skirtumą tarp didelio miesto ir kaimo žmonių, pacientų. Kaimo žmonės visada pagarbūs, bendravimas šiltas ir nuoširdus, jie atviri, paprastesni. Mieste gi žmonės kelia daug daugiau reikalavimų, neretai turi įvairiausių pretenzijų. Kartais net neįtinki vien todėl, kad esi jauna. O čia, mažame miestelyje, priešinga reakcija. Kiek daug komplimentų sulaukiau, kad jauna atėjau dirbti į provinciją“, - teigė Diana.

Ilgamečiai Pagėgių gydytojai Natalija ir Vladimiras Gorodeckiai jau buvo sukūrę savo privačią kliniką, tad Dianai neteko sukti galvos, kur vykti dirbti. O dar ir Dianos charakteris sėslus, konservatyvus. Čia, tėvų sukurtoje klinikoje ji puikiai pažinojo visą kolektyvą.

„Būdama vaikas ateidavau pas tėtį, kad jis mane pavėžėtų ir bent jau iš veido beveik visas pažinojau, o seselė Kazytė Gerbatavičienė, su kuria dabar dirbame drauge, mane priiminėdavo kaip pacientę. Tai dar viena priežastis, kodėl dirbti grįžau į Pagėgius. Jau studijuodama pajutau, kad teisingu keliu einu. Ir dabar labai maloniai dirbu savo darbą. Man labai svarbu darbo aplinka. Ji turi būti šilta, kolektyve turi vyrauti geri santykiai“, - kalbėjo jauna gydytoja.

Atrodo, nelengvą profesiją ji pasirinko - juk pacientai ateina tik su bloga nuotaika: skauda, susirgo, vaistai...

Bet Diana niekada nelinkusi akcentuoti ir prisiminti tai, kas kelia nemalonius pojūčius. Ir į šį teiginį atsakė nedvejodama: „Iš kiekvieno negatyvo reikia stengtis padaryti pozityvą. Tarkime, turiu pacientų, kurie serga onkologinėmis ligomis, jiems priskirtas cheminės terapijos kursas, bet mes po to vis tiek pasikalbame, kad pacientas atsigavęs, kad jam geriau, o ne apie ligos progresą. Daug žmonių sugrįžta padėkoti už teisingai pritaikytus vaistus aukštam kraujospūdžiui ar kitos ligos atveju, šiaip už suteiktas paslaugas. Tai ir yra geros emocijos. Ir visai nepasiteisino medicinos universitete dėstytojų sakymas: „Nesvajokite, neturėkite ambicijų, nė vienos ligos neišgydysite, jos visos yra lėtinės. Jei svajojate padėti kitam žmogui studijuodami šią profesiją, pamirškite! To nebus!“

Diana prisiminė, kaip dabar, COVID-o metu, kuomet dirbo komplikuotomis sąlygomis, susidūrė su atveju, kuomet aštuonis mėnesius negalėjo pacientui nustatyti diagnozės. Reikėjo siųsti pas vienos ar kitos srities specialistą, o jie nepriėmė karantino metu. Tada teko ieškoti pažįstamų kolegų, skambinti kursiokams, kad priimtų žmogų, nes buvo taip, kad net registratūrose nekėlė telefono ir nieko padaryti nebuvo įmanoma. Deja, iš specialistų Diana labai dažnai išgirsta: „Čia ne mano sritis, ne mano srities problema ir man nelabai svarbu“. Tada jai tenka pagalvoti už visus tuos specialistus, kurie taip sako, arba bijo COVID-o ir paprasčiausiai nepriima paciento, tenka pačiai rasti sprendimą.

