Šilutė: unikalūs pastatai, genocidą patyrę lietuvininkai ir šišioniškių tarmė

2020-11-20, LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt

Metas aplankyti Mažąją Lietuvą. Ten, kur buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, parašytas ir išleistas pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys – Kristijono Donelaičio „Metai“. Tarpukario modernizmo Šilutėje ieško LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Architektas: vėliau nepastatyta jokio gražesnio pastato

Taigi, Šilutė. Arba – į viena sujungtos kelios gyvenvietės, kur Šilokarčema ir davė miestui dabartinį pavadinimą. Įsikūrusi tarp dviejų miestų – Tilžės ir Klaipėdos, Šilutė jiems buvo stiprus konkurentas. Pamario kraštas, šimtmečiai Vokietijos globoje, klasicizmas, gotika, neogotika ir vadinamasis tautinis stilius sukuria atmosferą, kad lankaisi ne toje Lietuvoje, prie kurios esi pratęs.

Laidos „Stop juosta“ komanda keliavo į Vilų gatvę su išskirtine pamario krašto architektūra, vadinamojo tautinio stiliaus visuomeniniais ir privačiais pastatais. Pagrindinė Lietuvininkų gatvė dabar atrodo beveik taip pat, kaip ir tuo metu, kai buvo statoma.

19-ojo amžiaus pabaiga ir 20-ojo amžiaus vidurys – Šilutės aukso ir klestėjimo amžius. Čia atsirado geležinkelis, telegrafas, telefonas, plentai visomis svarbiausiomis kryptimis. Iki Antrojo pasaulinio karo Šilutėje veikė net 17 pramonės įmonių.

„Ko gero, per sovietmetį ir iki šiol Šilutėje nebuvo pastatyta nė vieno gražesnio pastato nei iki Antrojo pasaulinio karo“, – svarsto šilutiškis architektas Egidijus Vidrinskas.

Dalis vilų šioje gatvėje statytos iki Pirmojo pasaulinio, o kita dalis – tarpukariu. Vieni pastatai – sodybinio tipo, fasadas orientuojamas į sklypą ar sodą.

Kiti – vilų tipo, kai pasiturinčio miestiečio namo fasadas orientuojamas į gatvę. „Šių pastatų architektūra yra natūralus tęsinys prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytų namų“, – pasakoja architektūros istorikė Jolita Kančienė. Ta pati architektūrinė tąsa juntama ir Lietuvininkų gatvėje.

Nors atrodo gana lakoniškas, Lietuvininkų gatvėje stovintis buvusios Žemės ūkio mokyklos fasadas išsiskiria dailiais langų apvadais, puošniu dekoratyvinio tinko tinkleliu ir didžiuliu ažūriniu balkonu.

Šiame bute gyveno mokyklos direktorius. Įdomu tai, kad dabartiniai buto gyventojai saugoja išlikusią autentiką su vokiškais užrašais. Kieme buvo pastatytas namas mokytojams, vėliau jame įsikūrė atskira mergaičių namų ruošos mokykla.

Vokiškas Šilutės veidas

Rytprūsių Lietuvoje iki dabar galima rasti užrašų dvejomis kalbomis: lietuvių ir vokiečių. Mokyklose taip pat buvo mokoma abejomis kalbomis.

Laidos „Stop juosta“ komanda aplankė Herderio gimnaziją. „Iš pradžių, tai buvo gimnazija-licėjus ir mokymas čia vyko pagal vokiškas programas. Ši mokykla buvo tarsi vokietinimo židinys ir skirta vietiniams, labiau vokiečiams“, – tikina J. Kančienė.

Mokyklos pastatą projektavo šilutiškis architektas Kurtas Gutmanas, kurio pastatų Šilutėje – ne vienas. Tuo metu tai buvo galingi ir įspūdingi rūmai. Portalo dekoracijos ir medinės sunkios paradinės durys yra visiškai išlikusios.

„Ta ornamentika šiek tiek primena runas. Tai germaniškosios senosios abėcėlės simboliai“, – pastebi architektūros istorikė.

