103 metų Elenos Ūsienės gyvenimo moto: „Džiaukis!“

2020-11-07, VIRGINIJA MAJOROVIENĖ ŽURNALAS "MOTERIS"
Elena Ūsienė. Stilius – Monikos Solominės („Might Like“). Vizažistė – Ugnė Ežerinskaitė. Retušavimas – „Tiwid“. Palaidinė – „Balenciaga“, akiniai – „Tom Ford“ („Mados linija“)
Elena Ūsienė. Stilius – Monikos Solominės („Might Like“). Vizažistė – Ugnė Ežerinskaitė. Retušavimas – „Tiwid“. Palaidinė – „Balenciaga“, akiniai – „Tom Ford“ („Mados linija“)

Šilutėje gyvenanti 103-ejų metų Elena Ūsienė pasitinka šypsodamasi, visą pokalbį juokiasi, kvatoja ir vis kviečia atsigerti kavos. 50 metų mokiniams paskyrusi lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja turi fenomenalią atmintį, gyvena savarankiškai, dukters Violetos tik paglobojama.

Sako, labiau mėgstanti juoktis nei verkti, džiaugtis nei liūdėti, nors likimas Elenai atseikėjo nemažai skausmo: sužadėtinis buvo sušaudytas, pačią, įkalintą, enkavėdistai kvotė leisdami kulkų serijas virš galvos, vėliau, jau kai dirbo mokytoja, dėl dokumentuose likusio „juodo“ įrašo ji buvo ujama iš miestelio į miestelį. Tragiška dukters Silvijos žūtis, neseniai į paskutinę kelionę išlydėtas sutuoktinis Antanas – geriausias draugas ir bendražygis.

Elena Skuodaitė gimė siaučiant Didžiajam Tėvynės karui, o per Antrąjį pasaulinį karą, jau studijuodama Klaipėdos pedagoginiame institute, savo akimis matė Adolfą Hitlerį. Paklausta, koks buvo jos gyvenimo šimtmetis, ponia Elena pradeda vardyti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius. „Juk mūsų šimtmetis – be galo įdomus. Ir be galo sudėtingas, turtingas. Ir ne vien man, bet ir mums visiems, lietuviams. Atgavome spaudą, 1905-ieji, 1918 m. vasario 16 dieną paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, 1923 m. Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą, 1939 m. atgavome Vilniaus kraštą, bet su tokiu gražiu sakiniu: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“ (kvatoja).

Dažnai pagalvoju apie jaunimo gyvenimą. Juk ir aš buvau studentė, mokiausi Smetonos laikais, Klaipėdos pedagoginį institutą baigiau 1939 metais. Nebuvo vagių, girtuoklių. Sekmadieniais išvažiuodami į kitame miestelyje esančią bažnyčią melstis tik kabliuku duris užkabindavom, kad kaimynai žinotų, jog mūsų nėra namie. Nereikėjo bijoti išeiti į gatvę, o dabar – baisu.“

Vadinami buože

„Mano šviesaus atminimo tėvelis buvo išsimokslinęs žmogus. Dirbo Rietave pas kunigaikštį Oginskį raštininku ir vertėju, savo arkliais vežiojo paštą. Artėjant Spalio revoliucijai Rusijoje, pasitraukdamas į Vakarus, kunigaikštis Oginskis paliko tėveliui žemės ir labai gražų namą. Tik aš jo nepamačiau – sugriuvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Rietave gyvenome neblogai, bet nepatogioje vietoje, prie pat plento, ir kiek buvo karų, tiek degė mūsų namai.

Tėvelį pražudė jo gražūs arkliai – pasibaidė, dėjo į griovį ir sumaitojo 32-ejų metų vyrą. Mirties patale tėvelis mamytės paprašė išleisti mus į mokslus. Man, penktam šeimos vaikui, buvo penkeri. Prisimenu tėvelio laidotuves, – tada buvo madinga vežti eglėmis išpuoštu vežimu aukštai iškeltą karstą. Mamaitė liko su aštuoniais vaikais, paskui dar vienas gimė, nes vėliau ji už antro vyro ištekėjo. Patėvis, paprastas žmogus, bet dar ir smuikininkas, tėvelio valiai neprieštaravo. Visi mokėmės. Tarp mano sesių ir brolių buvo inžinierių, agronomas, medicinos sesuo, prekybininkė, mokytoja. Šeima dėl tų Oginskio paliktų žemių buvo vadinama buože, tad daug kentėjom. Sesuo, abiturientė, nešė į mišką pasitraukusiems draugams maisto, enkavėdistai ją sučiupo, nuteisė kalėti 25-erius metus, išvežė į Kazachstaną. Praėjus 15 metų, po Stalino mirties, ji buvo paleista, grįžo, įgijo medikės profesiją. Brolis, inžinierius, per karą žuvo prie namų. Iš kur kulka atlėkė praėjus frontui, neaišku.