„Juk mes, šeimos gydytojai, pas specialistą siunčiame ne dėl to, kad kažkur pasiųstume, bet kad pagelbėtume žmogui. Kad specialistas duotų minčių man, šio žmogaus gydytojai, apie mano paciento negalavimus. Mes negalime atlikti sudėtingų tyrimų, negalime paguldyti į ligoninę, bet mes  susigyvename su savo pacientu, žinome visas jo ligas. Ir kuomet dirbome komplikuotomis sąlygomis COVID-o metu, teko važiuoti ir į namus pažiūrėti, kaip gi jaučiasi pacientas, arba skambinti jam dieną ar naktį – negaliu palikti likimo valiai žmogaus, savo paciento. Juk reikia dirbti, bendrauti, gydyti, teikti paslaugas nuo gimimo iki gilios senatvės“, - pasakojo Diana.

Štai paciento žmona, kurio diagnozę aštuonis mėnesius aiškinosi gydytoja Diana, - Valentina Tomilenko. Pastaroji sakė: „Tokios daktarės neturi nė vienas miestas, nė vienas rajonas. Ji Pagėgiams – Dievo dovana. Per savo gyvenimą pirmą kartą susidūriau su tokia rūpestinga, atsakinga daktare. Kad daktarė paskambintų beveik naktį ir pasiteirautų, ar viskas gerai, nekviesta aplankytų namuose, ranką prie širdies pridėję pasakykite, ar dažnai kam taip nutinka“.

Dar vieni pacientai S. ir P. Straukai apie Dianą Gorodeckają sakė: „Mes niekada nesakome, kad einame pas daktarę. Visada sakome - einame pas Dianą, nors nesame pažįstami, bet ta šiluma, kurią ji skleidžia, leidžia mums taip sakyti“.

Apie darbą ateityje Diana irgi daug galvoja. Nuogąstauja, kad ne visose seniūnijose yra medicinos punktai. „Juk mūsų žmonės daugiau vyresnio amžiaus, jiems reikalingi receptai vaistams ir apie jokius elektroninius receptus su tokio amžiaus žmonėmis nepakalbėsi. Galiausiai kiekvienas užėjęs į kabinetą senyvo amžiaus žmogus visų pirma tikisi bendravimo, užuojautos. Vaistų recepto jie gali paprašyti paskambinę telefonu, bet nenori. O ir aš linkusi bendrauti su žmogumi tiesiogiai. O nuo begalinės rašliavos labai pavargstu, ir tai yra mano labiausiai nemėgstamas darbas“, - atviravo Diana.

Pasak šios gydytojos, darbo valandos tik užfiksuotos popieriuje. Ir jos užfiksuotos, kad aštuntą ryto pradžia, ir pabaiga – penkioliktą, šešioliktą valandą. Bet per aštuonerius darbo metus dar nė karto neišeita namo laiku. Diana sakė, kad ji priima visus, kas užsiregistravę tą dieną, o kur dar ekstra ar kiti nenumatyti atvejai. Tada dar vakaras popieriams sutvarkyti. O štai šis darbas gali būti atidėtas savaitgaliui, kas dažniausiai ir nutinka, nes paprastomis dienomis tiesiog nelieka laiko. O kur dar skambučiai iš laboratorijų su blogomis žiniomis, kurių neatidėlioji ir imiesi veiksmų, ieškai pacientų, skambini, nežiūrint, ar tai savaitgalis, ar ne. Juk tai neužtrunka.

„Daug kas sako: „Nekreipk dėmesio į tą telefoną savo laisvu laiku“. O aš to padaryti tiesiog negaliu. Pagalvoju, kad pati neskambinčiau svetimam žmogui dėl niekų, tai ir kiti skambina tik su rimtu reikalu. Dabar, šiomis pandemijos sąlygomis, tikrai sunku dirbti. Dažnai būna, kad turi pacientą kabinete, o tuo pat metu skambina ir mobilusis telefonas, ir kabineto telefonas, o dar seselė atveda į kabinetą neužsiregistravusį pacientą. Tokia situacija labai išblaško, o jau tada gali ir mane piktą pamatyti“, - juokavo Diana.

