Žydus Šilutės apskrityje šaudė ir esesininkai, ir vietiniai baltaraiščiai

2020-12-11, Pagal dr. Arūno Bubnio straipsnį parengė Kristina TOLEIKIENĖ

Pirmieji žydai į Šilutę (Šilokarčemą, vok. Heydekrug) atsikėlė 1819 m. iš Vakarų Prūsijos. Jų skaičius palaipsniui augo. 1855 m. Šilutės apskrityje gyveno 89 žydai, pačioje Šilutėje - 36. 1858 m. Šilutėje susiformavo atskira žydų bendruomenė, 1863 m. pastatyta nedidelė sinagoga. 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, dalis žydų persikėlė gyventi į Rytų Prūsiją.

Sugriovė sinagogą, nusiaubė žydų kapines

1920 m. gyventojų surašymo duomenimis, Šilutėje gyveno 520 žydų, tačiau jau 1938 m. rudenį žydų Šilutėje beveik nebeliko, nemažai vietos žydų pasitraukė į Lietuvos gilumą. Iki Antrojo pasaulinio karo Šilutėje gyveno apie 5-6 tūkstančiai gyventojų. Kai 1939 m. kovo mėn. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie nacistinės Vokietijos (taip pat ir Šilutės apskritis), vietiniai naciai Šilutėje sugriovė sinagogą ir nusiaubė žydų kapines. Negausūs, Šilutėje pasilikę gyventi žydai ir mišrių šeimų nariai turėjo kęsti nacistinės valdžios įstaigų persekiojimus.

Johanas Wachsas (Johannes Wachs), gim. 1885 m., buvo tikras vokietis, gyvenęs Šilutėje ir turėjęs nemažą verslą. Jo žmona Cilė Ceplovic (Cilli Zeplowitz) buvo žydė. Pats Wachsas po vedybų perėjo į judaizmą ir žydų religinę bendruomenę. Dėl to jis sulaukė įvairiausių nacistinės valdžios įstaigų persekiojimų ir suvaržymų, turto nusavinimo ir pan.

Žydų persekiojimų iniciatorius - Šilutės apskrities viršininkas

Tokių persekiojimų iniciatoriumi buvo pats Šilutės apskrities viršininkas Fricas Bingau (Fritz Bingau). Nepaisant to, kad Wachsas išstojo iš žydų religinės bendruomenės ir įrodė savo arišką kilmę, persekiojimai tęsėsi. 1942 m. Wachsas Tilžės gestapo buvo suimtas ir nuo 1942 m. spalio 9 d. iki 1945 m. gegužės 5 d. kalinamas Mauthauzeno koncentracijos stovykloje. Jo žmona Cilė buvo suimta Šilutėje 1943 m. vasario mėn. ir iki karo pabaigos kalinama Berlyne. Kartu su žmona buvo suimta ir jų 13 metų dukra, kuri iki karo pabaigos irgi buvo kalinama Berlyne. Wachsų sūnus Robertas Wachsas 1943 m. irgi suimtas ir iki karo pabaigos kalintas Terezienštato ir kituose konclageriuose. Wachsų šeimos nariams pavyko sulaukti karo pabaigos ir išlikti gyviems.

Jau antrąją nacių-sovietų karo dieną – 1941 m. birželio 22 d. - Tilžės gestapo viršininkas iš čia atvykusio operatyvinės grupės A vado W. Stahleckerio gavo įsakymą pradėti žydų ir komunistų naikinimo akciją Vokietijos ir Lietuvos pasienio zonoje, 25 km pločio ruože Lietuvos teritorijoje. 1941 m. vasarą Tilžės ir Klaipėdos krašto vokiečių gestapininkai ir policininkai Lietuvoje sušaudė 5 502 žydus ir komunistus. Karo pradžioje Šilutės apskrityje įvairiems darbams atlikti pradėjo trūkti darbininkų, kadangi daug vokiečių vyrų buvo paimti į kariuomenę, o prancūzų, belgų ir lenkų karo belaisviai, iki karo dirbę įvairius darbus apskrityje, dėl karinio saugumo priežasčių buvo vėl grąžinti į karo belaisvių stovyklas.