Norėjo būti mokytoja

Progimnaziją Elena baigė Švėkšnoje. Iki Rietavo nuveždavo, kas važiuodavo, bet šeštadieniais grįžti namo 36 km reikėdavo pačiai pėsčiomis. „Saulės“ progimnazijoje Elena mokėsi lotynų kalbos, astronomijos, logikos, psichologijos, aukštesniosios matematikos. Daugelis mokinių priklausė ateitininkų, skautų, jaunųjų šaulių organizacijoms.

Moteris sako labai norėjusi būti mokytoja, tad baigusi progimnaziją 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Čia kalbų mokė specialistai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos.

„1939 m. kovo 23 d. į Klaipėdą tiesiai iš uosto atvažiavo Adolfas Hitleris – stačias atvirame automobilyje, o gatvėje nuo pat uosto iki Dramos teatro rikiavosi špaleriai – garbės sargyba su gėlių vainikais. Jis kalbėjo iš teatro balkono. Mums, studentėms, buvo smalsu, atėjome savo studentiškas kepures užsidėjusios. Paaugliai vokietukai apmėtė mus akmenimis.

Kai hitlerininkai užėmė Klaipėdą, buvo įsakyta iš miesto išsikraustyti Lietuvos kariuomenei, o netrukus – ir mūsų institutui. Mus evakavo į Panevėžį, vėliau – į Vilnių.“

Darbštuolių šeima

„Mes, visi šeimos vaikai, dirbom, netinginiavom. Per vasaras triūsėm pas mamytę ūkyje. Jis buvo nemažas. Rytmetį saulutė teka, visi skubam į darbus. Vertėmės iš gyvulininkystės ir daržininkystės. Pagrindinį pelną davė lineliai ir gyvuliai. Mokslas buvo mokamas. Kad metus išlaikytum vieną vidurinės mokyklos mokinį, reikėjo parduoti dvi karves. Tėvai kasmet užaugindavo po gražų brangų žirgą, juos nupirkdavo atvykę užsieniečiai. Tėvai vertėsi, kaip išmanė, bet mus, vaikus, į mokslus išleido.

Mano darbai keitėsi pagal amžių: ganiau žąsis, į laukus gindavau karves, rišdavau vasarojų, grėbdavau šieną. Sunkiausia būdavo kimšti į vežimą dobilus. Reikėdavo suvežti po 30 vežimų šieno karvėms. Gerai, kad turėjom mieste klasiokų, jie ateidavo mums padėti.“

Jaunimo namai

„Mūsų namai buvo vadinami jaunimo namais. Kiekvieną šeštadienį, iki tėveliai pasitraukė, pabėgo nuo Sibiro tremties, pas mus rinkdavosi jaunimas. Anksčiau mieste nebūdavo vakaronių, o pas mus vykdavo šokiai. Tėvelis ir brolis grieždavo smuikais, aš – armoške.

Kai esi jaunas, kad ir kokios aplinkybės susiklosto, gyventi yra smagu. Per gavėnią ir adventą šokti negalima, tai visokius žaidimus žaisdavome, dalyvaudavo ir mano tėvai. Žinot, ką reiškia žiožę mušti? Vienas atsigula, pasideda pagalvę ant kelių, o kiti suvynioja rankšluostį, sustoja ratu ir muša gulintįjį. Tas turi atspėti, kuris muša. Kitas žaidimas – pušį gaudyti. Užrištom akim po kambarį visi bėgioja, o vienas gaudo. Kai pagauna, įvyksta teismas. Trečias – numerio šaukimas. Visi turi po savo numerį, vienas kviečia bet kurį skaičių, šio turėtojas privalo bėgti. Mums, keturioms seserims, po šeštadienio pasilinksminimų tekdavo išplauti didelio kambario grindis, viską išblizginti, išvalyti. Mums vakaroti nusibosdavo, tad kartais šeštadienio vakare užsirakindavom, užtemdydavom langus. Vis tiek pradėdavo belsti. Ir prisibelsdavo. Mokėjome linksmintis, alkoholio nereikėjo. Pirmą kartą stipriojo gėrimo paragavau būdama 55-erių metų. Per savo amžių iš viso esu išgėrusi gal tik vieną butelį likerio.“

