Sistemų užgrūdintas ir laisvas žmogus – Tadas Girčius

2021-01-16, Svetlana Jašinskienė
„Kultūra pagal mane - tai žmogaus dvasinė išraiška matomai“, - teigia T. Girčius.
„Kultūra pagal mane - tai žmogaus dvasinė išraiška matomai“, - teigia T. Girčius.

Važiuoju iš Natkiškių, jaučiuosi gavusi gerą užtaisą. Toli gražu ne romantikos, nors planavau, kad rašant apie žmogų, kuris savo širdyje turi tiek daug gamtos, rašinys pakryps būtent į romantinę pusę. Tačiau pokalbis buvo apie rimtesnius reikalus. O pilnatve Tadas Girčius užpildo todėl, kad jis – laisvas žmogus. Laisvas įsitikinimuose, elgesyje, pasirinkime, gyvenime. Jis – tikras. 

Pradėkime nuo begalinės meilės gamtai. Atsakymas aiškus: namas, kuriame gimė Tadas, stovėjo miške. Tiesiogine ta žodžio prasme. Savo tėvo Tadas taip ir nepamatė. Jis mirė, likus trims–keturiems mėnesiams iki Tado gimimo. Girčių šeimoje buvo dešimt vaikų Tadas – tas dešimtasis, paskutinis šeimos vaikas.

Girčiai gyveno Švėkšnos apylinkėse. Tadas lankė Švėkšnos internatinę mokyklą.  Šeimoje buvo tradicija per Velykas ir Kalėdas lankyti bažnyčią, o tais laikais tai griežtai drausdavo.

Vienų Velykų metu dešimtokas Tadas su šeima tradiciškai lankėsi bažnyčioje. O tuometėje bažnyčioje savo darbą dirbo sekliai, stebintys „režimo pažeidėjus“. Užkliuvo sekliams ir Tadas. Iškart po švenčių – „ant kilimo“ pas mokyklos direktorių.

„Ar buvai, Girčiau, bažnyčioje vakar?“ „Taip buvau. Bet aš turiu du pasirinkimus, gerbiamas direktoriau, – arba šeima, arba mokykla. Aš pasirinkau šeimą.“ „Mes buvome numatę tave paskirti mokyklos komjaunimo sekretoriumi, bet, kadangi tu buvai bažnyčioje, todėl būsi tik pavaduotoju.“

Tokio neva pažeminimo sulaukė Tadas. O Tadas tai laikė dovana, nes sekretoriumi tada niekas nenorėjo būti.

„Dešimt metų buvau komunistų partijos narys. Buvau Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakulteto aktyvus studentas. Fakultete anuomet mokėsi 1 000 studentų. Universitete būdavo renkamas komjaunimo sekretorius, bet - etatinis.  Studento stipendija anuomet siekė 40 rublių. Mama man padėti neturėdavo galimybių. Sugebėk kaip nori Vilniuje iš 40 rublių pavalgyti, apsirengti, aplankyti kavines su draugais. O išrinktam komjaunimo sekretoriui žadėjo atlyginimą – net 168 rublius. Tarp kandidatų – ir mano kandidatūra. Ką gi, tik rinkite, balsuokite,  išrinksite – nedvejodamas dirbsiu. Dar negavęs atlyginimo Tadas suskaičiavo: atlyginimas plius stipendija – du šimtai aštuoni rubliai. Apie tokius pinigus studentaudamas gali tik pasvajoti. 