Atsakymas kalbantiems vokiškai

1920-aisiais Šilutėje ima burtis lietuvininkai, įsteigiamas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto skyrius ir po 1923 metų sukilimo kraštas prijungiamas prie Didžiosios Lietuvos. Būtent tada Šilokarčema tampa Šilute ir prasideda aktyvus krašto lietuvinimas.

1938-aisiais architektas modernistas iš Klaipėdos Herbertas Reismanas projektuoja Vydūno gimnaziją. Įspūdingas mokyklos pastatas, kaip jau įprasta tarpukario Lietuvoje, buvo pastatytas labai greitai – vos per pusę metų.

„Reikėjo nušluostyti nosį vokiečiams ir parodyti, kad lietuviai gali ne prasčiau“, – šypteli gimnazijos direktorė Marina Stirbienė.

Vydūno gimnazijos salė tuo metu buvo didžiausia mieste, talpinusi net 1000 žmonių. Čia buvo minimos visos žymiausios šventės, vykdavo teatrų gastrolės ir koncertai. Todėl natūralu, kad mokykloje buvo dvejos paradinės durys. 1938-aisiais mokykloje mokėsi 325 mokiniai ir dirbo 17 mokytojų.

Deja, naujuose mokyklos rūmuose mokiniams tada buvo lemta mokytis vos pusmetį. 1939-aisiais Klaipėdos kraštas atiteko vokiečiams. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, dalis buvo ištremti.

Unikali šišioniškių tarmė

Prieš karą Šilutėje gyveno beveik 5 tūkst. žmonių. Karo pabaigoje beliko vos 7 gyventojai. Ištuštėjusiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš visos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos.

Vydūno gimnazija ilgiems dešimtmečiams tapo rusų mokykla. O žmonių, kalbančių lietuvininkų tarme beveik nebeliko. Pasak istorikų, šis kraštas patyrė tikrą genocidą. Laidos komanda aplankė ir Hugo Šojaus muziejų, kuriame išgirdo šišioniškių tarmę.

Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė gali valandomis pasakoti apie Šilutės geradarį ir mecenatą Hugo Šojų.

„Jis buvo labai ekonomiškas žmogus, todėl tam tikras žemes išnuomojo. Jo nuopelnu asmeninėse žemėse iškilo Šilutės ligoninė, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatytas paštas, gaisrinė“, – pasakoja direktorė.

Herderio gimnazija taip pat stovi ant Šojaus dovanotos žemės. Kaip ir siauruko stotis, Pirmojo pasaulinio karo metu įrengtas uostas ir net turgaus aikštė. Įdomu tai, kad būdamas Klaipėdos krašto vokiečiu, H. Šojus išmoko lietuvių kalbą, kalbėjo lietuvininkų tarme.

„Kai kalbininkai apie 1970 metus skirstė tarmes, jie lietuvininkus priskyrė Vakarų Žemaičiams pagal „ie“ ir „uo“ tarimą. Lietuvininkai pyksta, jei juos pristato žemaičiais, nes šis kraštas niekada nepriklausė Žemaitijai“, – teigia I. Skablauskaitė.

Evangelikų liuteronų kunigas: freska kėlė pasipiktinimą

Laidos komanda aplankė ir Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčią, vadinamą Rytų Prūsijos perlu. Čia yra ne tik didžiausias Lietuvoje bokšto laikrodis, bet ir jos vidus žavi neįprastomis spalvomis. Bažnyčios architektas – Herderio gimnaziją suprojektavęs Kurtas Gutknechtas.

Bažnyčios viduje dėmesį visiškai užvaldo 80 m2 freska su 120 figūrų, kurią nutapė Karaliaučiaus dailės akademijos prof. dailininkas Richardas Pfeifferis.

„Nuostabiausias dalykas yra tai, kad freskoje nėra apsiribojama asmenimis, kurie svarbūs tik liuteronams. Pavaizduoti ir kitų konfesijų asmenys. Katalikai, atvykę į mūsų šventyklą, gali atrasti daugiau šventųjų nei kai kuriose savo bažnyčiose. Didžiausias akibrokštas, susijęs su šia freska, buvo tai, kad kai kurie čia pavaizduoti asmenys tada dar buvo gyvi. Paprastai bažnytiniame mene vaizduojami žmonės, kurie jau yra mirę, nėra susikompromitavę nuodėmėmis“, – pasakoja bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis.

