V. Pozingis: „Jeigu važinėčiau į darbą su arkliais, man to žiedo nereikėtų!“

Trečias kartas nemeluos?

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos minėjimo išvakarėse jau trečią kartą Šilutės bendruomenei buvo pristatomi projektiniai siūlymai dėl numatomo valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 165 Šilalė-Šilutė sankryžos su Šilutės miesto M. Jankaus g., esančios 56,65 km, rekonstravimo į žiedinę sankryžą. Jau ne kartą laikraščio puslapiuose buvo aprašoma apie šio projekto viešinimo procedūrų ciklą ir kai kurių gyventojų nuomonė dėl projekto. Kas gi naujo atsirado šiuose projektiniuose siūlymuose, kurių viešinimo procedūra buvo atliekama nuotoliniu būdu praėjusį ketvirtadienį? Ir kokie pagrindiniai aspektai gaubia šio projekto įgyvendinimo aplinkybes?

Pirmiausia reikėtų priminti, kad tokiam projektiniam pasiūlymui nebuvo pritarta per paskutinę viešinimo procedūrą praėjusių metų gegužės mėnesį. Jei kas nors nesekė publikacijų „Šilokarčemoje“, trumpai priminsiu, kad pagrindinė dalyvavusių gyventojų išsakyta pastaba dėl šios sankryžos buvo tokia, kad eismo pokyčiai čia reikalingi, tačiau ne tokiu pristatomu būdu. Itin tai pabrėžė dalyvavęs susirinkime Šilutės eksmeras Arvydas Jakas. Jis primygtinai prašė negadinti Šilutės senamiesčio vaizdo. Tai darė rodydamas istorinėę šios vietos nuotrauką.

Trukt už vadžių - ir vėl iš pradžių!

Tai ir buvo esminė nepritarimo priežastis. Ar tai suprato projekto užsakovai? Panašu kad ne, nes vėl pristatomi tokie patys projektiniai pasiūlymai, tik pakoreguoti įkomponuojant akmens grindinio dangą į vietas, kur nevyksta eismas. Toks projekto užsakovo veiksmas, įpareigojantis projektuotoją panaudoti m. Jankaus gatvėje iškastus akmenis, netiesiogiai parodo, kad projekto įgyvendinimas yra jam gyvybiškai svarbus. Tai teigti leidžia tas faktas, kad iš esmės šitokiam projektui jau buvo nepritarta, o akmenų įkomponavimas nėra esminė projekto keitimo detalė ir nauju jo niekaip nepavadinsi.

Tai reiškia, kad vėl mėginama diskutuoti apie tą patį, matomai tikintis kitokių viešinimo procedūros rezultatų. Nėra abejonių, kad projektas paruoštas kvalifikuotai ir laikantis visų nustatytų valstybės įmonės „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ reikalavimų.

Ne čia glūdi viso šito esmė. Kalbant apie minėtos sankryžos rekonstravimo aplinkybes norėčiau išskirti kelis pagrindinius aspektus.

Kas nusprendė dėl žiedinės sankryžos?

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į ta, kad Šilutės miesto išrinktoji ir paskirtoji valdžia nelinkusi tartis su rinkėjais dėl svarbių gyvensenos klausimų. Kodėl taip galvoju? Ogi todėl, kad žmonėms jau pristatomas paruoštas projektinis sprendinys, kaip alternatyvos neturintis kelio statinys.

Pažymėtina tai, kad viešinimo metu buvo ne kartą pabrėžta, kad kelio savininkas yra Lietuvos automobilių kelių direkcija. Taip, Tilžės ir Lietuvininkų gatvės yra valstybinės reikšmės krašto kelias Nr. 165, kuris priklauso direkcijai. Tai ne kartą pažymima pristatant sankryžos projektinius pasiūlymus. Tačiau vis tik negalima nepastebėti, kad žiedinės sankryžos iniciatorius yra Šilutės rajono savivaldybė. Bet kodėl Šilutės valdžia vienašališkai laikosi savo sprendimo, kad čia turi būti žiedinė sankryža? Rinkėjų suteiktas pasitikėjimo mandatas dar nesuteikia absoliučios sprendimų priėmimo galios. Anaiptol, privalu laikytis Vietos savivaldos įstatyme įteisintų savivaldos principų ir užtikrinti gyventojų dalyvavimą tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, sudaryti sąlygas vietos gyventojams tiesiogiai dalyvauti planuojant ir įgyvendinant savivaldybės sprendimus.