Šilutės apskrities viršininkui Bernhardui Schmidtui ir kitiems vietinės valdžios pareigūnams kilo mintis atsigabenti darbininkų iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasienio apskričių. Lengviausia buvo atsigabenti žydus, kadangi pastarieji nebeturėjo jokių teisių ir galimybės pasipriešinti. Pigios darbo jėgos atgabenimu buvo suinteresuotas ir Šilutės (Heydekrug) stambus žemvaldys bei apskrities savivaldybės skyriaus vadovas SS unteršturmfiureris Werneris Šojus (Scheu). Šojus kartu su SS oberšarfiureriu Friedrichu Jagstu (Jagst) 1941 m. birželio pabaigoje pasiuntė būrį esesininkų į Švėkšną, Veiviržėnus ir Kvėdarną atgabenti žydų darbininkų.

Prievarta atgabeno 300 žydų darbininkų

Į Lietuvą pasiųsti esesininkai kartu su vietiniais baltaraiščiais vykdė žydų pogromus, plėšimus ir pavienes (ne masines) žudynes. Iš Lietuvos esesininkai prievarta atgabeno apie 300 žydų darbininkų. Tarp jų buvo ir Šilutės žydų, kurie 1939 m. pasitraukė į Lietuvą (Julius Smolianskis, Isakovičius, Elertas ir kt.). Jie buvo įkurdinti specialioje stovykloje W. Šojui priklausančioje žemėje, visai netoli Šojaus dvaro pastato („Adlig-Heydekrug“).

Lageryje apgyvendintus žydus iš pradžių saugojo esesininkai, vėliau sargybą perėmė civiliai apskrities savivaldybės samdomi asmenys. Maistu, darbo įrankiais ir kitkuo žydų darbininkus aprūpindavo Šilutės savivaldybė. Darbus skirstydavo W. Šojus, žydai dirbo viešuosius ir žemės ūkio darbus Šojaus dvare. Žydų priverčiamojo darbo stovykla Šilutėje veikė iki 1943 m. vasaros. Po lagerio likvidacijos čia kalinti žydai buvo išgabenti į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tik labai nedaugelis jų sulaukė karo pabaigos, ir po karo išvyko gyventi į JAV ir Izraelį.

Dauguma Šilutės darbo stovykloje dirbusių žydų vyrų buvo atvežti iš Kvėdarnos ir Vainuto. 1941 m. Šilutės žydų darbo stovyklos Jono gatvėje (Jahnstrasse) komendantu 1941 m. rudenį buvo SS unteršturmfiureris Bubrowski. Šilutės žydų stovykloje sargybiniais tarnavo SS rotenfiureris Karlas Haincas Baltromejus (Karl-Heinz Baltromejus) ir eilinis esesininkas Fricas Proikšas (Fritz Preuksch).

Žydai – darbo stovyklose

Žydų darbo stovyklų Šilutės apskrityje buvo keletas. Viena tokių stovyklų buvo Rupkalvių kaime, apie 6-8 km nuo Šilutės. Čia kalinti žydai dirbo durpyne. Kita žydų darbo stovykla buvo įsteigta Pagrynių kaime. Joje dirbo apie 300-400 žydų. Šios stovyklos sargybos viršininku buvo Albertas Butcheraitas (Albert Buttchereit). Šioje stovykloje virėju dirbo Šilutės žydas Julius Smolianskis, kuris iki karo turėjo Salamandros batų parduotuvę. Piktaten stovykloje 1941 m. dirbo 50 žydų vyrų, beveik visi jie čia buvo atvežti iš Švėkšnos.

Sargybiniais šioje stovykloje tarnavo esesininkas Otto von der Werth ir Michael Laukandt. Matzstubberno stovykloje dirbo 99 žydų vyrai, dauguma atvežti iš Laukuvos, Kaltinėnų ir Vainuto, be to, buvo keli iš Kvėdarnos, Tauragės, Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio. Šios stovyklos sargyboje tarnavo esesininkai Sabrowsky, Willy Aschmies, Bruno Schlepps. Stovyklos komendantu iš pradžių buvo Sabrowskis, nuo 1942 m. sausio 18 d. jį pakeitė esesininkas Halmutas Falkas (Halmut Falk).

<tj>Žydams melavo, kad juos veš į Liubliną

<t>1941 m. rugsėjo 8 d. žiniomis, Šilutės apskrityje dirbo 362 žydai: 99 dirbo statybos darbus firmoje „Richter und Sohn“, 110 – kelių tiesimo darbus, 79 firmoje „Braack-Heinrichswalde“, 74 – Šilutės savivaldybės įstaigose.

Žydų darbininkai buvo aprūpinami iš Lietuvos atvežtais drabužiais ir avalyne. Kadangi visiems darbininkams neužteko reikalingų drabužių ir avalynės, kai kurios Šilutės firmos gavo užsakymus pagaminti reikalingus kiekius darbininkų aprūpinimui.

