Į telefoną poeziją rašantis atsiskyrėlis Česlovas Rutė: daug ankstyvosios kūrybos kaimynė užstatė lombarde

Skaitydamas Česlovo eiles, gali pažinti Uostadvario kasdienybę, patirti potvynį vietinio akimis. Poezijoje aprašomi siužetai – jo buities akiračiai. Rašymas jam yra „prieglauda nuo kasdienybės kančios“, o rašo jis į telefoną – stulpelius paskirsto pagal SMS simbolių skaičių. Taip SMS stulpeliai virsta eilėraščiu MMS žinutėje. Telefone rašo poeziją tam, kad galėtų ja pasidalyti su kitais, nes „kokia prasmė rašyti, jei niekas to nepamatys? Privalu nuolatos save tikrinti.“ Ant Česlovo stalo – vardų sąrašas. Jame sužymėta, kam, kada ir koks eilėraštis buvo išsiųstas. Aš – 605-as sąraše.

Uostadvario poetas apgailestavo, jog kadaise, paskolinus mobilųjį, daug ankstyvosios kūrybos kaimynė užstatė lombarde.

Plukdydavo karstus per vandenį

„Pradžioje atsigersime kavos, sušilsime. Kiek jums šaukštelių? Tris? Keturis?“ – pakvietęs prisėsti savo medinio namo prieangyje, teiraujasi Č. Rutė. „Čia yra gera užeiginė. Kartais pažįstami žvejai ateina prisėsti, sušilti“, – nuo šio namo iki Atmatos upės apie trisdešimt metrų. Mums kalbant, užsikimšusioje upėje retkarčiais sutreška ledai, truputį pasislinkdami marių link. Keliais kilometrais aukščiau pavasarinis potvynis pasiekęs šių metų kulminaciją – užlietos pievos, keliai ir sodybos.

„Esu kaip Jerome`as Salingeris. Rašytojas vienišius. Jis irgi parašęs „Rugiuose prie bedugnės“ atsitraukė iš visuomeninio gyvenimo. Aš panašiai“, – prieš penkiolika metų mirus žmonai, Česlovas ligi šiol gyvena vienas. Dukra dirba muzikos mokytoja Vilniuje, o kasdienę kompaniją palaiko aplankantys kaimynai ir šuo Bugis.

„Buvau vienerių, kai tėvas 1963 m. atsivežė čia mus iš Žemaitijos. Mama pasakojo, kad atvykę kaip tik pataikė į pavasarinį potvynį. Tada juk nebuvo estakados. Tik keltas ir amfibija. Ji tada pašiurpo – per vėją, ledus su amfibija plaukė į Rusnės salą. „Kur tu, tėvai, čia mus atvežei?“ – klausė mama.

Visos apylinkės čia yra suvažiavėlių. Šyškrantėje, tarkime, daugiausia dzūkų gyvena. Kitur – žemaičiai. Po karo čia liko tik tušti namai, todėl per prievartą kėlė iš kitų regionų, kad apgyvendintų šį kraštą.“

Anot jo, Rusnės salos ir apylinkių žmonių būdą formuoja gamta – žmonės čia tiesmuki, kalba be jokių sentimentų. „Matyt, atšiauresnė gamta mus tokius padaro. O šiaip rusniškiai geri žmonės. Buvę įvykių, kada visi susitelkdavo, gelbėdavo vieni kitus, veždavo maisto apsemtiems vienišiems žmonėms. Pamenu, kai nebuvo dar estakados (ji pastatyta 2019 m.), su amfibija ir karstus vežė. Tokios laidotuvės – plukdo per vandenį. Atšiaurios sąlygos. Tai vienija žmones.

Kai ledai užkemša upę, prasideda potvynis, mes pradedame daugiau bendrauti. Senieji gyventojai turi įprotį – sako „nu, einam“. Nieko niekas neklausia, tiesiog eini palei upę. Turime būti akyli, kad išvengtume potvynio grėsmės. Gali ir apsemti. Jeigu grėsmingesnis potvynis, būna pilnas pylimas žmonių. Sustoja vyrai prie pylimo, svarsto. Visi vieningai. Nežinosi, kaip potvynis elgsis. Va štai ir dabar, ledai sustojo, juos sukaustė šaltukas naktį. Kada jie išeis, niekas pasakyti negali“, – pasakoja Česlovas, o, kalbėdamas apie upę, kitą krantą vadina antra puse. Taip, anot jo, sakyti čia įprasta.