„Savo profesijoje nuolat tobulėjame. Kas penkerius metus turime surinkti mokymo valandas. Aš net nepamenu, kiek jų reikia surinkti, nes visuomet turiu gerokai per daug, nei reikia licencijai gauti. Man viskas įdomu: pavyzdžiui, dabar tas COVID-as. Jis turi daug sąsajų su kitomis lėtinėmis ligomis, tas ligas reikia koreguoti, žiūrėti vaistų sąveikas. Man asmeniškai labai įdomi endokrinologinė kryptis. Ja labai domiuosi, daug mokymų perku ir klausau, nes man tai labai įdomu. Tam išnaudoju visą savo netyčia atrastą laiką, tarkime, sėdžiu pas manikiūro meistrę, o klausausi paskaitos ir panašiai. Dar man patinka psichologija, todėl daug laiko skiriu šios srities knygoms. O tai padeda ne tik save pažinti, bet ir geriau pažinti savo pacientus. Neįsivaizduoju savęs be sporto. Jis man padeda atjungti smegenis nuo medicinos, atsipalaiduoti“, - pasakojo D. Gorodeckaja.

Režimas įtemptas, todėl Diana dažnai sulaukia klausimo iš šeimos: „Kada tau mes būsime svarbesni?“ O atsakymą patys jau ir žino: vargu, ar tai tinkamas pasakymas, nes Diana davė Hipokrato priesaiką. Net planuodama ateitį sako, kad ir didesnė šeima būtų ne pro šalį, bet kas tada dirbs? Juk dirba provincijoje, specialistų neįmanoma rasti. Tai tik toks tas minusas provincijoje.

 „Pamenu studijų laikais, kuomet grįždavau iš Kauno, tą kelionę panemune, gamta... Tada išlipi Pagėgių stotelėje ir širdis kitaip plakti pradeda. Eidavau namo lėtai, pro mažus, jaukius namus ir pasikraudavau gerosios energijos. Nes man mažame miestelyje – tik pliusai. Į miestą nuvažiuojame pramogauti, aplankome spektaklius, koncertus, o jei ten gyventume, kokia gi tai pramoga būtų? Mūsų aštuonmetis sūnus Danielius lanko būrelius, kokius tik pageidauja. Kokių nėra Pagėgiuose, yra Tauragėje, ir nuvažiuojame į ją per 25 minutes, o štai didmiesčių gyventojai, vaikus veždami į būrelius, sugaišta dvigubai ilgiau“, - nuoširdžiai kalbėjo gydytoja Diana.


