Varto gyvenimo knygą, pilna to žodžio prasme

2020-11-29, Svetlana Jašinskienė
Danutė ir Juozas Linkevičiai – kitokio pasakymo niekada neteko girdėti.
Danutė ir Juozas Linkevičiai – kitokio pasakymo niekada neteko girdėti.

„Kad nėra ką apie mus rašyti. Kai buvome jaunesni, buvo vienas kitas žurnalistas, rašė... Dabar nėra ką“, - taip kukliai kalba savo gyvenimo dienas nuostabiai palydintys stoniškiečiai Danutė ir Juozas Linkevičiai.

Kad žmonės būtų pastebėti, nereikia atlikti didvyriškų poelgių arba pasiekti aukštumų. Šiais laikais, kuomet nelabai vienas kitą pastebime, malonu paskaityti apie  gražiai ir prasmingai palydėtą kiekvieną gyvenimo dieną. Tarpduryje, laikydamas planšetę rankose, o iš jos skambant linksmiems liaudiškos kapelos muzikos garsams pasitinka gaspadorius Juozas. Sutikimas buvo pernelyg garbingas. Ant stalo tuoj atsirado gardžiausi Danutės kepti pyragai, žolelių arbata su medumi - ir pasileidžiame į pokalbį.

Danutė ir Juozas Linkevičiai – kitokio pasakymo niekada neteko girdėti. Jie visada minimi abu kartu, kodėl?

„Niekada niekur nebūname po vieną. Visur ir visada einame drauge. Dirbame drauge, važiuojame drauge. Ilsimės drauge ir taip jau daugiau nei penkiasdešimties metų“, - sakė Danutė.

Zuikutis, Juozelis... Ir Danutė būna zuikelis, kai namuose dviese. Esant vaikams – šiek tiek oficialumo: močiutė, senelis. Tokie kreipiniai skamba Linkevičių namuose.  Danutė sakė, kad tai paveldėjo savo gimtajame Aukštaitijos kaime – Aleknaičiuose  (Pakruojo r.). Mat ten visi į visus kreipiasi tik mažybiškai, malonybiškai. Apie tai net knyga „Lygumos“išleista, štai neįmantri, bet graži kreipinio istorija.

„Juk žinote, namų be dūmų nebūna, tik kad mūsų tie dūmai visada kyla iš pačių mažiausių smulkmenų, o rimto barnio taip ir neturėjome“, - sakė Danutė.

Pora pagal Dievo norą susibėgo iš skirtingų Lietuvos kraštų: Danutė - aukštaitė, o Juozas - dzūkas. Į šį kraštą atvyko būdami paaugliais. Mokyklą lankė čia, Stoniškiuose, ir apie simpatijas vienas kitam nė negalvojo. 

„Pamenu, teko man Danutę iš savo namų palydėti, mat mano mamytė turėjo tautinius rūbus ir Danutė atėjo sijono pasiskolinti. Tada ir palydėjau“, - prisiminė Juozas.

Danute, o jūs ar į sijoną dėmesį sutelkėte, ar jau Juozelis rūpėjo?

„Na, gražus berniokas toks buvo, bet man dar tik trylika metų buvo ir berniokai nelabai rūpėjo“, - kuklinosi Danutė.

Tada šių įvykių simpatijoms, meilei nė vienas nepriskyrė, o šiandien abudu apie pirmuosius žingsnius vienas kito link pasakoja su nostalgija. 

Amūras aplankė po karinės tarnybos, praėjus dviem gražios draugystės metams.

„Šokiuose grodavo ūkio orkestras... Vien nuo minties, kad Stoniškiuose, ūkyje, būdavo orkestras jau gera pasidaro. Pamenu, važiavome į Leningradą parvežti dūdų. Ūkis išskyrė bortinę mašiną ir išvažiavome“, - prisiminė Juozas.

„Kartą važiavome iš šokių, vežiau savo brangiąją motociklu „Jawa“, o ten per geležinkelį šlagbaumas buvo nuleistas ir pervažiuoti bėgius negalėjo. Danutė tik strykt nuo motociklo ir nuėjo pėsčiomis... supyko. O kaip man pervažiuoti per tą užtvarą?“, - prisiminimais dalinosi Juozas.

„Vėl šokiai, buvo bernų, kurie vedė šokti, o Juozas manęs nevedė, mano draugę vedė,  bet ne mane“, - pasakojo Danutė.

Tai kodėl jis nešokdino Danutę?

„Todėl, kad pabėgo nuo motociklo nušokusi, tai gal nebenorėjo...“, - svarstė Juozas.

„Bet širdis - ne akmeninė, pakvietė mane šokiui“, - tokios jaunatviškos ambicijos liko tik prisiminimuose. 

Tokius ambicijos jau seniai pamirštos, einant darniu bendro gyvenimo keliu.

Danutė ir Juozas Linkevičiai visą savo bendrą gyvenimą draugauja su bitėmis. Todėl dažnas Pagėgių krašto gyventojas juos pažįsta kaip elegantiškus, visada geros nuotaikos prekiautojus medumi. Beveik kiekvienoje Pagėgių krašto šventėje yra kuklus, bet visada įmantriai išpuoštas jų prekybinis stalelis, papuoštas Danutės kompozicijomis. Ant stalo būtinai stovi taurelė ir Juozo pagamintas midus, Danutės iškepti pyragai. Ir neprivalu pirkti medaus, viso šio gėrio gauna kiekvienas praeinantis.

O dažnai stalelį galima pamatyti be priežiūros, nes Danutė ir Juozas, vos suskambus muzikai, visada skuba šokti. Mat šokis - tai abiejų didžiulė aistra.