Tadas buvo išrinktas sekretoriumi: „Įsivaizduojate, mokausi ir dirbu. Turiu savo atskirą kabinetą Vilniaus pedagoginiame institute. Po metų gaunu padidintą „Lenino“ garbės stipendiją ir vietoj keturiasdešimties rublių man moka šimtą rublių. Ir taip aš turėjau jau 268 rublius. Tai buvo 1978-ieji. Tada jau aš ne tik „ereliavau“ Vilniuje, bet ir gerokai padėdavau mamai.“

Tapus sekretoriumi valdžia tempė Tadą į Vilniaus Lenino rajono partijos komitetą. Ten sėdėjo garbus pavaduotojas pavarde „S“ ir uždavė Tadui klausimus: „O kas buvo tavo teta Juana? Kas buvo tavo dėdė Jonas?“ Jų istorijas Tadas puikiai žinojo, bet nuo nuoširdaus atsakymo gudriai išsisuko: „Mama man apie juos nepasakojo“. Tardymas tęsėsi: „Ar tavo seneliai buvo išvežti į Sibirą?“ „Taip, buvo.“ „Numanai, kodėl?“ „Jie žemės turėjo nemažai, galvoju, gal dėl to“. Po tokios kvotos Tadas iš posėdžio išprašytas, nes jie buvo susipažinę su jo visos šeimos ir net giminės istorija.

„Eidamas iš posėdžio ponui „S“ pasakiau: mano tėvas buvo liaudies gynėjas. O jis man: einam į saugumą ir paimsime pažymą apie tai.“ 

Pasirodo, tėvas liaudies gynėju buvo tik vieną parą. Jis turėjo daug vaikų, norėdamas išlikti gyvas, kad galėtų toliau rūpintis gausia šeima, slapstėsi ir nuo vienų, ir nuo kitų. Gyveno šuns būdoje, iš kurios buvo išsikasęs bunkerį daržinę. Kažkas įskundė, tada Girčių sugavo ir nutempė į „liaudies gynėjus“.

„Užsakėme pažymą, laukėme. Po savaitės gavau atsakymą: „Duomenų apie tai, kad Tadas Girčius buvęs liaudies gynėju nerasta“. Mat Tadą tėvo garbei taip pat pavadino Tadu.

„Na, galvoju, pamiršti teks pareigas ir algą, kuri labiausiai motyvavo. Bet po savaitės buvau pakviestas į partijos komiteto posėdį. Man neuždavė nė vieno klausimo, tik konstatavo faktą: „Patvirtintas“. Taip išbuvau partijos sekretoriumi vienuolika ar dvylika metų. O 1990 metais partijos bilietą, įdėjęs į voką, tėškiau buvusiam partijos sekretoriui Šilutėje.

Dar ir dabar komunistinių įsitikinimų turintis Tadas sako: „Kaip anais, taip ir šiais laikais visokių žmonių yra, bet nepernešu, kada bet kokia sistema ar partija yra aukščiau už žmogiškumą. Su tuo, kai žmonės pamina žmogiškumą vardan karjeros ir partijos, Tadui ne kartą teko susidurti.

„Dirbau Katyčių mokykloje užklasinės veiklos organizatoriumi. Lenino gimtadienis – balandžio 22 diena. Mes su vaikais tvarkėme aplinką visur, taip pat ir bažnyčios teritorijoje, ten yra takai, kuriais vaikštome trumpindami kelią, jie veda stotelės link, dar kitur. Zigmas Locaitis – Šilutės rajono partijos komiteto antrasis sekretorius stebėjo, kaip mes su mokiniais tvarkomės. Po kelių dienų buvau pakviestas į posėdį. Posėdyje Z. Locaitis paklausė: „Šventorių su vaikais tvarkei?“ „Tvarkiau“, - atsakiau. Partijos posėdžio metu Tadui paskelbtas verdiktas: „Pareiškiamas papeikimas už nesusiformavusią komunistinę pasaulėžiūrą“. Tik įsiklausykite: kadangi grėbiu lapus nuo kapų, bažnyčios teritorijoje, skaitosi nesusiformavusi komunistinė pasaulėžiūra.  Tada ir išvežiau savo komunistinį bilietą ir dar garsiai visiems pasakiau, jog daugiau niekas niekada manęs į jokią partiją neprikalbins. Tai buvo 1995 metais ir iki šiol jokiai partijai nepriklausau.“

Taigi, pedagoginis darbas prasidėjo Katyčiuose. Vėliau – penkeri metai Pagryniuose - technikume. Ten Tadas suorganizavo pirmąjį streiką. Tuomet dar visoje Lietuvoje streikų nebuvo, o ką kalbėti apie streikų įstatymus.

