Prisiminimai apie pamario krašto raštijos veikėjus

2020-12-10, Kalbėjosi Inga Tarozienė

Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka šiais metais įgyvendina projektą „Interaktyvus pamario raštijos lobynas: išgirsk, prisiliesk, pamatyk“, finansuotą Šilutės rajono savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos. Pagrindinis projekto tikslas – aktualizuoti bei populiarinti pamario raštijos palikimą Lietuvos kultūros paveldo kontekste, naudojant inovatyvias informacines technologijas.

Projekto metu buvo paskelbta akcija „Verčiu pamario raštijos knygą…“, kuria siekta paskatinti  bendruomenę pasidalinti prisiminimais, istorijomis, fotografijomis, kita vertinga medžiaga, atspindinčia pamario literatūrinių procesų kaitą.

Prisiminimais ir mintimis sutiko pasidalinti Irena Arlauskienė – ilgametė pedagogė, nenuilstanti knygų autorė, savo žiniomis ir gebėjimais besidalinanti su Šilutės trečiojo amžiaus universiteto studentais.

- Jūs esate pedagogė, dirbote lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dabartinėje Šilutės pirmojoje gimnazijoje, kur mokėsi ne vienas Šilutėje ir visoje Lietuvoje žinomas rašytojas. Ar galite pasidalinti prisiminimais bent apie vieną iš jų?

- Šilutės pirmojoje gimnazijoje svečiavosi ne vienas garsus rašytojas, palikęs gražių prisiminimų mokiniams. Tai ir Juozas Baltušis (seni laikai), Sigitas Geda, Kazys Saja, Alfonsas Bieliauskas, Vytautas Bubnys ir kt. Buvusių mokinių rašytojų yra nedaug. Labai gražūs bendravimo santykiai buvo susiklostę su buvusiu (tada  J. Herderio)  gimnazijos auklėtiniu, mokslininku Levu Vladimirovu. Mokinius stebino jo pastangos grąžinti Lietuvai pirmąją lietuvišką knygą, VU istorijos tritomis, knygos istorija. Tai buvo moksliniai darbai, todėl nenuostabu, kad  didžiausią įspūdį paliko okeonologas Emilis Emeljanovas.  Viską lėmė romantinio (vaikams taip atrodė)  pobūdžio jo darbas. Vaizdžiai nupiešta mokslininko kasdienybė okeanų platybėse, moksliniai tyrimai, patirti nuotykiai ypač žavėjo vaikinus.

- Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyksta daugybė literatūrinių susitikimų su rašytojais. Ar dalyvaujate tokio pobūdžio renginiuose? Kuris susitikimas Jums įsiminė ryškiausiai?

- Tikrai stengiuosi nepraleisti bibliotekoje rengiamų susitikimų su meno, literatūros ar mokslo žmonėmis.  Dažniausiai tokie pokalbiai palieka įsimintiną įspūdį, ypač kai esi susipažinęs su jų darbais, veikla, kai svečias nedemonstruoja savo išskirtinumo, nepabrėžia esąs provincijoje. Mūsų auditorija  nėra paviršutiniška, ir tai suvokęs svečias paprastai atsiveria, dalinasi savo pastebėjimais, kartais net lūkesčiais (pavyzdžiui, Sigitas Parulskis). O ypač įsimintini liko susitikimai su Vanda Juknaite, Juozu Budraičiu, Aidu Marčėnu, žinoma, ir Arnoldu Piročkinu. Stulbinanti asmenybės kuklumo ir didžiulės aistros  mokslui dermė. Rokas Flick labai produktyvus rašytojas, analitinio mąstymo mokslininkas, tai jam, tikriausiai, padeda kurti aiškų siužetą, nenuklysti nuo geografinio tikrumo. Visa tai puiku, bet aš nesigilinu į jo kūrybą tiek, kad išgyvenčiau labai stiprų įspūdį. Tai yra mano kaltė.

-Žymiausia pamario raštijos „žvaigždė“ – Vydūnas. Ar su šiuo teiginiu sutinkate? Gal, Jūsų nuomone, yra daugiau rašytojų, kurie reprezentuoja mūsų kraštą ir nusipelno didesnio dėmesio?

- Nesinorėtų susiaurinti mūsų krašto iki pamario ribų, gal verčiau žvilgtelti plačiau, tada apie Vydūną galėtume kalbėti platesniame kontekste, kuriame šviečia ir Jono Bretkūno, ir Pretorijaus vardai. Reiktų stabtelti ir ties Johaneso Bobrovskio, Eduardo  Gizevijaus ir Aldonos Gustas pavardėmis. O galvojant apie Vydūną, vis dėlto, jo vardas iškyla aukščiau spaustuvininkų, aušrininkų, kitų to meto kultūros veikėjų ne tik dėl įvairiapusės  šviečiamosios veiklos, kūrybos, bet ir dėl ypatingos asmenybės (nors imk ir pasakyk) žavesio, bet toks apibrėžimas būtų per siauras. Labai norėčiau, kad būtų plačiau aptarta J. Bobrovskio kūryba, jo santykis su mūsų kraštu. Žinoma, nelyginant jo su Vydūnu. Ir E. Gizevijus svarbus mūsų kultūrai.

