Kovo mėnuo lietuviams – ir senieji naujieji metai, ir paukščių gerbimo šventės

2015-02-18, Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas

Pagal mūsų protėvių sarmatišką požiūrį į žmogaus apsuptį gamtoje (lietuviai buvo gamtatikiai, bet ne pagonys ar stabmeldžiai, kaip lietuvius paniekinamai pavadino ir tebevadina žydų krikščionybės agresyvūs nešėjai, skelbėjai ir pasekėjai-perkrikštai-jezuitai) paukščiai, kaip DANGAUS ir ŽEMĖS ryšininkai, ŽIEMOS ir PAVASARIO pranašai buvo ypatingai garbinami. Ir nė vienas metų mėnuo neturi tiek daug paukščių gerbimo švenčių, kiek KOVAS.

Tačiau paukščių pagerbimą reikėtų pradėti nuo vasario 24 d. – VYTURIO (žemaitiškai CYRULIO) dienos. Vyturys – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis buvo laikomas pavasario pranašu. Mūsų protėviai, žemdirbiai žinojo, kad jei vyturys parskrenda anksčiau nei vasario 24, dar ilgokai bus šalta, o jei vėliau nei vasario 24 - pavasaris bus ankstyvas.

Aukojimas lietuviuose nuo senų seniausių amžių vyko per kūną Perkūnui, kuris grąžindavo savo palaiminimą perkūnu Žemei, o ji savo kūnu (per kūną) teikdavo gėrybes mūsų kūnui, - visiems suprantamas, aiškus, kilnus ir godotinas būties ciklas. Jokių stabų, jokių bažnytinių statinių, jokių svetimo ir lietuviams ypač negailestingo dievo vietininkų pamokslų, mokymų ir nurodymų.

Vyturio dienos progai vyturių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „vieversėlius“, „vyturiukus“, „cyruliukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms PAUKŠČIAMS. Trupiniai nebūdavo nušluojami, o subraukiami į delną ir, išnešus laukan, išbarstomi sode, kad paukščiai saugotų sodo augalus nuo kirmėlių ir vabzdžių.

Vyturio dieną merginoms buvo draudžiama šukuotis plaukus, nes vištos vasarą iškapstys daržus. Taip pat šią dieną nebuvo galima sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Be to iki Vyturio dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. O vaikeliams tą dieną rengdavo net varžybas: vaikas galės tapti greitu kaip vyturys, jei du kartus apibėgs trobą arba nubėgs į kaimo galą ir atgal.

Žydų krikščionybės nešėjai šią lietuvių šventę sutapatino su žydu apaštalu Motiejumi, kuris vietoje Judo Iskarijoto buvo priimtas į 12 žydų apaštalų misiją. Kas gali paneigti, kad mūsų dienomis bėgiojantys vaikeliai, triūsiančios merginos ir namuose bandeles kepančios moterys kokių nors zurovų ar kacų nebus pasmerktos kaip fašistės, negarbinančios žydo Motiejaus?..

***

Nuo kovo 4 dienos VARNĖNŲ IR KOVŲ dienos sniegas ima tirpti dar sparčiau, patyžta keliai ir takeliai, arba, kaip sako ratuoti, atsiranda kreivos vėžės. Po lašais iš susidariusių balų jau gali atsigerti ne tik gaidys, bet ir veršis.

Valstiečiai pirmą kartą po žiemos nors trumpam išleidžia iš tvarto gyvulius, norėdami, kad tie būtų sveiki. Jeigu šią diena tekdavo išgirsti vieversio giesmę, buvo manoma, kad bus nederlingi metai. Varnėnų ir kovų dienos progai paukščių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „špokiukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms PAUKŠČIAMS. Trupiniai nuo stalo nebūdavo nušluojami, o subraukiami į delną ir, išnešus laukan, išbarstomi arimuose, kad paukščiai saugotų auginamus augalus nuo kirmėlių ir vabzdžių.

 Vėlesniais laikais lietuvių gamtatikišką šventė buvo įteisintą kaip krikščioniška šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo šventė. Tą dieną Vilniuje buvo rengiama Kaziuko mugė. Kaip ir kiekvienoje mugėje šalia sakralinių kepinių atsirado ir komercinių: Vilniaus meduolininkų cechas Kaziuko  mugėje parduodavo savo garsiuosius meduolius, kuriems tešla buvo nokinama net 10 metų. Meduolių būdavo įvairių įvairiausių nuo pakabinamų širdelių, kurias pasikabinę ant kaklo maklinėjo po mugę mergičkos su bernėkais, iki pintinės dydžio kietų neįkandamų, kuriuos galėdavai ilgai laikyti, nes nuo to jų skonis tik gerėdavo ir pats meduolis minkštėdavo...

Vilniaus žydai ant viso kermošiaus keldavo gvoltą, iš visos gerklės girdami savo chalas, rimti, šventiniais tautiniais rūbais pasipuošę Trakų karaimai, parduodavo garsiuosius kybynus su aviena, totoriams net girti nereikėdavo savo saldžiųjų šimtalapių. Kepėjai iš Sudervės atveždavo saldžiąsias cukrumi nubarstytas suktes, Ašmenos kepėjai - širdelių pavidalo riestainius, o smurgoniškiai prekiaudavo garsiomis visoje Europoje virtos tešlos baronkomis, kurias kepti pradėjo net viduramžiais, o kitų Europos miestų kepėjai mokėsi iš Smugronių kepėjų gaminti virtą tešlą. Deja, vėlesniais laikais, kai žmonės regimai aptingo, senasis virtos tešlos gamybos būdas buvo pamirštas...