„Pagryniuose vėl ėjau komjaunimo sekretoriaus pareigas. Vėliau tapau profsąjungos pirmininku. O profsąjungos pirmininko pareiga ginti savo narius, šiuo atveju  studentus. Technikume, šokių metu vienai dėstytojai pavogė batelius. Dėl tos priežasties uždraudė organizuoti šokius. O ką tais laikais reikšdavo šokiai! Aš pareiškiau, kad neteisinga uždrausti visiems, reikia išaiškinti kaltininkus ir bausti juos, o ne visus. Penktadienis. Pats šokių įkarštis. Įėjo pavaduotojas ir šokius uždarė. Tada ir sumąsčiau streiką suorganizuoti. Susirinkome pirmadienį į paskaitas, vestibiulyje sėdėjome visi, dėstytojai pro šalį žygiavo į paskaitas nieko neįtardami. Aš tarp savo profsąjungos narių – moksleivių, vienintelis dėstytojas. Suskambo skambutis. Kaip visada atsirado vienas kitas bailys ir nuėjo į paskaitas, o 200-250  mokinių sėdėjome. Prieš streiką visą naktį nemiegojau, kūriau reikalavimus, kuriuos sudarė dešimt punktų. Nes problemų buvo prikapsėję daugiau, ne tik šokių uždarymas. Po poros paskaitų pas mus į derybas atėjo direktorius Maliauskas. Jis išklausė mūsų reikalavimus, tarp kurių buvo ir reikalavimas, kad pavaduotojas atsistatydintų. Kaip buvo su atsistatydinimu, nepamenu, bet penktadienį šokiai jau vyko“, - prisiminė Tadas.

Partinio bilieto atsisakyta, streikas suorganizuotas, beliko laukti verdikto, kur tokį nenuoramą dėti. Į posėdį pakviestas Tadas ten nenueina. Išmesti iš partijos negalėjo, reikėjo kažkuo nusikalsti, o Tadas nieko neleistino nepadarė. Bet jis pateikė prašymą, kuriame buvo parašyta: „Prašau mane atleisti iš partijos gretų“. Taip neturėdami, kokius T. Girčiaus nusikaltimus įvardinti, jie puikiai išsisuko iš padėties ir parašė: „T. Girčiaus prašymą patenkinti“.

Gražiausias viliotinis buvo „šokamas“, kai susikūrė Pagėgių savivaldybė. „Buvau tada visokiausiais būdais kalbinamas, patyriau spaudimą, - prisimena Tadas. - Tuomečiam lyderiui Kęstui Komskui uždaviau klausimus: kai būsite valdžioje, ką darysite su tais ūkininkais, kurie turi pora hektarų žemės, vieną kitą gyvuliuką? „Jie turi išmirti“, – išgirdau atsakymą. Tada jau ne vienerius metus dirbau su švedais ir smulkaus ūkio išnykimo modelį šiek tiek žinojau. Tada ir klausiau, o ką Jūs jiems pasiūlysite, kaip palengvinsite tą procesą. Tyla. Dar vieną klausimą uždaviau: kelintoje vietoje Jūsų programoje yra sveikata, švietimas ir kultūra. Tada K. Komskis manęs paprašė palaukti ir pradėjo ieškoti savo programoje. Atsakymo man jau nelabai reikėjo, jei partijos pirmininkas nežinojo programos. Bet... rado. Šios sritys buvo ketvirtoje vietoje. Kas pirmose trijose, galima tik spėti... Šiandien pažiūrėkime, ką jie padarė su šiomis sritimis. Ir ne tik su šiomis. Skaudžiai išgyvenome ir šių veikėjų istorinių pastatų griovimą dėl raudonų vokiškų plytų. Griovė mokyklas, vežė sau plytas nieko negalvodami. Atvažiuodavo prie parduotuvės autobusėlis, paimdavo darbininkus, kuriuos samdydavo R. Špečkauskas ir kiti veikėjai.

