Nepamirškime bilieto

2021-03-23, Su Albina kalbėjosi I. Arlauskienė ir B. Morkevičienė

Net važiuodama ilgesnį atstumą nesu gera pašnekovė bendrakeleiviams: žiūriu į kelią, laukus, debesis po lėktuvo sparnais, vandenis anapus denio bortų – užtenka darbo ir akims, ir mintims. Bet į vieną keleivę, grįžtančią autobusu iš Vilniaus, pradėjau dairytis – gana dažnai mudviejų kelionės laikas sutapdavo. Vėliau ėmėme pasisveikinti, ir tik tiek. Tai buvo prieš keletą metų, kol nesusitikome  Šilutės TAU dalykiniuose užsiėmimuose. Toji dažna pakeleivė, pasirodo, daugeliui šilutiškių pažįstama Albina Sprindžiūnienė, kilusi nuo Tauragės, pagal išsilavinimą ekonomistė organizatorė. Toje srityje ir bėgo jos darbo metai. Lyg ir viskas paprasta, bet kiekvienas gyvenimas turi savo ypatybių. Pasidairykime, kas ją nuolat išviliodavo iš namų į Vilnių?

1. Mįslė netruko paaiškėti. 

Suaugę vaikai. Ne, ne kokios jų bėdos ar anūkų priežiūra. Priešingai.        

„Baigę vidurinę mokyklą, – pasakoja Albina, – abu vaikai išvyko į Vilnių. Dukra Jūratė baigė VU komunikacijos fakultetą ir Žurnalistikos institute įsigijo žurnalistės specialybę. Iki karantino aš tikrai dažnai važiuodavau į Vilnių, ir dukra visada turėdavo parengusi įdomią kultūrinę programą. Dažnai eidavome į Gintaro Rinkevičiaus diriguojamus simfoninės muzikos  koncertus, lankėme Jaunimo, Operos ir baleto teatrų spektaklius. Man labai patinka „Forum cinemas Vingis“ žiūrėti tiesiogines transliacijas iš Maskvos Didžiojo teatro ir Niujorko „Metropolitan opera“ spektaklius. Tai iš tiesų išskirtinė galimybė matyti ir girdėti pasaulinio garso atlikėjus. Gaila, kad šiemet nebus Knygų mugės. Beveik niekada nepraleisdavau šio ypatingo, milžiniškos apimties kultūrinio renginio. Knygų pasaulio aura ilgam lieka pojūčiuose, visai kitaip nudažo kasdienybę. Esu be galo laiminga, kad dukra supranta mano pomėgius ir visada stengiasi prašviesinti pradedančią buityje rambėti sielą.

Labai džiaugiuosi, kad sūnui Tadui  labai svarbus yra akiračio plėtimas, mokymasis. Įgijęs teisės magistro laipsnį, nepanoro dirbti juridinėje struktūroje, patrauklesnis jam pasirodė komercinis darbas. Siekdamas didesnės profesinės kompetencijos, praėjusiais metais baigė verslo vadybos magistro studijas BMI universitete. Dabar (jau daugiau nei 20 metų) dirba KGG group paukštininkystės verslo komercijos direktoriumi. Karantino metu sūnaus šeima gyvena kaime, kur savo rankomis per kelis metus įkūrė jaukią sodybą-ūkį, ten dabar kudakuoja būrelis vištų ir ganosi žirgai. Viena atsives kumeliuką. Žirgai – didžiausias anūkės Patricijos džiaugsmas. Ji lanko jojimo pamokas Riešės žirgyne, o įgūdžius tobulina su savo žirgu Šeri. Dar ji lanko dailės būrelio užsiėmimus ir linijinių šokių pamokas. Anūkas Gustas nesidomi žirgais, jis žaidžia ledo ritulį ir lanko bokso treniruotes. Taip sakant, renkasi vyrišką sportą.“

2. Dabar tave pažįstame kaip  judrią, nepasėdžią TAU kolegę. Ar įgimti genai, ar tėvų auklėjimas suformavo tokią veržlią tavo asmenybę, sakytume, įspūdžiams nepasotinamą dvasią?

„Labai malonu girdėti tokį vertinimą, nesijauti nei pavargusi, nei senstelėjusi. Ne mano charakteriui sėdėti namuose tarp keturių sienų. Tikriausiai tokią mane išauklėjo tėvai, o gal ir genai tokie. Kai prisimenu visada energingą mamą, dar ir gerokai griežtą, tuoj praeina noras patingėti.“

3. Tikriausiai nepasėdus jūsų šeimos būdas nulėmė ir vaikų charakterius?

„Kai atsiranda vaikai, tada nori nenori turi judėti dar sparčiau, nes rūpi, kad jie gyvenime ko nors pasiektų, todėl stebi, kas juos traukia, kas domina, kuria linkme juos pakreipti. Nesėdėjom namuose su jais – nuo pat mažumės leisdavom laiką gamtoje, sode, keliaudavome. Labai norėjau parodyti, kiek daug įdomių dalykų yra aplink mus. Ir dabar nenoriu, kad jie matytų mamą apsnūdusią ar perdėm sutingusią.“

4. Labai įdomu, kaip išgyvenai karantino draudimus keliauti? Per pirmąjį gelbėjaisi sodu ir dviračiu (truputį rašei kn. „Tolstančio laiko lašai“), o šią žiemą?