Pasirinko kalėjimą

„Tėveliai labai daug gero jaunimui darė, visus gelbėjo, globojo. Tad kai patys buvo įrašyti į tremti numatytų žmonių sąrašą, atėjo komjaunimo sekretorius (visi kartu augom, visi buvom mokyklos draugai) ir įspėjo: „Bėkit iš vakaro, jeigu norit išsigelbėti, nes rytą jus išveš.“ Tėveliai naktį į Klaipėdos kraštą pas vyriausiąją dukrą pabėgo ir gyveno ten iki mirties. O rytą išlaužė duris, išdaužė langus, – jau buvo 1948-ieji. Ir manęs ieškojo. Aš tuo metu dirbau Telšių dailės mokykloje. Atbėgo pavaduotojas, sako: „Elenute, ieško tėvų, kuriuos išvežė, vaikų. Ir tavęs ieško.“ Įlindau į spintą, pasislėpiau tarp drabužių. Suėmė tris mūsų dėstytojus ir septynis mokinius – jie nespėjo pasprukti. Baisūs buvo laikai.

Mano sesuo ir kitos mano sesers vyras buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą. Aš buvau gydytojų „tiekėja“ – kai tik ką sužeisdavo, pristatydavau medikų. Ne vieną sužeistąjį gydžiau pati. Turėjau pažįstamų gydytojų, pasakydavau tiesiai, kad reikia gelbėti partizanus. Daug padėjo gydytojas Juodaitis. Į mūsų namus ateidavo sesers vyro partizano draugų, nakvodavo, atvesdavo sužeistųjų. Baisiausia buvo, kai reikėjo išvežti juos iš mūsų namų. Jau žinojom, kad ateis tikrinti. Tėvelis pakinkė arklius, į vežimą prikrovė šiaudų, tarp jų paguldė ligonius, o ginkluoti vyrai iš šonų devynis kilometrus į mišką lydėjo. Jie ten buvo išsikasę bunkerius. Riedam vežimu, matom, kad iš paskos atvažiuoja kariškių mašinėlė. Vyrai staigiai pasitraukė į mišką, pasislėpė, o mes laukėm, kas bus. Baigėsi laimingai – važiavo ir pravažiavo, manė, kad šiaudus vežam.

Kai mano seserį suėmė, ir aš patekau į enkavėdistų akiratį. Be to, mano sužadėtinis buvo Nepriklausomos Lietuvos kariškis. Iš vakaro man ir mokyklos direktoriui kai kurie mokiniai pranešė, kad rytojaus rytą jie turi mus – su antrankiais – nuvesti į Raseinių kalėjimą. Patarė naktį bėgti. Vyrai susidėję kuprines kaip vorai iškeliavo į Vilkijos miškus. Aš pasirinkau kalėjimą. Nežinojau, kodėl suėmė. Pasirodo, įtarė, kad mano sužadėtinis ir jo draugai organizuoja kariuomenėje kontrrevoliuciją, o aš esu ryšininkė. Iš tikrųjų nieko apie tai nežinojau. Tardymas buvo pagrįstas melu – esą turim tavo laiškus, turim tau rašytus jo laiškus, tu žinai, kur yra centras. Kiekvieną naktį po dvyliktos mane kažkur nuveždavo ir varydavo tą patį per tą patį: „Turim tavo laiškus, turim jo laiškus, sakyk, kur yra centras, kitaip sušaudysim.“ Manęs nemušė, bet pastatydavo prie sienos ir šaudydavo aplink mane. Nežinojau, kad mano mylimasis jau yra nušautas. Paskui vertėjas senukas pasakė: „Žinai, Lena, mes neturim jokių laiškų, bet tavo draugas sušaudytas.“ Mane suėmė vasario 13 dieną, o jį sušaudė vasario 12 dieną. Mudu buvom susižadėję, sakėm – baigsiu institutą, jis karo mokyklą jau buvo baigęs, tik stažavosi Prancūzijoje, ir susituoksim. Bet... jis – į žemę, o aš – į kalėjimą.