Vienam jų pasakiau: nežinau, nuo kurios vietos tau pradės džiūti, pūti rankos, bet už tokius darbus jos tau tikrai nudžiūs. Tądien tas žmogus į juodą darbą dar išvažiavo, bet dagiau jis nevažiavo griauti krašto  istorijos. O vadovai ir toliau griovė.

Vėl primygtinai buvau kalbinamas stoti į partiją. O aš jiems apie tai, kaip jų bičiuliai griauna mūsų krašto istoriją. Ar su jo žinia, ar ne, nežinau. Tik aš jam sakiau: „Pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu, kas tu“. Taigi, porinau K. Komskiui toliau: „Tavo draugas man atnešė ir prie mano durų pastatė paskutinio Ropkojų mokyklos mokytojo Čeplėjaus lagaminą, prikrautą raudonų plytų nuolaužų. Tai man dovana už tai, kad aš darau visokiausius žygius istorinių pastatų griovimui sustabdyti. Tas lagaminas ten taip ir stovėjo keletą mėnesių, ir jį aš apdraudžiau milijonu litų. O plytų nuolaužas dalinsiu atvykstantiems į savo buvusią gimtinę vokiečiams, juk tai jų buvusios mokyklos gabalėlis. O gal parduosiu - kaip gabalėlis, taip 15-20 eurų. Šią istoriją pasakojau grįždamas iš respublikinės derliaus šventės, vykusios Kaune. O namo grįžęs kelis mėnesius ten buvusio lagamino jau neberadau...“

Darbo karjeroje pauzė. Maištingasis Tadas liko be darbo. Vėl pas vadus darbo pagal specialybę prašyti. Tuometis švietimo skyriaus vedėjas A. Plikšnys pareiškė, kad matematikos mokytojų netrūksta, bet trūksta dviejų direktorių - Švėkšnos internatinėje mokykloje ir Natkiškiuose. Per naktį pasilikęs teisę pagalvoti, rytą nutarė Tadas grįžti į gimtąją Švėkšną. Tačiau ši vieta jau buvo užimta ir neliko nieko kito, tik važiuoti į Natkiškius.

„Iš darbo išėjau į laisvę“

„Tada Natkiškiai man atrodė užkampis. Jis ir buvo užkampis. Pagėgiai taip pat buvo atokiausias Šilutės rajono kampelis. Natkiškiuose dirbau ketverius metus. Atvykau 1990 metais, baigiau savo karjerą 1994-aisiais. Bet tie ketveri metai buvo laibai produktyvūs. Visų pirma atgaivinau Zosės Petraitienės atminimą. Vos po jos laidotuvių jai tikrai buvo skiriamas didelis dėmesys, jos vardu vadinami pionierių būreliai, prie Šilutės ligoninės paminklą „Pūga“ taip pat pastatė Zose Petraitienei atminti, tik nieko neužrašė. Tada jos vardas skambėjo visoje Šilutėje. Bet palengva ji buvo beveik užmiršta. Dėjau pastangas ir greitai visi aplinkui sužinojo, kas buvo Z. Petraitienė. Mokytojos surinko informaciją, o aš inicijavau, kad jos vardu būtų pavadinta mokykla. 

Tuomet jau bendradarbiavau su švedais ir jų dėka padariau taip, kad visi mokykloje dirbantys mokytojai gautų nemokamus pietus. Atlyginimus jie gaudavo nedidelius ir jiems tai buvo paspirtis. Už surinktas iš švedų paramos lėšas pirkdavome ir skersdavome kiaules, gamindavome mokytojams pietus. Dabar dėl tūkstančių teisės aktų tai būtų sunkiai suvokiama.