 Tikėdamas, kad gal atsiras Lietuvos kulinarijos paveldo puoselėtojų, pridedu mūsų dienoms pritaikytą virtos tešlos baronkų receptą: kilogramą persijotų kvietinių miltų D-550 išmaišyti su 12g sausų mielių. 700 ml tik kaimiško pieno pašildyti, jame ištirtinti 10g druskos, 10g cukraus ir išmaišyti tešlą. Iš jos suformuoti rutulį, dėti į dubenį, apdengti rankšluosčiu ir padėti šilton vieton, kad pakiltų. Kai tešla dvigubai pakils, ją dėti ant apibarstyto miltais stalo ir paminkyti. Tada padalinti į 20 dalių, sukočioti 2 centų storio velenėlius ir iš jų suformuoti baronkas. Puode užvirinti 4 litrus vandens su 5 šaukštais valgomos sodos, į vandenį atsargiai suleisti baronkas ir virti 5-8 minutes. Graibštu išgriebti, dėti ant rankšluosčio, kad sugertų drėgmę. Skardą iškloti kepimo popieriumi, sudėti baronkas ir 180°C orkaitėje kepti pusvalandį.

O paskutinių metų Lietuvos mugės rodo kokį kermošavą jovalą akivaizdžiai regime. Kai viduramžiais miestams, miesteliams, gyvenvietėms būdavo suteikiamos Magdeburgo teisės ir galimybė rengti savo muges, jomarkus, kermošius, visi žinojo, kad ir amatininkams, ir valstiečiams, ir pirkliams, ir žmogeliams reikia laiko ne tik pasigaminti parduodamų daiktų bei gardėsių, bet ir pasitaupyti pinigėlių. 

Todėl Kaziuko kermošius buvo rengiamas tik Vilniuje, Mildos – tik Kaune, Saulės –Šiauliuose, Luokė garsėjo arklių kermošiumi, Mažeikiai – riebiuoju kermošiumi ir ten prekiaujamais lašiniais bei špikerauškiais, Smurgonys - virtų baronkų su prijaukintais lokiais ir t.t., buvo net specializuotos mugės - Kuršėnuose ir Viekšniuose – keraminių indų (puodų, puodynių, dubenų ir ąsočių) ir t.t., ir pan.

Šiandien gariūniškų kiniškai turkiškų prekių perpardavinėtojams kaziukų mugių gali būti nors kasdien, bet kur, bet kokiu laiku. Štai net Klaipėda, kur būdavo rengiama visai kito pobūdžio garsi Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje, Latvijoje ir Vokietijoje, Prūsijoje ir Lenkijoje Advento mugė, trunkanti net iki Kūčių, kažkokio mužikėlio atkakėlio buvo paversta pavasarine Kazimierų muge, konkuruojančia su garsiąja Vilniaus Kaziuko muge...

  Užtat šiandien kaziuko muges, jonines ir užgavėnes žiniomis bei išmone nežibantys pramogų kultmasavykai, kurių dabar priviso kaip utėlių ubago sermėgoje, pagatavi rengti kasdien visur ir visada, o tokie pat paplaukę valdžiažmogiai, jei tik kvepia pinigais, leidimus dalina net užsimerkę...

 Ar ne todėl tautinio paveldo popierinių skivytų (sertifikatų) dalintojams rūpi ne tautinio paveldo švietėjiški dalykai, puoselėjimas ir plėtotė, o tik, kad būtų daugiau nežinukų neišmanėlių, kuriems ypač svarbu rodyti jau nieko pirkti nebeįgalintiems tautiečiams iš teseresinių poničkų už nemažus pinigus nusipirktus sertifikatus?...

***

Kovo 10 dieną sakoma, kad jau būna parlėkę 40-ies rūšių paukščių. Ir ši diena yra skirta paukščių pagerbimui, tiesa, krikščionybės nešėjai jėzuitai privertė lietuvius pamiršti seną gamtatikišką šventę ir ją pavertė krikščionių kankinių diena. Tiesa, mūsų dienomis gamtininkai suskaičiuoja, kad kaip kokiais metais šiuo laiku paskrenda 20-30 paukščių rūšių, tai pamirštumai teisėtai klausia iš kur yra atsiradę daugiau paukščių. Teisėtai atsakau, jog senais laikais ir paukščių rūšių daugiau buvo, ir mūsų protėvių gyvenamos vietos buvo daug didesnės nuo Auksinės (dabar – juodosios) jūros iki Sarmatų (dabar – Baltijos) jūros ir nuo Uralo kalnų iki Sarmatų (dabar – Karpatų) kalnų...

Nuo seniausių laikų kiekvienuose lietuvių namuose būdavo kepama 40 bandelių su kiaušinių įdaru, o sėliai tada kepdavo ir sakralinį paplotį.

Patirtis skelbė, kad jei tą naktį pašąla, tai dar 40 parų šals. Buvo net tikima, kad kovo 10 dieną negalima toli važiuoti, nes bus susipykta ne tik su kaimynais, bet ir su saviškiais.

 

Sakralinis sėlių paplotis su kiaušinių įdaru

(visi receptai pritaikyti mūsų dienoms)

Tešlai:

800g kvietinių miltų,

100g sviesto arba kepimo margarino,

12g sausų mielių,

200ml pieno,

200ml vandens,

30g cukraus,

10g druskos,

dviejų kiaušinių, 

Įdarui:

80g sviesto,

500g svogūnų laiškų,

6 virtų kiaušinių,

žiupsnio druskos,

žiupsnelio maltų juodųjų pipirų.