1941 m. birželio 28 d. į Žemaičių Naumiestį su grupe Šilutės esesininkų – 20-jo SS kavalerijos būrio (20. SS-Reiterstandarte) narių atvyko W. Šojus. Jis norėjo atsirinkti darbingus žydų vyrus ir juos išsivežti į Šilutę. Žydų vyrai buvo atvaryti į miesto pakraštyje esančių kareivinių teritoriją. Žydams buvo pameluota, kad jie bus vežami į Liubliną. Atvarytus žydų vyrus ir paauglius Šojus skirstė į tinkamus darbui ir netinkamus. Tinkamais buvo pripažinta apie 50-100 vyrų ir paauglių. Jie turėjo būti sunkvežimiais išvežti į Šilutę. Žydų selekcijos metu sargybą ėjo SS oberšarfiurerio Jagsto vadovaujami esesininkai. Išvežimui į Šilutę atrinktuosius žydų vyrus turėjo nugabenti SS unteršturmfiurerio Bubrovskio (Bubrowski) vadovaujami esesininkai.

Netinkamus darbui žydus sušaudė

Netinkami darbui žydai esesininkų buvo susodinti į sunkvežimius ir nuvežti kelis kilometrus už Naumiesčio šiaurės rytų (Vainuto) kryptimi. Mirčiai pasmerkti žydai buvo atvežti į lauką, kuriame buvo iškasta didelė duobė. Šaudymo vietą apsupo esesininkai, tarp jų buvo ir du neturintys 18 metų jaunuoliai – Baltromejus ir Preukschas. Egzekucijai vadovavo W. Šojus ir SS hauptšturmfiureris Karlas Štruvė (Karl Struve). Šaudymo vietoje taip pat buvo ir lietuvių baltaraiščių (pagalbinių policininkų).

Atvežtieji žydų vyrai buvo išlaipinti iš sunkvežimių netoli duobės. Jiems buvo įsakyta nusirengti viršutinius drabužius ir nusiauti batus, atiduoti vertingus daiktus (laikrodžius, papuošalus, žiedus ir pinigus). Juos surinko pasienio policijos pareigūnas Schmidtas. Po to pasmerktieji grupelėmis po 5-12 asmenų buvo nuvaromi prie duobės krašto, parklupdomi veidais į duobę ir pagal komandą sušaudomi. Kiti pasmerktieji turėjo laukti savo eilės ir stebėti baisų reginį.

Esesininkai ir vokiečių pasienio policininkai aukas daugiausia šaudė iš pistoletų šūviais į pakaušį. Sužeistieji ir į duobę nuvirtę vyrai buvo pribaigiami pakartotinais šūviais. Daug sužeistųjų pribaigė W. Šojus. Du mirčiai pasmerktieji bandė pabėgti, bet sargybinių buvo nušauti. Žudynės pasibaigė vėlai vakare. Iš viso čia 1941 m. birželio 28 d. buvo nužudyta nuo 220 iki 366 žydų.

Žydų šaudynes šventė restorane

Tą patį vakarą esesininkai atšventė žudynes pasigerdami restorane. Nors apie žudynes buvo įsakyta niekam nepasakoti, netrukus Šilutės gyventojai jau žinojo, ką vietiniai esesininkai išdarinėjo Žemaičių Naumiestyje. W. Šojus žmonių imtas vadinti „žydų karaliumi“ ir „žydų žudiku“.

Tarp Šilutės žydų stovykloje patalpintų vyrų buvo ir iš Laukuvos kilęs Arba Halperinas. Jam pavyko išgyventi holokaustą ir po karo emigruoti į Izraelį. 1961 m. jis liudijo Liudvigsburgo prokuratūrai apie W. Šojaus veiklą karo metais. A. Halperino teigimu, kai jis kartu su kitais žydais buvo vežamas į Šilutę, tarp jų buvo ir trys sergantys vyrai, vienas jų - komunistas. Kai sunkvežimis pravažiavo Švėkšną, Šojus liepė iš sunkvežimio trims sergantiems vyrams išlipti ir juos iš pistoleto sušaudė. Nužudytieji žydų vyrai buvo Elijas Šapiro, Abraomas Geršonas ir Zeligas Aharonovičius.