Kai dirbau Telšiuose, mane nuolat tardydavo. Turėjau gerų draugų, mane gelbėjo gydytojas Kojelis. Kai dar sykį norėjo areštuoti, jis paguldė mane į ligoninę Vilniuje, prie Lukiškių aikštės. Iš vieno skyriaus perkeldavo į kitą, taip ir išbuvau ten pusę metų jo globojama.“

Kaip varliukė keliauninkė

„Mokiau lietuvių, vokiečių ir prancūzų. Parler franÇais, mademoiselle? Oui, à l’ école. („Kalbate prancūziškai, panele? Taip, mokykloje.“) Smagi švelni kalba. Nebėra mokyklos, studijų draugų.

Kai mano šimtmetį minėjo, mano mokiniai pyko, kad skelbė pavardę Ūsienė, o ne mergautinę. Buvo įpratę vadinti panele Skuodaite. Atvažiuoja, aplanko. Mano mokiniai nuėjo gerais keliais.

Dirbau kaip varlytė keliauninkė – krausčiausi iš vieno miestelio į kitą. Dokumentuose liko „juodas“ įrašas, tad buvau ujama – dirbau Betygalos, Raseinių, Plungės, Telšių mokyklose. Padirbu, padirbu, ir prisikabina KGB. Bylą atranda – draugas kariškis sušaudytas, teista, ir vėl keliauju. Patys saugumiečiai man patardavo: „Lenočka, verčiau išvažiuokit.“ Aš ir važiuoju į kitą miestą. Net juokinga: iš Telšių dailės mokyklos išvykau, atvažiuoju į Klaipėdos rajoną, mane paskiria dirbti net į Švietimo skyrių. 1952 metais kūrėsi sritys, gaunu žinią iš kadrų skyriaus viršininkės: „Jus skiriame į srities Švietimo skyrių metodinio kabineto organizatore.“ Kai bylą atidžiau išnagrinėja Švietimo skyriaus vedėjas, gauna raštą: „Atleisti ją kuo greičiausiai.“ Pagaliau patekau į Plikių mokyklą, joje išdirbau direktoriaus pavaduotoja iki pat aktyvios veiklos pabaigos. Čia radau saugų gyvenimą, susidraugavau su vietos komjaunuoliais, ir mane paliko ramybėje. Plikiuose mokytojams buvo pastatytas namas, turėjome daržų. Aš savo daržą prižiūrėjau iki 90-ies metų. Kai visi jau buvome seneliai, reikėjo patiems tą namą apkūrenti, duktė surado mums trijų kambarių butą Šilutėje, ir atvažiavom čia.“

Elenos duktė Violeta juokauja, kad panelė Skuodaitė turėjo daug gerbėjų, bet ilgai išbuvo senmerge. Tik atkaklusis Antanas Ūsas, iš Dzūkijos į Plikius atvykęs astronomijos, biologijos, anatomijos, kūno kultūros ir net traktoriaus vairavimo mokytojas, pavergė kolegės širdį, ir ji, būdama 39-erių, susilaukė pirmosios dukters Violetos, o po metų – ir Silvijos. „Įvyko romanas. Ar daug konkurentų Antanui teko įveikti? Pasakysiu nesigirdama – galėjau būti Amerikoje su trim vyrais. Trys rimti pretendentai man siūlė tekėti ir išvykti į JAV. Baublys, gydytojas, kaip prašė! Bet aš turėjau savo pirmąją meilę, kariškį, apie kurį pasakojau. Man tada kiti nerūpėjo. Negerai nieko neturėti, bet ir per daug kavalierių turėti yra negerai.“

Elena ir Antanas Ūsai užaugino priklydusią mergaitę, „vilko vaiką“, – taip buvo vadinami pabėgėliai iš Karaliaučiaus krašto, likę našlaičiais, kai didžiąją dalį tenykščių gyventojų kaip tariamus fašistų šnipus žiauriai išžudė Raudonosios armijos kariai. Paruošė jai kraitį, iškėlė vestuves, padėjo auginti dvi jos mergaites.