Miltus išsijoti į dubenį, sausas mieles išmaišyti su išsijotais miltais. Pieną, vandenį, sviestą, pašildyti, jame ištirpinti cukrų ir druską, kiaušinus suplakti. Viską supilti į miltus ir išminkyti tešlą, ją apibarstyti miltais, apdengti rankšluosčiu ir padėti į šiltą vietą, kad dvigubai pakiltų.

Senovėje šiam įdarui pamerkdavo svogūnų ir išaugindavo svogūnlaiškių. Dabar jų galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse. Įdarui svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti, keptuvėje įkaitinti sviestą ir jame šiek tiek (1-2 min.) pakepinti svogūnlaiškius. Virtus kiaušinius smulkiai sukapoti, suberti į keptuvę su svogūnlaiškiais, pagardinti druska, pipirais ir išmaišyti.

Tešlą dar kartą perminkyti, padalinti į dvi dalis. Didesniąją dalį iškočioti  28~30cm dydžio apskritimu (24~26cm+4cm pakraščiams), mažąją iškočioti 22~24сm. Didįjį paplotį dėti aliejumi patepton skardon arba keptuvėn, ant jo įdarą, ant viršaus mažąjį paplotį, didžiojo papločio kraštus gražiai užlenkti ant mažojo papločio, gražiai apkantuoti. Viršų aptepti kiaušinio tryniu.

Paplotį dėti į įkaitintą orkaitę ir dar pakildinti. Pakelti orkaitės temperatūrą iki 180°С ir kepti apie 30 min. Iškepusį dėti ant padėklo, aptepti sviestu, apdengti rankšluosčiu ir leisti 15-20 min. papločiui „sunokti“.

Iš tos pačios tešlos ir įdaro galima iškepti ir  garsiąsias  40 bandelių, tik  reikia paskaičiuoti, kad vienai bandelei išeitų 50g tešlos ir 35-40g įdaro.

Žmonės džiaugdavosi pirmaisiais atgyjančios gamtos reiškiniais, šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, įdarytų kiaušinių įdaru, kad vasarą javai gerai derėtų. Žemaičiai irgi krosnyse kepdavo tai dienai paplotį, bet kitokį: iš ruginės duonos tešlos ant ližės suformuodavo ližės formos 1,5-2 cm storio paplotį, jį sočiai apdėliodavo svogūnų griežinėliais, kietai virto kiaušinio ripkomis, pagardindavo druska, trintais juodaisiais pipirais ir šaudavo paplotį į karštą krosnį.

O kol kepiniai būdavo kepami, pusryčiams šeimyna būdavo vaišinama plaktiene (paplaktus kiaušinius, kai plakant kiaušinių baltymas sumaišomas su tryniais, bet tai ne suplakti kiaušiniai, kaip omletui) su medumi, dažnai ir su riešutais. Kitose Lietuvos vietose taip pat kepdavo kiaušinienę (kai kiaušiniai prakuliami ir paleidžiami ant įkaitintų riebalų su sveiku tryniu), bet vis kitokią, vis savaip, - dažna šeimininkė ta proga vis ką nors įdomesnio sugalvodavo.

Jaunimas ir vaikai 40-ties paukščių dieną, jei tik oras būdavo geras, būtinai kiaušinėdavo, t.y. ieškodavo paukščių kiaušinių. Ir jei kam nusišypsodavo laimė rasti lizdą su kiaušiniais, tai daugiau vieno imti jokiu būdų nebūdavo galima. Retas paukštis tuo metu lizdus būna susukęs, dar retesnis kiaušinius padėjęs, tad radusiam šis kiaušinis visus metus laimę nešiąs, tik jį reikia visiems parodyti, o po to saugiai ir gerai paslėpti.

Kol šeimininkės būdavo užsiėmusios kepiniais namuose, vyrai kieme pasitvarkydavo, būtinai apžiūrėdavo gandralizdį, jį paremontuodavo. Vėlesniais laikais darydavo ir kabindavo inkilus, todėl ir mūsų dienomis gerai būtų šią dieną paskelbti nacionaline inkilų kabinimo švente.

Daug kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.

Rimtai panagrinėjus senovės lietuvių gamtatikiškas šventes, pastebėsime, kad nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug švenčių, skirtų šeimai, šeimos susiėjimams, pabuvimams, pagerbimams vienas kito, tarpusavio gražiam bendravimui, dainavimui, pasakojimams, žaidimams.

Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išėjus ar išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad 40-ties paukščių diena būtų išskirtinai paminėta, pagarbinti parskridę paukščiai, kad žmonės ir ypač vaikai gerbtų ir godotų, pažintų ir neskriaustų sparnuočių.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.

40-ties paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojamos dainos, kurie išliko iki mūsų dienų.

„Gaidžių peštynės“: viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.

„Skrido žvirblis“: žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:

„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“. (šiuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas.)

***

Apie Gargždus, Kretingą žemaičiai šiai dienai gamindavo „cyrulių kiocalius“: iš miltų (dažniausiai ruginių), vandens ir kiaušinių išminkydavo tešlą, plonai iškočiodavo, išpjaudavo puoduko dydžio apskritimus, ant jų sudėdavo plaktienę, iškeptą su svogūnais ir rūkyta namine dešra, viršuje tešlą suimdavo ir virdavo pasūdytame vandenyje. „Cyrulių kiocalius“ patiekdavo su grietinės ir sviesto padažu. Aš manau, kad tai yra reliktinis sakralinis valgis, išlikęs nuo seniausių iki žemdirbystės atsiradimo laikų.