Pirmus žingsnius Lietuvoje žengiančiai švedų organizacijai turėjau skirti daug laiko. Važiavome pas Lietuvos Respublikos Premjerą Šleževičių, mat jei organizacijos pavadinime yra žodis „Lietuva“, leidimą ji naudoti gali suteikti tik aukščiausi asmenys. Mokykloje tuo metu vyko egzaminai. Mano įgaliota pavaduotoja G. Švalkūnienė dalyvavo egzaminuose. Devynmetėje mokykloje galima buvo įgalioti pavaduotoją. O čia kaip tyčia patikrinti atvyko Šilutės rajono švietimo skyriaus inspektorė I. Maskolaitytė. Oi, ką tada reiškė inspektoriai... Tikrino, patikrino, o išvažiuodama, neradusi direktoriaus, pasakė: „Aš su juo užsiimsiu.“ Nelaukiau, kol manimi užsiims, pats nuvažiavau į Švietimo skyrių. Ne iš pirmo karto radau inspektorę, bet radau. Atsisėdau priešais ir išporinau: „Kai jūs inspektuodama šiurpinote Natkiškių mokytojus, aš laukiau Premjero priimamajame ir galvojau, ar neužėjus man pas Švietimo ministrą ir nepapasakojus, kokią inspektorę mes turime Šilutėje... Nepriklausomos Lietuvos laikais mokytojai turėjo skerst ir vežti jai pusę kiaulės... O gal pietus valgėte valgykloje? Paklausiau ir išgirdau atsakymą: „Valgiau“. O ar mokėjote? „Ne“, - atsakė. Tada ji man ant stalo padėjo dešimt litų, o aš jei pasakau: „Nupirksiu saldainių dėžę, šampano ir perduosiu savo mokytojams, kad jūs atsiprašote už šiurpinimą, kurį sukėlėte egzaminų metu, kai aš tuo metu buvau Vilniuje.“ Taip ir padariau. O išeidamas ant Švietimo skyriuje kabančio stendo, kur reikėjo užrašyti atsiliepimus ir padėkas, aš parašiau: „Inspektorei Maskolaitytei mes daugiau kiaulių nepjausime“.

Oi, kiek atvažiuodavo vizituoti... Atsisėsdavo, įsipildavo kavos, kuri tuo metu būdavo didžiulis deficitas, ir sakydavo: „Kava – mūsų, visa kita – jūsų“. Verskis per galvą, daryk ką nori, bet į puodelį konjako įpilti privalai... Ir leki ieškodamas po parduotuves, perki iš savo mažos algos, kad tik inspektoriams įtiktumei.  

Kolektyvas buvo darbštus. Mūsų mokykla buvo viena gražiausių ir jaukiausių rajone,  jau tada padėjo švedai. Bet jei eidavai pas savą valdžią ko prašyti, negaudavai nieko.

Tiesa, mokyklai daug padėjo tuometis ūkio vadovas Saročka. Jis skyrė nemažą pinigų sumą vietiniam šildymui įsirengti. Kitos dalies lėšų vykau į Švietimo skyrių. Dirbome +5, +8 laipsnių temperatūroje, o už šildymą kas mėnesį mokėdavome po 6 000 litų. Per kūrenimo sezoną susidarydavo 42 000 litų. Dar prašiau lesti uždengti nuolat bėgantį mokyklos stogą. Ne, ne, ne... Mat nepalankus, ne pagal plauką glostomas T. Girčius buvo.

Kartą grįžtu iš kursų Vilniuje, o mano mokyklos mokytojai suorganizavę streiką dėl 3-4 mėnesius vėluojamų atlyginimų. Mokytojai išsigandę, galvojo, kad aš darysiu visokius žygius, kad tik jie nestreikuotų, o aš palaikiau jų pusę. Vėl vadovų vizitas mokykloje, aršus pokalbis, grasinimai man. Bet  man pavyko įrodyti, kad ne mes streikuodami pažeidžiame įstatymą, o visų pirma įstatymą pažeidžia valdžia, laiku nemokėdama atlyginimų. Gera rakštis geroje vietoje jiems buvau. Neatlaikiau biurokratijos, režimo. Iš darbo išėjau tiesiogine to žodžio prasme kaip į laisvę.“