Antanas mirė 2018 metais.

Jaunimas turi pakvailioti

Šimtametė Elena per šventes vis dar apsilankydavo Plikių mokykloje. Kaip, jos akimis, pasikeitė mokykla ir mokiniai per tuos metus?

„Mokiniai buvo pagarbūs, bet jauni žmonės turi pakvailioti. Mes buvome labiau išdykę nei mūsų mokiniai, visokių cirkų prikrėsdavom. Mano bendraklasis grafo Pliaterio globotinis rusų kunigaikščių sūnus Aleksandras Aleksandravičius buvo geras fizikas. Ateinant mokytojui, kurio nemėgo, įjungdavo elektros srovę ir tarp durų tą papurtydavo. Mokytojas nubėga direktoriui pasiskųsti, kol šis ateina, srovę išjungia, nieko nebėra.

Mokytoja dirbau 50 metų, į mokyklą eidavau kaip į šventę. Neteko konfliktuoti nė su vienu mokytoju, direktoriumi, rasdavau draugišką ryšį su mokiniais. Tam tikros ribos turi būti, bet per griežtas mokytojas, matyt, yra blogai pasirinkęs profesiją. Man darbas su mokiniais teikė malonumą. Ir mano vyras gražiai sutarė su mokiniais. Per Antano laidotuves pusė mokyklos suvažiavo, gražiai palydėjo savo mokytoją į paskutinę kelionę.

Dabartiniam jaunimui palinkėčiau džiaugtis be alkoholio, be nikotino, bendrauti draugiškai, nuoširdžiai. Aš labai mėgau šokius, tad linkiu: „Šokit, džiaukitės, linksminkitės, kiekviena diena turi būti džiaugsmo pilna. Neišgyvenkite dėl niekų, nesusmulkėkite.“

Prancūziško stiliaus moteris

Dėl elegantiškos laikysenos, gero stiliaus pojūčio, taiklaus humoro Elenos įvaizdį žmonės lygindavo su paryžietės. Moteris ir dabar rengiasi ne bet kaip, pageidauja ne ryškių, o pastelinių spalvų drabužių, sako mėgstanti ne spalvas, o atspalvius.

„Kai mano sužadėtinis 1938 metais stažavosi Prancūzijoje, būdavo, rašo laiškus: „Čia moterys dažo akis mėlynai, raudonai, žaliai...“ Mes su draugėmis susėdusios skaitome ir stebimės: „Viešpatie, kaip tas akis jos dažo mėlynai, raudonai!?“ (Kvatoja.) „Jurgi, – sakiau, – kaip ten dabar yr, ar su raudonom triušio akim jos ir vaikščioja?“ Jis paaiškino, kad tik aplink akis pasidažo. Sako, jeigu plaukai raudoni, tai ir apie akis raudona. Jeigu plaukai žali, tai ir apie akis žalia. Stebėjomės, kad ir plaukus žaliai dažo.

Iš kur elegancijos pojūtis? Nežinau. Turiu estetikos mokytojos pažymėjimą – Vilniuje lankiau jaunimo elgesio, aprangos kursus. 45 dienas sostinėje sėdėjau jau būdama mokytoja. Šviečiau savo mokinius, savo kaimo jaunimą ir pati stengiausi gerai atrodyti. Prieš jums atvažiuojant, mano dukra prašė: „Mama, tik nesipriešink sutvarkoma, specialistai atvyksta, leisk jiems tave sutvarkyti.“ Bet aš ir pati moku susitvarkyti, ir dvi dukras sutvarkydavau. Mano Silviją, vaikų darželio auklėtoją, nužudė Klaipėdoje. Ji buvo gimusi 1957 metais, o vieną 2005-ųjų vakarą išėjo į parduotuvę, saują pinigų išsinešė, ir prie namų negyvą rado iš ryto. Vyriausioji duktė Violeta dirba medicinos sesele Šilutėje. Turiu du vaikaičius – Eglutę ir Vaidotą, du provaikaičius – Gretutę ir Miją.“

Kaip po tiek netekčių Elenai pavyksta būti pozityviai, juoktis, džiaugtis gyvenimu?