Šiaurės Žemaitijoje dar ir dabar kai kur išlikęs paprotys šią dieną gaminti „ cyrulių kinius“, - šeimininkės šeimynai duonkepėse krosnyse kepdavo „lizdus“ su kiaušiniu. Pavasarį baigdavosi maisto atsargos, - tai kokie dar būdavo likę maisto produktai: miltai, kruopos, o vėliau bulvės, - iš jų virdavo košes, iš košių darydavo „lizdus“, į tuos įmušdavo kiaušinio trynius ir pašaudavo į karštą duonkepę krosnį.

Žiemgaliai dažniausiai darydavo lokšenas (dabar vadiname lakštiniais arba makaronais), jas išvirdavo ir  iš jų gamindavo lizdus kiaušinių tryniams.

Dzūkų moteriškės „lizdams“ imdavo ropes. Jau vienos ropės, keptos duonkepėje, yra neišpasakytai skanus dalykas, o kai dar jas keptas išskopdavo, įmušdavo trynį, pagardindavo jį čiobreliais, - ausis galima nusidraskyti bevalgant... Vaišino mane dzūkeliai ir panašiai įdaryta kepta bulve, bet tai jau ne tas, - pigu, netgi prasčiokiška, kai palygini su rope.

Ropes reikėtų vėl pradėti auginti, nes tai yra ypatingai gardi nuo senų senovės įprasta kiekvieno lietuvio mitybai daržovė. Ropės lietuviams iki bulvių atsiradimo buvo pagrindinė daržovė. Jų prisiaugindavo daug ir laikydavo žemėje iškastuose gurbuose.

Karių mityboje pagrindinė daržovė buvo ropė, nes ją būdavo galima valgyti ir žalią, ir ypač lengvai pagaminama per karo žygių pastovius – neluptos apžarstomos žarijomis ir taip iškepamos. Lygiai taip pat neluptas (aišku, nuplautas) kepdavo ir namuose: sudėdavo duonkepėn krosnin ir kepdavo, kol ropė suminkštėdavo. Pamėginkite taip išsikepti ropes šiandieninėse viryklių orkaitėse, tai vaikeliams ir su rykšte neįkišite ananasų ar kitokių užjūrio gardybių...

Kiaušinis lietuvių tautoje būdavo ypatingai garbinamas, įvairiose iki krikščioniško tikėjimo šventėse naudojamos aukojimui ir maistui, nes be savo sakralinės, turėjo ir praktinę reikšmę, - laikant naminius paukščius, kiaušinių retai kada trūkdavo, ir dažnai jie gelbėdavo nuo bado. Reikėdavo tik mokėti iš jų pasigaminti kuo įvairesnių valgių.

Lietuvės nuo senų senovės mokėjo šeimai patiekti kiaušinienes, plaktienes, keptus kiaušinius, įvairiai virtus bei įdarytus kiaušinius.

Atkreipkite dėmesį, kad 40-ties paukščių dienai išimtinai būdavo gaminamos tik plaktienės, nes kiaušinienė būdavo kepama gimdymo metu, svečių lankymosi bei kitomis iškilmingesnėmis progomis.

Kas nežino kuo skiriasi kiaušinienė nuo plaktienės aiškinu: plaktienei kiaušiniai šiek tiek paplakami (bet ne suplakami, kaip omletui), o tikrai lietuviškai kiaušinienei kiaušiniai įmušami taip, kad trynys būtų sveikas ir iškepusioje kiaušinienėje trynys turi būti skystas, bet ne sukepęs.

Tikrą gerą kiaušinienę iškepti yra didelis menas: pirmiausia reikia įkaitintoje keptuvėje apskrudinti daug rūkytų lašinukų, kad gautųsi daug taukų, apskrudusias kresnas išimti, į keptuvę atsargiai įmušti kiaušinius ir kepti, kol sutrauks baltymą, o trynys liks skystas, bet aptrauktas plonyte baltymo plėvele. Senovėje virėjai tai atlikdavo paprastai: šiek tiek pakreipdavo keptuvę, šaukštu semdavo įkaitusius riebalus ir juos pildavo ant išleistų kiaušinių. Dabar bepigu, dabar net išpaikinta miestietė gali iškepti kiaušinienę, nes keptuvę galima uždengti permatomu dangčiu ir stebėti kaip baltymas traukiasi.

Beje, jei išimtas lašinių kresnas nusausinsite popierinėmis servetėlėmis, jas drąsiai galėsite patiekti su kiaušiniene ir linkusiems į tukimą...

Ar ne graudu darosi, kad šiandien ne tik panelės, būsimos mamos, bet ir virėjų profesijai ruošiami jaunuoliai jau nemoka kiaušinių išvirti kietai, minkštai arba marškinėliuose. O juk tai yra taip paprasta: kiaušinių dėti į verdantį vandenį tiesiai iš šaldytuvo negalima – sprogs kevalas ir baltymai išsilies, todėl juos prieš verdant reikia išimti iš šaldytuvo ir palaikyti, kol jie atšils iki kambario temperatūros. Kiaušinius dėti į verdantį gerai pasūdytą vandenį, kad nesutrūkinėtų lukštai.

Kad kiaušiniai išvirtų minkštai, kaip senais laikais, sukalbėti tris „Sveikas Marijas“ arba neskubant suskaičiuoti iki penkiasdešimties, arba virti lygiai šešias minutes. Ne iš šaldytuvo, o kambario temperatūros kiaušinius suleisti į verdantį vandenį, o verdant vanduo turi vos burbuliuoti. Ir nuo seniausių laikų Lietuvoje tiek didikai ir bajorai, tiek vienuoliai ir kariai, tiek miestelėnai ir valstiečiai labiausiai mėgdavo valgyti minkštai virtus kiaušinius, pasidažydami juose skrudintos juodos duonos pirštelius.