Pfeiferio sūnus Hansas Liudvigas šioje bažnyčioje kūrė Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūrą. Ji milimetro tikslumu tilpo šeimos garaže, bet kiekvienąkart dirbant ją reikėjo išstumti į lauką.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia – neogotikinė, su kvadratiniu 50 metrų aukščio bokštu, aštuoniakampe smaile ir didžiausiu Lietuvoje bokšto laikrodžiu. Jo ciferblato skersmuo – net du su puse metro. Trys bažnyčios varpai nulieti Tiuringijos liejykloje.

LRT.lt


Straipsnio komentarai

Algirdas Pocius2020-11-25
Ačiū jums už šį straipsnį.
murijimas
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. @ štiš2020-11-20
Nu tame ir esmė kad tokie "dokumentai" nėra istorijos atspindys, nebent žiūrėti į juos kažkaip "tolerantiškai". Jie atspindi tik patys save. Nu kaip tas tarybinis anekdotas apie mešką kuri įsidarbino zuikiu miške. Tokios "nugalėtojų" istorijos rašymo sistemos yra labai pavojingos nes bet kada gali bėgdamas nuo meškos papulti ant zuikio ar lakštingalos kuri lygiai taip pat dailiai sudraskys kaip ir ta meška. Tai yra negalima galvoti kad tai laiko mašina, kurios dėka jūs perkeliami į kažkokį laiko tašką. Ir iš to šapelio tikimasi kad laki vaizduotė priskaldys visą mišką kuriame stovi rastai iš kurių galima susikonstruoti vežimus ir toliau į juos krauti ką tik nori pasivažinėjimui. Tai yra kaip lopai duodami tam kad susilopyti tas vietas kur trūksta kažkokių šriūbų. O visa ta istorija ir yra kaip tinklas. Ten vien skylės kur gaudomos žuvys ir didelės ir mažos. Visiškai neaišku nieko apie dokumentus turint omenyje kolumbeikius kurie gali ką tik nori atrasti trindami savo stebuklingas lempas. Tuojau kolumbeikiai atras kad Indira Gandhi būvo didelės draugės su didvyrių žemės bajorų kvartalo Šarikovaite Poligrafovičaite. Nu "atras" radijo bangų jūros dalelių dugne šūsnį telegramų kurias jos rašinėdavo morzės abėcėlę naktimis kalendamos dantimis kaip kalės. Kaip galvoji kur ir kaip archyvuojama ar archyvuojasi vienokių ar kitokių bangų pėdsakai? Banga negali atsispindėti žemesnio lygio sistemoje. Veidrodis tai nėra aukštesnio lygio sistema. Tai yra žemesnio lygio sistema. Paprastas pavyzdys apie šventąją trejybę, kur vienu metu kažkas atsispindi trijuose "asmenyse". Ir šiuo atveju tie trys asmenys panaudojami kaip ašmenys kad skaldyti ir valdyti. Nu nėra skirtumo ar jūs tikite ar netikite kad yra veidrodis ar veidrodukas kuriame kažkas atsispindi. Kas svarbu ar jūms matosi kas nors. Nesvarbu kiek veidrodžių pastatysi prieš aklą žmogų tas žmogus tuos veidrodžius galės tik pačiupinėti su pirštais.
Tad čia įdomu ir kiti istorijos makaroninimo aspektai. Atseit memelio regionas, kuris buvo toks savarankiškas, tiek savivaldos, tiek vienybės žydėjimo, net savo vėliavą turėjo, tt. Nu ne vokietijos dalis ar romos imperijos (sunumeruoto reicho), bet atskira karalystė. Nu ir visa šita "istorija" naudojama ne tam kad šviesti, bet keliauti laiku. Jie atseit tik atkuria šitą laikotarpį. Tam kad galėtų žydėti vienybėje skaldomos pyrago dalys. Na ir čia negalima kažkaip kaltinti šilutės kultūristų, nes tai tik dalis didžiulių koordinuotų operacijų. Nu tik vienas sakuros žiedas didžiuliame sakurų parke. Jie nėra kažkokie išsišokėliai išskyrus tai kad kalbame ne tiek apie žiedus, bet kažkokias dirbtines nesamones ale žaisliukus ant kalėdinės eglutės ar kiaušinius ant medžių.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
štiš2020-11-20
Cituoju
BEWOHNER DES MEMELGEBIETS! Im Namen der Alliierten Mächte erhebe ich noch einmal den feierlichen Protest gegen den blutigen Handschlag, der gegen das Memelgebiet verübt worden ist. Ich erkläre ausdrücklich, daß die Alliierten Mächte auch weiter beabsichtigen, ihre Autorität über das Gebiet auszuüben. Memel, den 16. Januar 1923 DER OBERKOMMISSAR Vertreter der Alliierten Mächte Petisné Anschlag des französischen Oberkommissars kurz nach dem litauischen Einfall