„Svarbu nepalūžti. Aš esu tikinti, meldžiuosi kiekvieną rytą, kiekvieną vakarą. Savo kambarėlyje turiu visų savo mirusių artimųjų, savo šeimos nuotraukų. Turiu dukrelės, vyro, o kitoje pusėje – jaunimo, proanūkės vestuvių. Vieniems pasakau „labas rytas“, už kitus pasimeldžiu.

Aš manau, kad yra žmonių, kuriems sunkiau nei man. Aš neturiu teisės liūdėti. Kartais pati sau diktuoju: „Močiute, nekvailiok, tau dar yra gerai. Tu dar gali vaikščioti.“ Žiūriu į ligonius, kurie nejuda... Et, einam su manim kavos išgerti.“

Padeda sportas ir optimizmas

Elena rytais daro mankštą, išgeria stiklinę vandens su medumi ir cinamonu, kavos. Valgo viską, tik mažais kiekiais. Iki 90-ies metų ji aktyviai bėgiodavo, o, būdama šimto metų, pati nueidavo į parduotuvę apsipirkti.

„Sportuoju nuo jaunystės. Kai mokiausi Klaipėdos pedagoginiame institute, mūsų buvo 130 studentų, iš jų – tik 25 berniukai. Puikus studijų draugas Adolfas Ramanauskas – partizano slapyvardžiu Vanagas – mėgo žaisti stalo ir lauko tenisą. Nebuvo kitų tenisą žaidžiančių merginų, tai mudu prisižaisdavom iki nukritimo. Tik ir girdėdavau: „Einam, Lena, pažaist, einam, Lena, pažaist.“ Labai mėgau sportuoti, važinėtis dviračiu. Ir dabar atsigulusi sportuoju. Turbūt sportas man ir padeda. Kasryt apibėgdavau aplink mokyklos stadioną 5 kartus. Mėgau vaikščioti gryname ore, su šeima kasmet važiuodavome prie Baltijos jūros. Dabar daug judėti negaliu – bijau griūti.

Tiems, kurie nori sulaukti tiek metų, kiek aš sulaukiau, reikia mylėti gyvenimą, žmones, nebūti pavydiems, gobšiems. Ilgaamžiškumo paslaptis – meilė žmonėms, optimizmas, sportas, saikas prie pietų ir vakarienės stalo.

Mano gyvenimo moto – džiaukis! Aš džiaugiuosi, kad esu. Man gerai, kas aš esu, kokia esu, ką dirbu, ką turiu. Pavyzdžiui, žmonės verkšlena, kad ko nors neturi, o kitas va – turtingas. Aš džiaugiuosi, kad yra žmonių, daug turtingiau gyvenančių, bet aš pagalvoju ir apie tuos, kurie gyvena skurdžiau. Visada džiaugiuosi, kad man yra gerai. Ir kalėjime sėdėdama galvojau: „Viešpatie, juk man daug geriau kalėjime negu tremtyje.“ Galėjau pasislėpti, juk mokinių tėvai iš vakaro įspėjo, kad į kalėjimą mane atves su grandinėmis ant rankų. 1941 metais mokyklos direktorius su kitu vyru pabėgo į Vilkijos mišką, o aš pasakiau, kad sėsiu į kalėjimą. Na, ir laimėjau – nereikėjo miške ar Sibiro tremtyje kęsti. Aš visada galvoju, kad man yra geriau negu kitiems (juokiasi).

Pagrindinis dalykas – matyti šviesų gyvenimą, o ne tamsą. Tamsos yra kiekvieno žmogaus kelyje, nebūna taip, kad tas kelias vien rožėmis be spyglių nuklotas. Visko atsitinka. Juk ir šeimoje būna gražių valandų, bet būna ir kibirkštėlių. Negali dviejų žmonių nuomonės visada sutapti. Pasikivirčiji, kiekvienas savo tiesą norim įrodyti. Mano vyras sakydavo: „Esam du Liūtai viename narve, bet vis dar gyvi.“ Mėgstu juoktis labiau nei verkti. Džiaugiuosi gyvenimu ir dėkoju Dievui už kiekvieną rytą, kad atsikeliu, galiu sutikti naują dieną, kuri man atneš visokių įdomybių.“