Nuo senų senovės Lietuvos aukštojoje virtuvėje (didikų ir bajorų), vėlesniais amžiais dvarininkų, turtingų miestelėnų ir dvasininkų virtuvėse buvo ruošiami kiaušiniai marškinėliuose. Juos ruošti mokė ir tarpukario metais Kauno žemės ūkio mokykloje (dabar Stulginskio žemės ūkio universitetas) Lietuvos ūkininkaičių kulinarijos kursai. Rusų okupacijos laikais šis kiaušinių virimo būdas buvo užmirštas, o jau mūsų dienomis kulinarijos mažaraščiai plepiai ir rašliavininkai kiaušinius marškinėliuose atrado kažkokio amerikono benedikto sterblėje, nors pašoto kiaušinius Europos didikų dvaruose mokėjo gaminti net viduramžiais.

Namiškius galite nustebinti poniškai arba kleboniškai (marškinėliuose) virtais kiaušiniais arba, kaip priimta kulinarų kalboje - pašoto kiaušiniais: nedidelius puodukus išklokite virtuvine plėvele taip, kad plėvelės kraštai karotų. Į kiekvieną puoduką atsargiai įmuškite kiaušinį, suimkite kraštus ir suriškite. Taip paruoštus kiaušiniu sudėkite į verdantį vandenį ir virkite vieną minutę. Po to puodą nukelkite ir kiaušinius dar 10 minučių palaikykite, kad gražiai susitrauktų baltymas, o trynys išliktų skystas. Kiaušinius marškinėliuose atsargiai dėkite lėkštėn, užpilkite lydytu sviestu bei keptais svogūnais, - net nepatikėsite, koks gausis skanskonis. Galima dėti ant duonos, batono, Velykoms ant pyrago ir paleisti trynį, galima dažyti skrudintos duonos piršteliais...

Norėdami kiaušinius išvirti kietai, - virti juos 8-10 minučių, bet be ilgiau, nes tada kiaušinių trynys pajuoduoja ir negražiai atrodo

Kad greitai, švariai ir nedraskant baltymo nulupti daug kiaušinių, reikia nuo virtus kiaušinius sudėti į šaltą vandenį, kelis kartus keičiant vandenį. Senovinis metodas: imti kiaušinį ranką, neišimant iš vandens lengvai suspausti, - lukštas pats nukris. Mūsų dienomis virtą kiaušinį įdėjus į puoduką, užpylus šaltu vandeniu, uždengus delnu ir gerai pakračius, kiaušinio kevalas pats nuo kiaušinio atšoka...

Beje, 40-ties paukščių dieną būdavo verdamos įvairios sriubos. Nesvarbu, kokią sriubą tą dieną virdavo: putrą, juką, agurkienę, alujienę, balandynę, barščius, batvinynę, bulvienę, , daržovienę, dilgėlynę, dulputrę, garšvienę, grikienę, grybienę, kopūstienę, raugintų kopūstų sriubą, kiulkynę, kleckynę, kruopienę, kruštienę, kunkulienę, lakštienę, lepeškienę, lęšienę, miltienę, morkienę, mutinį, pupienę, ropienę, rūgštelynę, sėtinynę, sūrienę, svogūnienę, šaltibarščius, šautą, žirnienę, žuvies sriubą, lietuviai būtinai į  jas dėdavo kietai virtą kiaušinį. Žemaičiai į balandynę, dilgėlynę, garšvynę ir rūgštelynę įmušdavo ir įplakdavo kiaušinį...

***

Kovo 19 dieną mūsų protėviai švęsdavo PEMPĖS GRĮŽIMO DIENĄ, nes tai dienai parskrenda pempės. Mūsų proseneliai žemdirbiai buvo nustatę ir žinojo, kad jeigu tą dieną geras oras, tai bus geri metai karvėms ir jaučiams. Net jei kiaulės žiemos sunkmečiu būdavo iššeriamos iki Pempės grįžimo dienos, žmonės sakydavo, jog vėliau „ant šluotražio išvilktos nedvės badu“. Nuo tos dienos ir dabar dar sakoma -  „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.

Būtent nuo šios dienos lietuviai imdavo tvarkytis apie namus – taisyti darželius, sėti daržoves daigams.

Tą dieną galima tuoktis, nors ir gavėnia, nes Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, tik vestuvių kelti negalima.

***

Kovo 21-ąją lietuviai švenčia savo Naujuosius Metus (Naujo Prado, Naujos Šviesos, Naujo Virsmo Metus), kai diena susilygina su naktimi. Tai PAVASARIO LYGIADIENIS – saulės grąžos šventė. Mums gamtatikiams svarbiausias buvo Mėnulio kalendorius, pagal kurį gyveno mūsų protėviai žemdirbiai, gyvulių augintojai, medžiotojai, žvejai, net ir kariai. Iki mūsų dienų yra išlikęs pasakymas – aš jau pragyvenau 60 žiemų, aš sulaukiau tik 50 pavasarių, tai dar ilgai gyvensiu ir pan. Mūsų protėviai sakydavo: – meška iš miego prabudo, naujus metus atnešė.

Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.

Šeimininkės kepdavusios plūgo arba arkliuko formos paplotėlius. Vestuves tą dieną galima kelti tik „rimtas“, be muzikantų. Tądien negalima be reikalo gulinėti, nes per darbymetį nugarą įsiskaudės.

 Daugiau apie lietuvių senuosius Naujuosius metus galima paieškoti Google, nes apie tą šventę yra daug gražių ir prasmingų rašinių.