MEMELIO SRITIES GYVENTAI! Sąjungininkų valstybių vardu aš dar kartą iškilmingai protestuoju prieš kruviną rankos paspaudimą, įvykdytą prieš Memelio regioną. Aš aiškiai pareiškiu, kad sąjungininkų valstybės ketina ir toliau vykdyti savo valdžią šioje srityje. Memel, 1923 m. Sausio 16 d. VYR. KOMISARAS Prancūzijos vyriausiojo komisaro sąjungininkų pajėgų atstovas Petisné Attack netrukus po Lietuvos invazijos.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-11-20
nu viskas kas pasakojama apie istorija yra naudojama kaip svertas kad kalbėti apie dabartį. Tai yra lietuvininkais išvadinti šilutiškiai yra patyrę genocidą, bet ne prieš 100 metų, bet dabar. Tai karinė kriptologija, kriptografija, tt. Matot šišioniškių tarmė tai ne kalba, bet taip anksčiau sakydavo ir apie žemaičių tarmę. Tai nesiskaitė kaip kalba, nes niekas niekados nerašydavo žemaitiškai. Nesiskaitydavo kad jie kalba žemaitiškai, jie žemaičiuodavo. Dabar jau atseit kažkokie dievai sukūrė visą naują kalbos pasaulį, kur viską galima užrašyti žemaitiškai. Dabar jie atseit tą žemaičių kalbos džiną sugrūdo į butelį ir ugningai pilstydami vandenėlį iš tuščio į kiaurą tomis nesamonėmis girdo vaikus. Su lietuvininkais ir šišioniškiais yra dar didesnės nesamonės, nes tai akivaizdūs sapaliojimai ir kliedesiai. Liguistos vaizduotės žalio vyno vaisiukas. Nu nėra tame vyne jokių laipsnių išskyrus tai kad va pasiploninusios liežuvius raganos gali pademonstruoti tarybinį tarimą. Va kas įdomu šiuo atveju tai ta "istorija" kuri atseit čia vis nuolatos linksniuojama ir kartojama tarsi jos būtume neišmokę. Klaipėdos kraštas po pirmo pasaulinio krašto buvo administruojamas Prancūzų kariuomenės. Nu gal ta "tarmė" šiši tai kažkas kur prancūzų tarimas kur jie šneka tarsi švepluodami. Kita raudona vėliava tai kolumbeikystė kur buvo išrastas kunigaikščio būtigeidžio etatas lietuvos istorijoje. Nu ta prasme kad gaidys yra nacionalinis prancūzų simbolis. Nu vos ne kaip vytis lietuvoje. Ir iš karto turėtų krypti dėmesys į būtigeidžio padalinio teritoriją klaipėdoje. Ir krypti "susiprantant" kad net jeigu ten ir dislokuota prancūzų užsieniečių legionas tai vis tiek yra europos sąjungos teritorija, kur ta valstybė tvarkosi su tais kažkokiais valstybiniais reikalais. Nu įsivaizduokit jums reikėtų žongliruoti vienu metu 27 valstybines kalbas, jau nekalbant apie tarmes, kurias galima išgirsti riedant ir dundant tik šilutės muziejuje. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar reikėtų siųsti Lietuvos karius į Ukrainą?