Šios žiedinės sankryžos projekto įgyvendinimo keliu einama šiek tiek kitaip. Kaip buvo paminėta susirinkime – „pastatant vežimą prieš arklį“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pirmiau projektuojamas kelio sankryžos statinys ir tik po to žmonių klausiama, ar reikia?

Dėl eismo saugumo neprieštaraujama

Kitas aspektas, tai eismo reguliavimo būtinumas užtikrinant eismo dalyvių saugumą. Tai, kad reikalinga šioje vietoje užtikrinti saugesnį eismą, sutinka visi susirinkimo dalyviai. Tačiau yra siūlomi ir kitokie būdai. Nebūtinai žiedinės sankryžos statinys.

Tačiau anksčiau gauti pasiūlymai dėl eismo reguliavimo tiek horizontaliuoju ženklinimu, tiek įrengiant šviesoforą kažkodėl buvo atmesti, paaiškinant, kad savivaldybė pasirinko siūlomą žiedinę sankryžą. Tai čia ir pasigendama tos diskusijos, koks turi būti eismo reguliavimas, kaip prie jo derinsis mūsų gyventojai ir vietinis verslas. Ar priimtina Šilutės gyventojams, gyvenantiems aktualioje vietoje, pakeisti savo įpročius ir į kiemą važiuoti iš kitos pusės? O kaip su istoriniu ir architektūriniu paveldu, kurį dalis gyventojų norėtų išsaugoti?

Akivaizdu, kad tokios diskusijos nebuvimas ir kelia aistras dėl paprastų nuomonių skirtumo. Kaip ir nebuvo atliekami istoriniai ir archeologiniai tyrimai dėl Šilutės senamiesčio, kas yra privaloma. Štai šituo galime išskirti ir kitą aspektą, kalbantį apie lėšų pritraukimą rajono reikmėms.

Kieno sąskaita šis „banketas“?

Tokiu literatūrinio personažo klausimu pradėkime analizuoti projekto finansavimo aspektą. Akivaizdu, kad šis sankryžos projektas finansuojamas kelio savininko – direkcijos lėšomis. Rajonas reikalingų pinigų tokiam projektui tikrai neturi. Gauti direkcijos finansavimą nėra lengva ir paprasta - čia Savivaldybės atsakingų vadovų darbo rezultatas.

Yra nuomonių, kad šio projekto reikėtų atsisakyti, o pinigus skirti kitiems miesto poreikiams. Deja, tokių pasisakymų autorius nė nenutuokia, kad čia šis finansavimas yra tikslinis, iš Kelių direkcijos biudžeto lėšų. Ir atsisakius projekto, finansavimas keliaus kitur. Tai ne Šilutės miesto biudžeto pinigai. Tą taip pat reikia suprasti. Reikia suprasti ir tai, kad Šilutės miesto susisiekimo infrastruktūros gerinimui valdžia sugebėjo pritraukti lėšų. Bet susidūrė su kliūtimi, kai siūlomas jų įsisavinimo variantas „buksuoja“.

Kas finansuoja, tas ir „muziką užsako“?

Vis dėlto reikia pastebėti, kad ir čia galioja principas: kas finansuoja, tas ir „muziką užsako“. Tą galime suprasti iš paprasto paaiškinimo, kad „paskutinis žodis yra kelių direkcijos dėl paties eismo sprendimo“. Juk pagrindinė būtinybė keisti sankryžos tipą ir yra eismo saugumo klausimas, atsižvelgiant į jo intensyvumą. Tai esminis kelių direkcijos reikalavimas šiam projektui, projekto įgyvendinimo esminė priežastis.

Štai būtent šioje vietoje ir yra pakastas kertinis nepritarimo akmuo. Juk nesutariama, kaip padaryti saugesnį eismą, neišdarkant istorinio kraštovaizdžio. Ir nusimanantys žmonės supranta, kad visi žadami archeologiniai ir istoriniai tyrimai, atsižvelgiant į kultūros paveldo departamento reikalavimus, bus, žinoma, atlikti. Bet jie vargu ar apsaugos nuo istorinio Rytų Prūsijos miestelio istorinės aikštės sunaikinimo ir jo kraštovaizdžio pakeitimo į modernaus kelio statinio stilių.

Deja, panašių liūdnų pavyzdžių jau turime. O ar ši diskusija bus paskutinė, dar neaišku. Šiuo metu analizuojami pateikti pasiūlymai, po to bus paskelbtas sprendimas, kuriuo tikrai bus nepatenkinti ar vieni, ar kiti.