***

Kovo 25 dieną Lietuvoje nuo senų senovės švenčiamos Gandrinės. Šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.

Gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį. Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.

Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys – tikėjimas, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.

Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.

Net mūsų dienomis tikima, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jeigu pamatysi skrendantį, – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas ir turtingas, daug keliausi. Jeigu tupintį – teks būti tik namuose, būsi lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimo nesulauksi. Netekėjusioms merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki. Mokiniui skrendantis gandras reiškia, kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.

Pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Jei arti namų yra koks gandralizdis pamėginkite stebėti kaip gudriai gandras tvarko, neša žabus juos įpina į taisomą lizdą, - turėsite tikrai įdomų ir gražų reginį, būtinai su tuo dalyku supažinkite mažus vaikelius, - tai jiems palieka neišdildomą, visą gyvenimą prisimenantį įspūdį, o ir stebėti galima visą dieną...

Gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai išgyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų.

Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas.

Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų sumaltų miltų bandeles, kurios būdavo suvystyto vaikelio išvaizdos, dažniausiai įdarytos virtų kiaušinių įdaru (aukščiau rasite, kaip tą įdarą pasiruošti). Bandeles dovanodavo ir kaimynams, ypač tiems, pas kuriuos eidavo GANDRINĖTI. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūri javų sėklas, pažarsto rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.

Na, o dabar keletas kovo mėnesio – paukščių gerbimo senovinių sakralinių valgių receptų, kuriais maitinimo įmonių, kaimo turizmo sodybų savininkai, net ir namų šeimininkės gali nustebinti valgytojus:

Autentiška apeiginė sakralinė plaktienė su medumi

Keturioms porcijoms reikia:

200g medaus,

150g tikro kaimiško pieno,

9 tikrų kaimiškų kiaušinių,

druskos,

30g lydyto kaimiško sviesto

Medų pakaitinti, kad suskystėtų, įpilti pieno, įmušti kiaušinius, pagardinti druska ir suplakti. Plakinį supilti į  sviestu (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia ypatingą riešutų skonį ir aromatą) pateptą ketinę keptuvę ir kepti įkaitintoje duonkepėje krosnyje. Dabar tai galima atlikti ir 150°С įkaitintoje viryklės orkaitėje. Kai viršus pakils ir gražiai paraus, su visa keptuve patiekti ant stalo.

Senovinė aukštaičių plaktienė su medumi ir riešutais

Keturioms porcijoms reikia:

80g maltų džiūvėsėlių,

40g lazdynų riešutų,

60g lydyto kaimiško sviesto,

8 tikrų kaimiškų kiaušinių,

120g kaimiškos grietinėlės,

60g medaus

Džiūvėsėlius kartu su smulkintais riešutais pakepinti pusėje sviesto (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia riešutų skonį ir aromatą). Po to įdrėbti medaus ir užvirinti. Masę suversti į dubenį, ten pat įmušti kiaušinius, įpilti grietinėlę ir paplakti. Keptuvėje įkaitinti likusį sviestą, supilti plakinį ir kepti kaip omletą.

Senovėje šią plaktienę patiekdavo su šviežiais arba raugintais obuoliais. Dabar galima duoti su konservuotais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis, o jų neturins , - su šviežių daržovių kubeliais. Ne tik vaikeliams, bet ir suaugusiems ši senovinė plaktienė yra tikras šventinis gardėsis, stebina net ir užsienio gurmė.

Žemaitiškas „cyrulio kinis“ (lizdas)

Kiek valgytojų, tiek reikės iškepti ir „cyrulio kinių“.

Vienam „kiniui“ imti 100g bet kokių virtų kruopų (šiandien gali būti ir ryžiai), arba tiek pat virtų lakštinių (gali būti ir bet kokie makaronai), arba tiek pat bulvių košės. Košes pagardinti mėgiamais prieskoniais, aromatinėmis žolelėmis, keptais arba gruzdintais svogūnais, išmaišyti su standžiai suplaktais kiaušinių baltymais, dėti ant aliejumi pateptos skardos, iš košės suformuoti lizdus, (bulvių košės „lizdus“ šakute kryžmai padaryti „šakelių“ ornamentą),  į kiekvieno lizdo vidų įmušti kiaušinio trynį, jį taip pat pagardinti druska ir šauti į įkaitintą krosnį (šiandien į viryklės orkaitę). Ilgai nelaikyti, kad nesukietėtų trynys, - jis turi būti skystokas, tik viršus gražiai aptrauktas sukietėjusiu baltymu. Patiekti su smulkiai supjaustytais svogūnlaiškiais.

Žemaitiški „cyrulių kiocaliai“ (krepšeliai) su plaktiene

Įdarui:

100g rūkytos naminės dešros,

2 svogūnų,

8 kiaušinių,

žiupsnelio džiovintų čiobrelių,

žiupsnelio kmynų.

Tešlai:

350g kvietinių miltų,

75g vandens,

2 kiaušinių,

žiupsnelio druskos

Padažui:

300g grietinės,

300g sviesto,

žiupsnelio druskos

Dešrą ir svogūnus supjaustyti smulkiais kubeliais ir kepti, kol suminkštės svogūnai, tada supilti paplaktus kiaušinius ir, maišant, kepti, kol sutrauks kiaušinius. Pagardinti džiovintais čiobreliais, kmynais ir druska.

Iš miltų, kiaušinių ir vandens išminkyti tešlą, plonai iškočioti, išpjauti puoduko dydžio paplotėlius, ant jų sudėti keptą plaktienę su dešra, iš tešlos suformuoti „krepšelius“, ir virti ant sietelio virš garų. „Cyrulių kiocalius“ patiekti su karštu grietinės ir sviesto padažu.