Kaimo gelbėtojas Tadas

„Su Pagėgių viršaičiu Rakšniu turėjome atskirą istoriją, - prisiminimais toliau dalijosi Tadas. - Mat sugalvojo jis Natkiškiams atjungti mėnesiui laiko vandenį už tai, kad kaime buvo keli skolininkai, nemokantys už vandenį. Vandens su traktoriais parsiveždavome iš privataus žmogaus Mikalausko, gyvenusio Guduose ir turėjusio nuosavą vandens bokštą. Pastatydavome statines, bakus su vandeniu vidury kaimo ir vandens turėjome. Bet viršaičio poelgis nežmogiškas - dėl kelių žmonių bausti visą kaimą ir dar tokiu būdu – atjungiant vandenį. Paskambinau į televizijos laidą „Panorama“. Jie patarė pirmiausia išsiaiškinti su viršaičiu, bet reikalui esant pažadėjo atvykti. Nuvažiavome pas viršaitį. Pasakiau viršaičiui: „Kokio velnio tu čia sėdi, jei negali išspręsti problemos?“. O viršaitis man atsakė: „Aš ir pats nežinau, ko čia sėdžiu“. Tada aš jam: „Taip ir pasakysiu „Panoramai“, kad mūsų viršaitis net nežino, ko ten sėdi.“

„Panoramos“ neprireikė, viršaitis tuoj pat nubėgo į polikliniką ir gavo nedarbingumo pažymą, nes Tadas šiuo klausimu pas rajono valdžią nuvyko. Bet kitą dieną kaimas vandenį jau turėjo.

Jaunystėje patirtos nuoskaudos suformavo ryžtingą ir laisvą asmenybę.

Tado teta Juana buvo partizanų ryšininkė. Ja tapo dėl savo mylimojo. Jos mylimasis  išėjo partizanauti, o Juana jiems nešiodavo maistą. Kartą bolševikai Juaną pasekė ir visus esančius bunkeryje, tarp jų ir tetą Juaną sušaudė. Šią istoriją Tadas per kvotą žinojo, bet argi pasakosi. Šis įvykis užfiksuotas. Ir dabar greta Švėkšnos stovi paminklas tame bunkeryje žuvusiems partizanams. O dėdę Joną, viešėjusį pas savo pusbrolį, nušovė partizanai.

„Štai kaip išeina, - pasakojo Tadas. - Vieną nušovė partizanai, kitą – stribai, o senolius - į Sibirą. Kuomet senolius išvežė į Sibirą, tada tėvai priėmė tokį sprendimą: tėvas su keliais vaikais liko savo namuose ir slapstėsi minėtoje šuns būdoje, o mama, besilaukianti manęs, ir dar su keliais vaikai išvyko sergėti į Sibirą išvežtų senolių namų. Iš Sibiro grįžus seneliams, tėvas jau buvo miręs, tad mama su vaikais liko gyventi su grįžusiais seneliais jų namuose.“

Vaikystėje teko Tadui ir piemens duonos paragauti: „Ganai karves, pavargsti, pasidaro šalta ir atsiguli prie gulinčios karvės, kad šilčiau būtų. Sušyli, įmingi... atsikeli, o tavo dvidešimties karvių nė kvapo. Tada rėplioji pėdas tyrinėdamas į kurią pusę jos nuėjusios. Neduok Dieve, jos per upę perbridusios, tada ir tau, šešerių-septynerių metų snargliui, tenka ieškoti brastos, bristi per upę parsivaryti karves.“

Tadas taip pat prisimena: „Vaikštinėjome paskui senelį, o jis mums vis atrakcijų prigalvodavo, tai Kalėdų dovanėles samanose paslepia, tai iš šakelių zuikelius, žaislus sukonstruoja. Taip tie miškai man ir įaugo giliai į smegenis ir širdį. O ten, kur buvo mano tėvų namai, augo vienintelė obelis. Ir obuoliai buvo kaip uždraustas rojaus vaisius - taip jų norėjosi. Bet tėčio mama nebuvo tokia dosni ir mus su sūnėnu, vos metais dviem už mane vyresniu, gindavo nuo tos obels su ilgiausia lazda.“