„Kaip ir visi pykau, kad gražiausios metų šventės praėjo be vaikų ir anūkų. Iš anksto ruošiau dovanas, kalėdines vaišes, buvau prigalvojusi įvairiausių pramogų, ir, kaip žmonės sako – še tau, šunie, ir devintinės! Bet viską išgyveni, o liūdėti nebuvo kada, nes TAU dailės būrelio vadovas Aurimas Liekis vedė mums užsiėmimus nuotoliniu būdu: piešėme, komponavome, ruošėme papuošimus kalėdinių eglučių sodui ir kt. darbelius. Ačiū Dievui, kad žiemos vidury pasnigo, teisingiau, prisnigo ir pilkuma pasislėpė po baltu sniegu. Slidėmis nečiuožiu, dviratį uždariau garaže, bet kiekvieną dieną nužingsniuodavau tuos privalomus 10 000 žingsnių. Grynas šaltokas oras – tikra atgaiva ir kūnui, ir sielai.“

5. O dabar grįžkim dar truputį „į virtuvę“ plačiąja prasme: kaip bėga tavo įprasta diena, ką veiki laisvą akimirką, kokias TV laidas žiūri, ką skanaus gamini šiokiadieniais ir sekmadienį, gal gali pasiūlyti naują ar ypatingą seniai išmėgintą receptą?

„Mano dienos įprastos: jau sakiau, kad nepraleidžiu mankštos, kad vaikštau, kad skaitau, mezgu, piešiu. TV daug laiko neatima, neprisirišu prie serialų, svarbiausi LRT ir LRT plius kanalai. Ir virtuvėj eilinė šeimininkė, tik kai anūkai atvažiuoja, tada viskas virsta aukštyn kojom – gaminu, kas labiausiai jiems patinka. Na, o vaikai, kai svečiuojuosi pas juos, lepina mane „naujoviškais“ patiekalais: ir steiku, ir kebabais, ir įvairiais kepiniais, parinkdami atitinkamai vyną ir desertus. Skanu, tačiau, kai matau, kaip jiems vis dar  skanios mamos vaišės su vaikystės nostalgija, džiaugiuosi, kad tėvams vaikai visada lieka vaikais, kad ir kaip besuaugtų, kad ir kokį atsakingą darbą dirbtų. Čia svarbiausias – stiprus šeimos ryšys.“

Pradėjome lyg interviu, lyg pasakojimą iš ciklo apie gyvenimą karantino sąlygomis, o paskui įsikalbėjome, vis pasidžiaugdamos ta  kultūrine programa – suaugusių vaikų dovana mamai. Kaip daug ji svarbesnė už materialias dovanas. Viena – žiūrėti operą per TV, kita – žiūrėti ją su suaugusia dukra teatre, ragauti kulinarinių naujienų sūnaus sodyboje. Nesutalpinsi į laikraščio skiltį to jausmo, kurį patiria tėvai kartu su suaugusiais vaikais keliaudami po svetimus kraštus, ilsėdamiesi prie tolimų jūrų, vaikščiodami po įžymiausius pasaulio muziejus, katedras, senų universitetų koridoriais. Džiugu, kad tam užtenka jėgų, netrūksta paslankumo, o svarbiausia, kad to nori suaugę vaikai – nori, kad jų pagyvenę tėvai pamatytų pasaulį. Tebūnie tos dienos gražiausias palinkėjimas visiems suaugusiems vaikams – mielieji, nepamirškite bilieto ir savo tėvams: į operą, spektaklį ar kelionę į dar nepažintą šalį.


Straipsnio komentarai

..2021-03-24
kaip vadinasi tos žydinčios gėlytės kur laiko rankose. Nesimato apatinės dalies? Gal nelaiko jokių gėlių rankose, gal stovi ar tupi šalia rūtų darželio? Nes vistiek su vienybės žydėjimais reikalinga susiprasti kažkokias dėsningas keistenybes, kur pavergimui visada naudojama kolumbeikistinė istorija kuri yra "didesnė" negu įmanoma susiprasti. pvz jie lietuvos valstybę ne sukūrė, bet atkūrė. Tai buvo ne gimimas, bet atgimimas. Su "sąjūdžiu" kažkas įdomaus, nes ten irgi judėjimas, kuris atseit neatjudėjo. Po to buvo valdovų rūmai, kuriuos ne statė bet atstatė ir atkūrė. Ir va tie kurie prisidėjo prie valdovų rūmų atkūrimo pinigais, lėšomis, palaikymu, tt. buvo vadinami "židiniais". Nu čia nuo to kad židiniai būna kuriami, kūrenami, tt. Kuo skiriasi židinys nuo krosnies, pečiaus, plytos, tt? Židiniai būna pas didikus. Tai jau kažkoks statuso simbolis, nes židinio gi nepasistatysi kambaryje 15km. Nu apie ką čia užuomina. Nu va nežydi lygybė. Kodėl aš nesu niekad turėjęs gyvenamo ploto kur galima būtų vakare pasėdėti prie židinio? O va šitie vienybės žydėtojai aiškina kad ne problema. Yra va k2 židinys eik ten ir žydėk. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar reikėtų siųsti Lietuvos karius į Ukrainą?