Vėliau žydų darbo stovykloje Šojus žiauriai sumušė ir sušaudė Bencioną Kacavą. Pasak A. Halperino, W. Šojus dažnai lankydavosi žydų stovykloje ir tikrindavo atliekamus darbus. Jis atrinkdavo negalinčius dirbti vyrus ir juos iš stovyklos išvesdavo. Išvestųjų niekas daugiau nematydavo. Šojus grasindavo žydams, jeigu jie blogai dirbsią, būsią išvesti iš stovyklos. Netinkamų darbui (sergančių) vyrų selekcija buvo vykdoma 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo ir 1942 m. rugsėjo-spalio mėnesiais. A. Halperinas kartu su 40 žydų vyrų dirbo W. Šojaus sode.

Arba sušaudyti, arba išvežti į koncentracijos stovyklas

Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje yra išlikęs 1941 m. liepos 4 d. nežinomo pareigūno raštas Šilutės apskrities viršininkui dėl žydų darbo stovyklose esančių nedarbingų žydų. Rašte sakoma, kad Šilutės gydytojai apžiūrėjo darbo stovyklose dirbančius žydus ir pasiūlė nedarbingus asmenis iš stovyklų iškelti. Iš Matzstubern stovyklos pasiūlyta iškelti 8 asmenis (senyvo amžiaus vyrus, nuo 72 iki 82 metų, vienas 25 metų tuberkulioze sergantį vyrą), iš Piktaten stovyklos - du tuberkulioze sergančius asmenis, iš Šilvių (Schillwen) stovyklos - septynis nedarbingus vyrus, iš Šilutės stovyklos - 11 senų vyrų, prie Šilutės vandentiekio statybos dirbančius 6 senus vyrus.

Labai tikėtina, kad šie 34 nedarbingi žydų vyrai buvo nacių sušaudyti arba išvežti numarinti į koncentracijos stovyklas. Darbo stovyklose dirbantys žydai turėjo gauti metalinius atpažinimo ženklus su numeriais, kuriuos turėjo nešioti pakabintus ant kaklo.

Daug išsigelbėjusių žydų po karo patvirtino W. Šojaus ir jo sėbrų įvykdytas piktadarybes žydams.


Straipsnio komentarai

..2020-12-11
Nu čia irgi negalima imti ir klausinėti kolumbeikienės ar kartais nesumaišė ir vietoj neužmirštuolės neįsisegė kartais durnaropių puokštės. Nes ta visa istorija vis tiek yra rašoma čia ir dabar ir jos buvo tik tiek kiek jos "atrado" ar "išrado" kažkokie kolumbeikia čia ir dabar. Kitas klausimas tai kam tas reikalinga? Ką jie su ta "dabar" parašyta istorija bando "paaiškinti" apie dabartį. Nors tas sakinys skamba kaip klausimas, bet nėra sakinio gale klaustuko. Tad negalima bandyti atsakinėti į užduodamus klausimus. Kas įdomu kad tai kažkokia valstybės dotuojama ir finansuojama projektinė veikla, programos, tt. Nu ta istorija tai kažkoks frankenšteino monstras, tai tarsi verba kuri sukonstruota graibant šiaudus. Išdažyta išmaliavota žydi išgalvoti žiedai tarsi kaliausės iš kitos planetos. Tai yra visų pirma karinės psichologinės operacijos, kur jie kažkaip kažką tvarkosi kas tik jiems ir tesimato. Dedasi pagalvojimo pagalves kad galėtų miegoti kaip nugalėtojai ant kažkokių garbės troškimo laurų. Kas akivaizdu kad čia tik pritaikomi trafaretai. Nu ir va atseit jau dygsta išgalvotam šojui ragai. Laikas griauti paminklą. Reik ieškoti naujo išgalvoto stabo. Ir kas įdomu tai va periodas kuris apžiojamas. Turbūt seniau negalima eiti, nes nesvarbu kaip gerai suklastos tą istoriją ar dokumentus neis pašokinėti prieš kažkokius senaties terminus. Nu tame ir esmė kad jeigu kalba eina apie kažkokius turto gražinimus tai galima gražinti istoriją iki dinozaurų išnykimo. Aš kaip suprantu vietiniai aborigenai ir yra tokioje padėtyje. Vietoj jų integruojama žydinti vienybėje muzikinių kėdžių riedėjimo ir dundėjimo gyvulinių vagonų sastatai kurie jeigu visi keliai veda į romą tai vis tiek rieda ne į jėruzalę bet į romą. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar gavote SMS žinutę, raginančią skiepytis nuo COVID-19?