Nežinia, ar ta uždraustoji obelis, ar tas prieglobstį suteikęs miškas Tadui padarė didžiulę įtaką: kur praeina maištingasis Tadas, ten po savęs palieka rojaus kampelį: ten sužydi medžiai, obelų sodai. Katyčiuose aplink mokyklą Tado inicijuotas ir pasodintas parkas, kurį mielai po Tado iniciatyvos tęsė direktorius. Pagryniuose technikumas - taip pat miške. Mat dirbant Tadui pavaduotojas, nepagalvojęs komandiruotės laike, suteikė Tadui įgaliojimus disponuoti lėšomis. Tadas puikiai susitvarkė: nuvažiavo į medelyną ir už visus pinigus nupirkęs kelis sunkvežimius medžių apsodino technikumo teritoriją.

„Kai atvykau į Naikiškius, jie buvo ant kalno vėjo gairinami. Švenčiau savo gimtadienį pavasarį ir vietoj visų paprašiau dovanų atvežti po medį. Dabar Natkiškiai pilni medžių su vardais tų žmonių, kurie prieš daug metų juos pasodino. Vėliau švedų bičiulio dėka Natkiškiuose kur pažvelgsi sužydėjo obelų sodai. Šimtai obelaičių iškeliavo geriems žmonėms dovanoti arba parduoti už simbolinę kainą. Tado dėka atsodintas Martyno Jankaus muziejuje sodas, apsodinta Ropkojų bažnyčia, Pagėgių pradinės mokyklos kiemas, Stoniškių bendruomenės centras ir dar daugybė įstaigų, organizacijų, bendruomenių savo teritorijas papuošė Tado dovanotomis obelimis.

Tadas nuogąstauja, kad važiuojant iš Šilutės į Pagėgius nėra nė vienos padorios aikštelės turistams sustoti. Jo planuose yra inicijuoti tokios aikštelės įrengimą ir apsodinimą obelaitėmis. 

Tadas nuolat „suserga“ kokio nors augalo liga: tai jis kolekcionuoja veigėlas, tai serbentus, tai rododendrus, tai akacijas. Nekalbant apie obelų veisles ir rūšis. Anot Tado, jam patinka, kai žmonės puošiasi, tvarkosi savo sodybas, todėl savo augalais mielai dalinasi. O ir pats inicijavęs daug gražių dalykų - vienais metais nupirko iš pynėjo, kuris vasarą Juknaičiuose prie pagrindinio keio pintais krepšiais prekiauja, dešimti didelių krepšių ir pastatė Natkiškių gatvėse. Negana to, nupirko dešimtis girliandų ir prieš dešimt metų išpuošė Natkiškius taip, kad nė vienas miestas ar miestelis tada dar negalėjo apie tai pasvajoti.

Dar daug istorijų nugultų apie T. Girčių, jei jis leistų išvardinti jo ir bičiulių iš Švedijos nuveiktus didžiulius darbus, bet jais girtis Tadas nelinkęs. Nelinkęs jis būti nominuojamu, apdovanojamu. Jis toks – T. Girčius, niekada nesureikšminantis savęs, savo asmeninių švenčių. Net gimtadienį švenčia tada, kad jam yra nuotaika, o ne tada kada kalendorius rodo. Bet viską gyvenime atiduotų už tai,  kad dar ilgus metus galėtų susitikti su savo giminėmis, kurie kasmet buvusioje tėviškėje prie likusio vienintelio beržo švenčia Žolines.