Straipsnio komentarai

Inesa2020-11-06
Skaitau,ir net juokas ima
Jeigu tokia protinga,ko grįžti pas tėvų įkurta versliuka?? Gi turėjo pasiūlymu likti mieste. Kam pasilikti tėvų pavarde? Kad tave žinotu,jeigu tokia gabi,galėjo pati lipti savo karjėros laiptais. Žmonės naivus,nusišypso paperka savo simpatiškumu,o kas už jos? Tik ir laukia kas įdės į kišenaite:)) Gaila,o ir kaip gydytoja,nėra ji kompetetinga,gal sloga išgydis nieko daugiau. Tiesiog žmonės naivus,ir tikisi iš jos daug. O kadangi provincija dauguma ir žavisi,OI JAUNA GYDYTOJĄ. Nors jai pacientas mažų mažiausiai rūpi,nebent duosi kanors,gal tada parodys rūpesti.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
šilutiškė2020-11-02
Malonu buvo paskaityti apie jauną rūpestingą gydytoją ir norom nenorom prisiminiau ir prilyginau tokiom pat savybėmis esant Šilutėje jaunam gydytojui Juliui Rakickui.Mielieji būkite ir išlikite tokie jautrūs ir rūpestingi visiems pacientams ,tai ir Jūsų sėkmės šaltinis. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
imponuoja2020-11-01
kad apsieita be daugeliui aksesuaru tapusio steto-fonendoskopo. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-11-01
liaudies "išmintis" byloja: pagal drabužį sutinka pagal protą palydi. Bet tai nėra išmintis, tai kažkoks tik "pastebėjimas" apie aklųjų saugumo metodus. Turėtumėte sutikinėti su tiesa, o melą palydinėti, o dar geriau neįsileidinėti pro duris iš viso, nes tai yra pavojinga valstybės saugumui pvz jeigu tie melagiai važinėja tiltais. Tad kaip atsijoti pelus nuo pelių nuo pelenų nuo pelenių? Matot baltoslaviškai "gorod" reiškia "miestas", o ne provincija. Bet paprastai provincija tai teritorija kuri priklauso ir valdoma kažkokio miesto kuris tiekia kadrus kad vykdyti "savivaldos" ar kitokį spektaklį. Ir dabar jau lietuvoje akivaizdžiai ta "savivalda" tokia atseit stipri pasidarė kad visiškai nebeaišku kam reikalinga ta centrinė valdžia: seimas, prezidentūra ar kad net ir ES nesamonės. Dabar va verygpalaikavozas sušviesoforino lietuvą tarsi tuojau bus reikalinga labai daug pasieniečių, nes atsiras tuojau sienos tarp savivaldybių ar apskričių. Nu ta nuotrauka turbūt sena, nes klientai įstaigoje be kaukių sėdi. Kas įdomu tai daktarų uniforma. Tas chalatas jau su knopkytėmis, kurios paslėptos, liemenuotas, moterims, tt.. Bet nėra išsiuvinėta visokių pavardžių ar laipsnių kaip pas kitus daktarus ar virėjus restoranuose. Ten irgi panašiai eina iš proto. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
nukopijuota2020-10-31
Tai natūralu, kad daugėja susirgimų skaičius kaip ir gripo atvejų skaičiai auga kiekvienais metais. Rašiau keletą klausimų apie COVID situaciją vienam pažįstamam med. mokslų daktarui, tai jo atsakymas toks, jo asmeninė nuomonė (kalba netaisyta): „- su PGR reakcija galima nustatyti ne tik Covid 19, bet ir kitus virusus (jų yra šimtai, o dar tūkstančiai nežinomų). Ne pandemija, bet “testemija”. Kai matau Lietuvoje ištirta 0.9 mln atvejų negaliu patiketi iki kokio absurdo prieinama! Kiek pinigų... Valstybėje tėra viena liga!!!! - jeigu kiekvieną dieną skelbtų pvz. Influenza A viruso buvimą žmogaus nosiaryklėje (to vadinti užsikrėtimu negalima nei covid nei influenza atveju) - skaičiai būtų dar didesni ir mirčių būtų (“nuo influenza A”!!!!) dar daugiau. Pasirinktas covid 19, nes visi jau įbauginti (pavyko prekės marketingas!). Jokios sąmokslo teorijos čia nėra - tiesiog Veryga ir panašūs į jį turi nulį medicinos žinių apie PGR reakciją, sveikus nesiotojus, gretutinių ligų mirtį, o kitų neprileidžia į TV ekraną, nes juk taip gera visus gasdinti. - žiemą visada kvėpavimo takų infekcijų daugėja. Todėl naujai diagnozuotų atvejų yra ir bus proporcingai praėjusios savaites vidutinei oro temperatūrai ir drėgmei. - herd immunity jau pasiektas. Nes nereikia 60% kaip teigia “pandemijos” apologetai. Kuo daugiau per dieną diagnozuotu atvejų - tuo sveikesnė visuomenes populiacija (ir antikūnus ir virusą turintys besimptomiai asmenys tolygu herd immunity)... visur bandoma pateikti atvirkščiai - kuo daugiau atvejų tuo blogiau...Jeigu sulyginame naujai “diagnozuotų” atvejų skaičių ir mirčių skaičių - matyti, kad “ligos” mirtingumas katastrofiškai mažas - tikrai atsiranda įrodymų, jog mažesnis nei sezoninio gripo (tą nenori pripažinti daugelis ankstenių “ekspertų”). Jokių diskusijų nevyksta. - antikūnai tik labai hipotetiškai gali rodyti herd immunity, nes po metų ar dviejų jų mažėja. Labaintikėtina, kad šio viruso herd immunity visos šalys turi jau prieš daugelį metų. Tik jis sumažėja ar padidėja tam tikrais metais... - bijau, kad durnių laivas labai sėkmingai plauks toliau, nes šis virusas (kuris egzistavo greičiausiai tūkstantį metų, tik niekas jo netyrė ir nekėlė panikos) visą laiką bus nustatomas (ir jis yra mažiau pavojngas, nei tūkstančiai kitų ligų) tam tikram procentui žmonių... Ne medicinos tai problema. Valstybinio gasdinimo ir marketingo...jokios vakcinos čia nereikia. Lietuvoje šiemet nemirs nei vienu žmogumi daugiau (bendras skaičius) nei kitais ankstesniais metais - šį faktą užtektų teigti kasdien delfyje ir TV, kad nuraminti žmones...Šį faktą aš kasdien pasižiūriu oficialioj statistikoj. Ir jūs galit. Visi gali. Šiandien Lietuvoje mirs apie 100-130 žmonių....pagalvokit apie tai dar kartą...kam išleidžiama 0,9 mln PGR testavimų... geriau padarytų pvz., kalio kiekio nustatymus visų upių ir upelių vandenyje. Bent kažką naudingo sužinotume. Man dar nieks neįrodė, jog Lietuvoje mirė nors vienas no covid 19 (tik del to, jog neskelbiama). Manau, kad tokių buvo labai nedaug, ir apie juos info neįmanoma gauti, nes suplakta į vieną vietą su kitom ligom...“