- Kokio Šilutės krašto rašytojo kūrinį rekomenduojate perskaityti? Kodėl?

- Sunku man atsakyti į šį klausimą. Gal sudomintų  Aldonos Gustas „Briedžiai mano broliai”, Hermano Zudermano „Lietuviškos apysakos”. Nežymus Viktoras Miliūnas, bet jo apysaka „Meilė ir neapykanta” gražiai sujungia abu marių krantus.

- Ar senųjų raštijos veikėjų kūryba šiandien gali būti aktuali?

- Beveik atsakiau į paskutinį klausimą, siūlydama kaip tik praėjusių laikų knygas. Gal lapkritį jaučiamas romantikos ilgesys, bet kaip tik šiuo metu toji senoji literatūra gal ir patrauktų skaitytojus. Atrodo, kad ne vien nostalgijos vedami  kai kurie literatūrologai vis labiau atsigręžia į klasiką. Svarbu kaip pasiūlysi, kaip pateiksi, „įpirši” tuos kūrinius.


Straipsnio komentarai

..2020-12-11
nu va čia irgi geras pavyzdys kaip orwellinama istorija puošiant ją panašiai kaip kad puošiamos eglutės verčiant jas ant šono, tempiant iš miško tam kad versti tas skaras į kalėdines, sukeičiant kankorėžius su blizgančiais niekalais. Nu niekas nepaneigs kad va kelmas, buvo eglutė, gal net eglė žalčių karalienė. Galima suskaičiuoti rieves ir sulyginti, net pakeliauti laiku atgal tarsi su laiko mašina. Bet tai istorija tik to kelmo teritorijos atžvilgiu. Karališkų nuogybių teritorijos kuri nebėra pridenga skarotų šakų šešėlio. Tarsi raktas į spyną, kurią vieną kartą "atrakinus" su pjūklu nebeatsirakins. Tad visos šitos atseit "žibėjimais" žibančios beletristikos visiškai ne lobynas, nebent žiūrėti į tai kaip į karinės žvalgybos alibabų lobizmus, kur jie taškosi kažkokiomis sezamai atsiverk olų nesamonėmis, laistydami visiems kojas su geltonu lietumi aiškindami apie vaivorykščių grožį garbės troškimo paraduose. Jeigu jiems "vydūnas", jums tai tarnauja kaip morkavos spalvos nosis įstatyta į senį besmegenį "pavydūną", kur pavydūno vytis jau pabalnotas, nes iš pavydūno tikimasi kad jis patikės gerų vyrų gerumu ir ims vytis tą morką, nes jis vienintelis išskirtinis pavydūnas kuris gali pavyti ir aplenkti vydūną. Viskas dėl jūsų. Kaip galvojate kam tas vytis su kardu užsimojęs? Gal tas arklys lekia kaip akis išdegęs, jam visur morkos vaidenasi, jis jau pavojingas sau ir kitiems ir tam pačiam raiteliui, kuris bėgioja visur ne savo kojomis ant svetimos nugaros. Kalba eina apie raitelius be galvos, kur apie galvas sprendžiama ne skaičiuojant galvas, bet iš elgesio. Raitelio galva atsakinga už tai kur eina arklio galva. Kas kaltas jeigu arklys metė kelią dėl bekelės? Durpynuose su arkliais irgi aria, tik ant kanopų pritaiso tokius platforminius "batus" kur padidinamas plotas kad nestrigtų į žemę. Gal tas vyčio kardas kaip durklas kur kariniame laivyne išduodami kapitonams. Kaip stabdžių kaladėlės. Pas budelius ir visokius mėsininkus irgi būna kaladėlės tam kad kaklus dažyti raudonai. Laivuose yra labai delikati situacija, nes jeigu ir vienas tame lauke net pats didžiausias liurbis vis tiek yra karys. Kiekvienas laivo įgulos narys ar keleivis kelia laivui grėsmę. Laivas kaip juridinis asmuo tuo pačiu yra geras pavyzdys ir teritorijos kur tas laivas vienu metu yra ir fizinis asmuo. Ne taip kaip juridiniai asmenys ant žemės kurie gyvena prabangoje, nes pas juos yra tvirti pamatai tvirta žemė po kojomis. Dabar jie susigalvojo lietuvoje visokias nesamones, kad va čia pavojinga "kraken" žemė va krokų lankos, kur kriokia rūmuose visokie sugyvulėję "inteligentai", gali aborigenai suvilioti ir nuskandinti į saulės mūšio liūnus, baisogalos baisūs galai tūno ant kiekvieno kampo, net gyvuliniai vagonai negali ramiai važiuoti be bražuolių, net drąsos kelio ūsuoti, keduoti, pociūnuoti saugumiečiai prisigeria ir tarsi ikarusai skraido pro viešbučių langus ar nuo šlaitų ar keturračių geležinių žirgų. Nu taip rašo galingų plunksnų "raštijos" veikėjai, kurių nereikalina prisiminti, nes niekas dar nieko ir net nepradėjo pamiršinėti apie šitą maro kraštą.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar gerai, kad pasuose bus galima rašyti asmenvardžius su q, x, w raidėmis?