moteris.lt


Straipsnio komentarai

...2020-11-09
nežinosi. nes tie būdvardžiai nieko apibudina išskyrus būdas ir prie jų pririštą lojimą. Jugi lietuvoje yra ir mažoji lietuva, tarsi lietuva tai yra sudalytos lietuvos būdvardinių lietuvų suma. Ir jeigu yra kažkokios slaptos lietuvos tai vadinasi koks tu bebūtum "didelis" lietuvis tu nežinosi kas yra "lietuva". Tai kaip laikrodis kuris neveiks jeigu trūks bent mažiausio varžtelio. Kita problema jeigu lietuva tarnauja kaip "varžtelis" kažkokiam kitame didesniame "didenybių" mechanizme. Ir negalima galvoti apie straipsnį kad va kažkas galingai plasnodamas verčiasi per galvas kažkur maskvoje. Nes ir tas vertimas į lietuvių kalbą yra per kalkę ir iš karto kažkas yra "lost in translation". Pvz tas žodis kur verčiamas kaip "tėvynės" gali būti ir verčiamas kaip "tėvavardžio". matai rusijoje yra kitos normos ir taisyklės kaip žmonės vadina save. Tenais tėvavardis atlieka labai svarbią funkciją kad apibudinti žmogų, suprasti kažką apie geneologinius medžius, nesvarbu koks jo amžius ir kokia jo lytis bebūtų. Tai mandagus kreipinys. Bet tai tik etiketininkystė naudojama kad žymetis, kažką kas kažkodėl nėra aišku. Tad nesuklysi jeigu tą karo pavadinimą išversi ir kaip "didysis tėvavardžių karas". Nu jeigu buvo kariaujama dėl kam atiteks teisės į kažkokį tėvo vardą. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-11-08
nežinosi. nes tie būdvardžiai nieko apibudina išskyrus būdas ir prie jų pririštą lojimą. Jugi lietuvoje yra ir mažoji lietuva, tarsi lietuva tai yra sudalytos lietuvos būdvardinių lietuvų suma. Ir jeigu yra kažkokios slaptos lietuvos tai vadinasi koks tu bebūtum "didelis" lietuvis tu nežinosi kas yra "lietuva". Tai kaip laikrodis kuris neveiks jeigu trūks bent mažiausio varžtelio. Kita problema jeigu lietuva tarnauja kaip "varžtelis" kažkokiam kitame didesniame "didenybių" mechanizme. Ir negalima galvoti apie straipsnį kad va kažkas galingai plasnodamas verčiasi per galvas kažkur maskvoje. Nes ir tas vertimas į lietuvių kalbą yra per kalkę ir iš karto kažkas yra "lost in translation". Pvz tas žodis kur verčiamas kaip "tėvynės" gali būti ir verčiamas kaip "tėvavardžio". matai rusijoje yra kitos normos ir taisyklės kaip žmonės vadina save. Tenais tėvavardis atlieka labai svarbią funkciją kad apibudinti žmogų, suprasti kažką apie geneologinius medžius, nesvarbu koks jo amžius ir kokia jo lytis bebūtų. Tai mandagus kreipinys. Bet tai tik etiketininkystė naudojama kad žymetis, kažką kas kažkodėl nėra aišku. Tad nesuklysi jeigu tą karo pavadinimą išversi ir kaip "didysis tėvavardžių karas". Nu jeigu buvo kariaujama dėl kam atiteks teisės į kažkokį tėvo vardą. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Vietinis2020-11-07
Kas tas Didysis Tėvynės karas?? Lietuva kovojo didįjį karą?? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
jo2020-11-07
Tiek išgyvenimų...bet labai lengvai skaitosi. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-11-07
matot žodis "džiaukis!" nėra nedviprasmiškas. Tai liepiamoji nuosaka, bet jeigu prašoma kažko apie džiovinimą, o tu puoli šypsotis gali būti kad tu paskubėjai "suprasti". Kaip džiovinamos šlapios nuo geltono lietaus kojakelnės? Ant kokių skalbinių virvių džiaunami taip išskalbti "skalbiniai"? Liepiama kad patys skęstantieji pasirūpintų ir džiovinimu. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kaip sekasi laikytis karantino reikalavimų?