Komentaras patinka Komentaras nepatinka
klausimas2020-10-30
jeigu tokia gydytoja, kaip tėvas, tai geriau iš viso negydyk. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. @ įdomu2020-10-30
ai neklausk nesakyk, nes ir neprašyta numegs svetlanovozas drąsos kelią ir apsodins medžiais griovius ant kurių kabo kiaušiniai. Kodėl komskiai važiavo studijuoti aukštąjį mokslą į kaliningrado valstybinį universiteta tarsi lietuvoje aukštojo mokslo lygis komskiams per žemas? Aš asmeniškai nepamenu jokių gorodeckių pagėgiuose. Net nepamenu kad būtų gydymo įstaiga pagėgiuose. Jeigu ir buvo tai turbūt kokia nors ambulatorija kur seselė saugodavo termometrą kad nepabėgtų. Vat ir keista kad dabar atseit žydintis vienybėje mažumų proletariatovozas yra akivaizdžiai pasiekęs kritinę masę ir jau akivaizdžiai sudaro daugumą, bet jiems kažkaip kažkas nesystyguoja su tomis raudonų ašarų priraudotomis jūromis. Nu tos jų raudų sienos pasirodo būna ir skystos. Tame ir esmė neišmintinga mūryti stogus kai net sienos nepastatytos. O tos penkios ar n-kios kolonos, stulpai, kuolai, basliai, ramsčiai, tt nieko nereiškia, jeigu geltonos spaudos geltono lietaus priespauda semia kojas. Ne nuo to galo suorganizuota rūpestinga rūpyba ir globalizuota globa. Kam tos pagyros ir gyrimaisi, kodėl karingai taikai nusiteikusi daktarų grupuotė nenori gyventi blaiviai? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
įdomu2020-10-30
Kodėl Sovetske reikėjo mokytis, kai gimnazija šalia? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kaip sekasi laikytis karantino reikalavimų?