Straipsnio komentarai

Fantazija2021-01-28
Persipynusios fantazijos su realybe :) Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Tada ir išvežiau savo komunistinį bilietą ir dar garsiai visiems pasakiau, jog daugiau niekas niekada manęs į jokią partiją neprikalbins. Tai buvo 1995 metais ir iki šiol jokiai partijai nepriklausau.“2021-01-19
kokia komunistu partija 1995m:) Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Patyręs2021-01-18
Nesisteminis žmogus. Respect. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Patyręs2021-01-17
,,Skaudžiai išgyvenome ir šių veikėjų istorinių pastatų griovimą dėl raudonų vokiškų plytų. Griovė mokyklas, vežė sau plytas nieko negalvodami. Atvažiuodavo prie parduotuvės autobusėlis, paimdavo darbininkus, kuriuos samdydavo R. Špečkauskas ir kiti veikėjai.'' Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. 2021-01-16
tikrų pavardžių nebūna. Nei vienas kūdikis negimsta su pavarde užrašyta jiems ant kaktos. Tai atskira sistema. Tarsi šešėlis. Sekimo aparatas, kuris ir prasideda ligoninėse. Nu tenais ir yra didžiausias KGB archyvas. Nu ir blogiausia kai aiškinama kad šešėlis ir yra tikrovė. Žinai su šešėliais yra labai patogu visi vienodai pilki, daug atspalvių pvz 50 ar 666 visi pilki, neįmanoma susitepti, tt.. Aš pamenu skaičiau KGB archyvuose apie jehovos liudininkų sekimą pagėgių krašte. Cirkų cirkai. Nu čia irgi kažkokie panašūs liudijimai. Šilutėje yra jehovos karalystės salė. Nors angliškai jie vadina "hall" ką galima būtų versti kaip "halė". Jugi tenais irgi kažkokie "suomiai" karalystę statė. Pas mano šlykštynę "motiną" tie suomiai atseit labai vaikščiodavo ir kažką tenais. Atseit šnekučiuodavosi.. Nors kaip suprantu niekuo negalima nei tikėti nei netikėti. Nors atseit jos taip ir neužverbavo ir jinai atseit ne jehovistė, bet labai dažnai ateidinėdavo jos atseit klasiokė iš pagėgių kur jos kartu mokinosi. Tai ta užkietėjusi jehovistė. Bet va ir ten yra labai daug "tikėjimo" išpažinimo kur jie vienas už kitą liudiją jeigu reikalinga dėl "šešėlinių" reikalų. Labai saldžiai moka suokti. Nu kol aš tai jos klasiokeii vieną kartą nepasakiau kad geriau tu čia nebeateidinėk, nes jie ten labai baisius spektaklius vaidindavo, kur ta "motina" jau fiziškai lupdavo stipriai tą "tėvą", stumdydavo, tas senas griudavo, didelės mėlynės, tt. Bet tai buvo kažkokie tik spąstai. Kad va aš ateinu išskirti tų bepročių ir tada lieku pats kaltas. Kur jinai susitarus iš anksto su kažkokiais saugumiečiais, naktį pasiskambina ir atvažiuoja ir pradeda gestapinti atseit smurtas artimoje aplinkoje ir krauti visokius velnius. Nu aš jehovistei pasakiau nežinau gal blogą įtaką darai. Nu ta ir nustojo vaikščioti. Lygtai iš mero kaimo jinai. Bet į visas detales, faktus, argumentus, tt reikalinga žiūrėti kaip į jehovizmus. Visiškai nesvarbu kas sakoma jeigu aš neturiu apie nieką pasakyti nei vieno gero žodžio. Kas svarbu kad šito pragaro nebūtų. kad nebūtų kito karto. Bet nieko nepasikeitė kad ta jehovistė nustojo vaikščioti išskyrus kad jinai nebeateidavo ir nebegadindavo oro. Tai tokie kažkokie baisūs ciklai, tarsi baisios raganos rožančių kalba nu ir pergyvenus per kelis pragaro ciklus gali susidaryti įspūdis kad vis brendama į tą pačią upę, kad kažkoks gyvulinis vagonas rieda ir dunda. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Sigita 2021-01-16
Tikrai saunus zmogus... stiprybes tau Tadukai geruose darbuose Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Jurate2021-01-16
Pavarde tikra,labai geras žmogus,pagarba Tadui Girčiui. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
?2021-01-16
pavarde tikra
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2021-01-16
čia turbūt ne pavardė, bet kažkokia klička nuo žodžio girti, girsti, apgirsti, tt... Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kurios veiklos pasiilgote labiausiai?