Lietuvininkų plaktienė, virta piene

Keturioms porcijoms reikia:

8 tikrų kaimiškų kiaušinių,

400ml tikro kaimiško pieno,

20g tikro kaimiško sviesto,

druskos,

jei mėgstate – svogūnų laiškų

Į verdantį pieną pamažu supilti gerai suplaktus kiaušinius, kai juos sutrauks, pagardinti sviestu, druska. Lietuvininkai - Klaipėdos krašto senbuviai šišioniškiai į šią plaktienę būtinai įberdavo gerą saują smulkintų svogūnų laiškų ir patiekdavo su virtais žirneliais. Dabar galima su konservuotais žirneliais, garintomis arba pakepintomis ankštinėmis pupelėmis (ankštines pupeles šparaginėmis vadina tik botanikos nesimokę žmoneliai).

Plaktienė su daržovėmis

Keturioms porcijoms reikia:

8 tikrų kaimiškų kiaušinių,

2-jų morkų,

2-jų svogūnų,

2-jų česnako skiltelių,

30g aliejaus,

20g krapų,

20g svogūnų laiškų,

žiupsnelio maltų juodųjų pipirų,

žiupsnio druskos

Įkaitintame aliejuje pakepinti smulkintus svogūnus, paskui tarkuotas morkas, įmesti traiškytus česnakus, smulkintus krapus, svogūnų laiškus, supilti suplaktus kiaušinius, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir, visą laiką maišant, iškepti plaktienę. Prie jos būdavo duodama juoda ruginė duona, aptepta sviestu.

Būriška plaktienė su rūkyta žuvimi

Keturioms porcijoms reikia:

8 tikrų kaimiškų kiaušinių,

4 šaukštų kaimiškos grietinėlės,

vieno svogūno,

pundelio petražolių,

žiupsnelio maltų juodųjų pipirų,

žiupsnio druskos,

40g tikro kaimiško sviesto,

4 gabalėlių rūkytos žuvies filė

Kiaušinius išplakti su grietinėle, druska ir maltais pipirais. Įkaitintame svieste pakepinti smulkintus svogūnus, ant jų supilti kiaušinių plakinį, išdėliokite rūkytos žuvies filė gabalus taip, kad paskui būtų galima plaktienę padalinti į 4 lygias porcijas ir kepti, kol gražiai sutrauks kiaušinius. Lietuvininkai - Karaliaučiaus krašto būrai šią plaktienę kepdavo orkaitėje ir patiekdavo su duona.

Plaktienė su peletrūnais ir namine juoda duona

Keturioms porcijoms reikia:

4 tikrų kaimiškų kiaušinių,

50g peletrūnų,

30g svogūnų laiškų,

30g kaimiško sviesto,

žiupsnio druskos

Peletrūnas yra nuostabaus aromato kvapioji žolė, kuria nuo seniausių laikų Lietuvoje būdavo gardinama varškė, saldūs varškės sūriai, kiaušinienės, plaktienės ir būtinai garinamos, verdamos arba kepamos žuvys. Anais gerais laikais reta šeimininkė neaugindavo savo darže kerelio peletrūnų (šiandien bepigu, - visose maisto parduotuvėse jie parduodami augantys vazonėliuose arba švieži). Plaktienei peletrūnus nuplikyti pasūdytu vandeniu, nuskabyti lapelius, svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti ir šiek tiek pakepinti svieste, suberti peletrūnų lapelius, ant viršaus supilti suplaktus kiaušinius ir kepti visą laiką maišant, kol plaktienę sutrauks. Aptepti naminės juodos duonos riekeles ir patiekti namiškiams – nieko gardesnio nerasite prie karštos arbatos.

Plaktienė su ragaišiu

Keturioms porcijoms reikia:
2-jų padžiūvusio miežinio ragaišio riekių,

100g morkų,

100g svogūnų,

8 tikrų kaimiškų kiaušinių,

200ml tikro kaimiško pieno,

10g druskos,

30g tikro kaimiško sviesto arba aliejaus

Ragaišį supjaustyti smulkiais kubeliais, morkas nuvalyti ir sutarkuoti burokine tarka. Svogūnus nulupti ir smulkiai supjaustyti. Kiaušinius suplakti su pienu, pagardinti druska. Keptuvėje įkaitinti sviestą arba aliejų. Kiaušinių plakinį išmaišyti su ragaišio kubeliais, tarkuotomis morkomis ir svogūnais, supilti į keptuvę ir kepti uždengus dangtį

Dvaro plaktienė su vynu

Keturioms porcijoms reikia:

2-jų česnako skiltelių,

30g lydyto tikro naminio sviesto,

8 tikrų kaimiškų kiaušinių,

100g baltojo sauso vyno,

6g druskos,

žiupsnelio maltų muskatų riešutų

Česnaką supjaustyti lakšteliais ir pakepinti svieste, supilti kiaušinius, išplaktus su vynu, druska, muskatų riešutais ir kepti kaip omletą. Patiekti su konservuotais vaisiais.

Starka – tūkstantį metų senesnis ir šimtą kartų geresnis gėrimas už viskį

”Starka” – tik lietuviška išskirtinė ir ypatinga, tūkstančius metų skaičiuojanti autentiška proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus – giminės pratesėjo gimimo proga.