„Į šventes mūsų raginti nereikia. Mes patys pasiskaitome laikraštyje, imame stalelį, kėdes ir važiuojame“, - kukliai pasakė Danutė, o apie gėlių, daržovių, vaisių kompozicijas, kurias pasiruošia per naktį, nepaminėjo.

Danutė šioje srityje - didelė menininkė. Būtent už šias kompozicijas Danutė yra pelniusi gausybę padėkos raštų, gavusi žurnalo „Rasos“ metinę prenumeratą, ne kartą pagirta spaudoje. O praėjusiais metais Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius Danutei ir Juozui įteikė padėkos raštą „Už aktyvią visuomeninę veiklą“.

Vartome Danutės ir Juozo bendro gyvenimo knygą, pilnąja to žodžio prasme. Ją vaikai padovanojo, kuomet minėjo auksines tėvelių vestuves. Trys Danutės ir Juozo vaikai padovanojo penkis anūkus.

O jau kokiais džiugiais veidais Danutė su Juozu pasakoja apie anūkų, vaikų, žentų ir marčios pasiekimus. Visais iki vieno didžiuojasi. Klausantis galva susisuko nuo kitų šalių miestų pavadinimų, pelnytų tarptautinių apdovanojimų, užimamų pareigų, o Danutei su Juozu - tai maloniausia kalba.

Kompiuteriu abu Linkevičiai dirba puikiai - pasikalba su vaikais, pažiūri įdomiausias laidas apie gamtą, muziką, parašo žinutę. Patys paskaitė, kad vyks mokymai, ir nuėjo abudu. Naujų technologijų pramokti. Šiandien dėkoja bibliotekos darbuotojai Astai Andriulienei už mokymus.

Būdami darbingo amžiaus abu sąžiningai triūsė savo darbuose. Juozas - devynerius metus girininkijoje girininko pavaduotoju. Vėliau prikalbino pareiti į ūkį brigadininku. Danutė ūkio buhalterijoje valdė skaičių pasaulį. Po darbų Juozas ūkį žiūrėdavo, o Danutė nenuilstamai augalais domėjosi. Užaugindavo daržovių neregėtų, nematytų ir dėliodavo kompozicijas kiekvienai šventei.

Draugauja Danutė su augmenija, puikiai išmano spalvas, rūšis, turi aiškų matymą, ką su kuo sudėti. Jos rankomis būdavo seniūnija išpuošta, kiekviename konkurse sudalyvauta. Kai žmonelė pasinerdavo į kompozicijų dėliojimą, Juozas ūkį apibėgdavo. Karvė, ožkytė, bitelės - nedidelis ūkis, bet savas. Viskas sava - sūriai, medus, kepiniai. Su bitėmis visą gyvenimą Danutė ir Juozas draugauja. Sugalvojo savo draugystę su bitėmis net užsienyje pademonstruoti. Mat dukra Švedijoje yra Geteborgo miesto lietuvių bendruomenės pirmininkė, tad pakvietė tėvelius į svečius ir dar įdarbino pademonstruoti bitininkystės amatą.  „Na, ką - už korių, dūminių dumplių ir - į kelionę. Gerai, kad keliavome laivu, tai viską nusivežėme, o į lėktuvą nebūtų priėmę“, - pasakojo Juozas.

Kuklus, šviesiausios šypsenos savininkas Juozas, pasirodo, ir rimčiausias pareigas yra turėjęs. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiam geram žmogui tekdavo su valdžia susiimti dėl neteisybės, bet rezultatą, pasak Juozo, jis visada pasiekdavo. Juozas daug metų buvo ūkio profsąjungos pirmininku. Devynerius metus vadovavo Stoniškių padalinio neįgaliųjų draugijai. Visose pareigose buvo geriamas ir vertinamas.

Danutė ir Juozas gyvena Topolių gatvėje. Važiuoji šia gatve ir jautiesi saugiai, nes prieš trisdešimt metų patys šiuos topolius parvežė, pasodino drauge su kaimynais.  Pasak Juozo, kad ir keiksnoja kaimynai dėl rudenį krentančių lapų, bet tai juk gatvė – jei būtų atvira, ir vakariniai vėjai su savo audromis žalos padarytų, o dulkės nuo laukų kokios pareina. Be to, topolis ypatingai valo orą. Užaugę gražuoliai topoliai gatvei pavadinimą pakuždėjo. Dabar šie galiūnai dangų remia ir nuo audrų bei dulkių saugo ramų ir darnų Danutės bei Juozo gyvenimą.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

..2020-11-29
straipsnis toks saldus, kaip tas posakis: saldu kaip du medu. Valgant ir vieną medų labai greitai tas saldumas apkarsta nebesinori šaukšto laižyti tarsi būtų degutuotas. Jeigu dėsit cukraus į medų tai medus nepasisaldins, o atvirkščiai. Ir kas įdomiausia neina suprasti kas, kodėl ir kaip sugalvoja tuos gerų girių gerų vyrų geros giros straipsnius rašyti. Tarsi to jau nebūtina aiškinti, nes tai kažkas savaime suprantama. Va važiavo raudonkepuraitė tuščiomis rankomis pro šalį ir buvo tokia išalkusi kad pastebėjus pyragų kvapą sklindantį nuo topolių negalėjo nepasikviesti save į svečius pas šviesiausios šypsenos savininkus matyt dėl to kad dantys didelį ir balti.. Tai kaip ta šypsena tokia šviesi valgant tiek daug pyragų ir medaus ir tt? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar gerai, kad pasuose bus galima rašyti asmenvardžius su q, x, w raidėmis?