Jau XIV a. Lietuvoje lankęsi ir jos buitį aprašę atvykėliai pastebėjo, kad Lietuvoje, kai pribuvėja iš pirties (gimdymas vykdavo tik pirtyse) pranešdavo gimus sūnui, kiemo arba giminės vyrai imdavo varyti degtinę (ne samogoną, nes samogonas yra perrūgusi gira. Ja svaigindavosi degtinės varyti nemokėjusios slavų tautos), kurią supildavo į naujai suręstą ąžuolinę statinę, įberdavo saują obelų lapų (žiemą- džiovintų,, kad gyvenimas turtingas būtų, sočiai apvaškuodavo, - apipildavo karštu bičių vašku ir užkasdavo į žemę taip, kad viršuje būtų pusantro-dviejų metro žemės sluoksnis (vėlesniais laikais statines smaluodavo). Ją atkasdavo ir vaišindavo svečius sūnaus vestuvių dieną, t. y. mažiausiai po 30 metų (kada Lietuvoje vyras turėdavo teisę vesti, - vestuvių progai).

Pats šios degtinės pavadinimas yra grynai lietuviškas, nuo senojo lietuviško žodžio “starkus”, - net ir dabar jis reiškia gandrą, ir tai yra susiję su lietuvių tautoje paplitusiu aiškinimu, kad, atsieit, naująjį vaikelį atneša gandrai, o kaimiečiai dar ir šiandien, pirkdami šią degtinę, prašo, kad duotų ne “starkos”, o starkinės, t. y. gandrinės degtinės.

Ir nors nūnai kai kurie surusėję kalbininkai mėgina aiškinti, kad “Starka” bus atsiradusi iš slaviško žodžio “старая”, tai ... taip ir būtų “Staraja”, nes po to, kai rusai išmoko gaminti bulvių-javų degtinę, t. y. po Smirnovo degtinės gamyklos atidarymo Maskvoje 1863 metais visos rusų degtinės tebeturi savo originalius ir nė kiek iki mūsų dienų nepakitusius pavadinimus: «Листовка», «Спотыкач», «Ерофеич», «Старомосковская», o stalininiais laikais - «Московская», «Столичная», «Русская», «Кубанская», «Сибирская».

Be to, lietuviai iš degtinės gaminasi karčiąsias ir saldžiąsias trauktines, užpiltines, apkeptines, balzamus, likerius, ratijas-ratafijas, o rusai moka gamintis tik  «наливки», - užpiltines, t. y. tai, - kas yra elementaru ir nereikalauja didelės patirties ir įgūdžių. Antra vertus, lingvistiniu požiūriu, žodis “starka” rusų kalboje neturi jokios semantinės reikšmės. O štai lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, - XIX a. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko (gandro, busilo, gužučio, baciono) šventė. Tą dieną kiekvienuose namuose būdavo keliamos vaišės, kaimynai lankydavo vieni kitus, būtinai ragaudavo starką, girdavosi kas kiek ir kaip ją yra išlaikęs, o užkandai sėliai patiekdavo kanapinių bandelių, o visoje Lietuvoje bandelių su kiaušinių įdaru. Ir nors per pagal katalikišką tikėjimą tą dieną turėdavo būti sausi pasninkai, senovinis pagoniškas starko (gandro) garbinimas buvo stipresnis, - žmonės “starkaudavo” – gūrinėdavo iš namų į namus, pamažėle aukštai keldami kojas tartum gandrai, beje, tą dieną, nežiūrint į visus Advento draudimus, būdavo leidžiama tuoktis.

Viduramžiais, vystantis prekybai, degtinė tampa svarbia Lietuvos eksporto preke, nes tuo laiku nei Vakarų, nei, juolab, Rytų tautos degtinės iš javų dar nemokėjo gaminti, nes ir javų dar nemokėjo auginti. Pavz., prekyboje su rusais degtinė buvo pagrindinis mainų objektas net iki XVIII amžiaus.

Viduramžiais Lietuvos pirkliai degtinę supildavo į ąžuolines statines ir per netrumpą kelionės vežimais arba vandens keliais laiką, kaitinant saulei ir visą laiką teliuskuojant, degtinė įgaudavo “Starkai” būdingą spalvą. Pirkliai, žinodami kiek daug metų trunka tikrasis “Starkos” brandinimas, netruko pasinaudoti šiuo atsiradusiu išoriniu panašumu ir, žinodami, kad perkantieji mažai nutuokia apie degtines, eksportuojamąją  į Rusiją degtinę pradėjo pardavinėti kaip tikrąją “Starką”.

Deja, deja, dabartinėje Lietuvoje, ypač AB “Vilniaus degtinė”, AB “Kauno Stumbras” gaminama “starka” pagal Maskvoje patvirtintą receptūrą, parduotuvių lentynas užgriozdę estų ir latvių “starkos” erzacai yra tik pasityčiojimas iš tikrosios “Starkos”, kurių šleikščiai saldus skonis nė iš tolo negali prilygti tikrosios “Starkos” fenomenaliai išskirtiniai kompozicijai: kokybei, grynumui, skoniui, spalvai, aromatui, grynumui, kondensacijai, stiprumui ir pan. Čia būtina pabrėžti, kad tikroji „Starka“ jokiu būdu savo sudėtyje negali turėti jokių vynų, brendžių ar dar kitokių, jau tarybiniais laikais atsiradusių ingredientų.

Bet pragėrusiems protą lietuviams ir partijas atstovaujantiems samdytiems degtinės fabrikų valdytojams, dėl to nesopa galva. Šių gamyklų vadovams ir technologams nerūpi žvilgtelti į 1907 m Seinuose ir 1930 m Kaune išleistas knygeles apie tai, kaip pasigaminti senuosius lietuviškus svaigiuosius gėrimus.

 

 

 

 

 

 


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?