Poezija kyla iš kančios

Česlovo eilėraščiuose vyrauja gamtos vaizdai, būties svarstymai. Tam įtaką daro gyvenimas kaime, kasdieniai pasivaikščiojimai pakrante, vaizdas už lango, vienišumas. Rašyti jis pradėjo 1980-aisiais. Kaip prisimena, lietuvių kalbos disciplina visuomet sekėsi gerai – tiek mokantis Rusnės mokykloje, tiek vėliau Rietavo žemės ūkio technikume. Už rašinėlius, diktantus, atpasakojimus būdavo giriamas.

Pokalbį apie poeziją pradedame nuo pačios rašymo pradžios – kūrybinio impulso kilmės.

„Šoka staiga mintis, būna tas impulsas – iškart pradedu dėlioti pirmą posmą. Jis pats svarbiausias. Ta pirma frazė, kuri ateina po kibirkšties kažkokios, žiežirbos. Imi rašyti ir viskas klojasi. Tokie momentai dažniausiai įvyksta žiūrint pro langą – atsitraukiu ryte užuolaidą, jei gražus rytas, kavą geriu ir mintis kyla. Už lango visada veiksmas – mileta atskrido, pulkas paukščių. Kokį nors įspūdį pagauni, tai tampa stimulu. Aišku, svarbu ir gyvenimiška patirtis, vaizduotė. Tik po to literatūriniai gabumai. Na juk turi būti kokie nors. Įkvepia tai, ką matau, kuo tądien gyvenu“, – mintimis dalijasi Česlovas ir prisipažįsta, kad rašant jam svarbus minties nuoseklumas, logikos sekimas, rimas.

Jo manymu, patogiai, saugiai gyvenantis žmogus negali būti geras poetas. Eilėraštis kyla iš gyvenimiškų patirčių ir kančios: „Turi būti kažkas skausmingo. Aš pats dažnai esu tarp girnų.“ Nors skaito įvairių poetų eilėraščius, jis prisipažįsta labiausiai vertinantis klasikų kūrybą: „Bandžiau skaityti keletą jaunų poetų. Jei sąžiningai, nelabai man jie. Nepagaunu kampo, nesujaudina manęs. Mano aktualijos kitos. Labiausiai paliečia tie „žemiški“, su žeme susiję. Vertinu Strielkūną, Širvį, Marcinkevičiaus yra gerų, Stasį Jonauską iš Skuodo. Viskas subręsta gamtos viduriuose – patiko ši Vaižganto mintis. Man irgi taip.“

„Tiesiog natūraliai tam tikra prasme kenčiu dėl poezijos. Buvau kažkada darboholikas. O dabar, kai mintis ateina, kad ir ką smagiausiai dirbu, turiu greitai grįžti, pasidaryti kavos ir užrašyti. Nes paskui prapuola. Kartais šmėkšteli mintis, neužsirašai, ji ir išeina toliau.

Arba turi imti ir pradėti kartoti mintyse, kad išliktų. Būna, lenda mintys, eilutės tarsi ir rimuojasi, bet kažko trūksta. O kartais visai paprasta eilutė kelia didelę satisfakciją, pasitenkinimą. Va tokiomis pasitikiu ir užrašau. Aišku, vėjų irgi prirašęs esu.“

„Šį vakarą aš trinsiu“

Greta kavos puodelių, ant stalo, yra ir du mobilieji telefonai. Abu jie senoki, mygtukiniai. Vieną jų vadina „eilėraštiniu“. Jame neveikia garsas, o klaviatūra nusitrynusi.

Česlovo poezijos rašymo rinkinys: „eilėraštinis“ telefonas, didinamasis stiklas, pieštukas. Didinamasis stiklas padeda įžiūrėti simbolius mažame ekrane, pieštukas – suspaudyti nusitrynusios klaviatūros mygtukus.

O kartais eilėraščius rašo ant lapo. Tada stropiai skaičiuoja raides, dalija stulpelius, kad vienas stulpelis neviršytų leidžiamo SMS simbolių skaičiaus: „Tie knopkinukai leidžia tik 14 dalių siųsti. Todėl reikia glaustumo. Rašymas žinutėmis išmoko disciplinos.“

Problema, kad į senoko telefono atmintį telpa tik penkiolika eilėraščių: „Taip ir einu – kad turėčiau vietos naujiems, senuosius trinu. Būna gaila. Kartais nusisiunčiu sau į kitą telefoną, kad išsaugočiau. Va šį vakarą aš trinsiu.“

Česlovas sako, kad rašymas telefone, siuntimas yra savotiška terapija: „Išsiverdi vakare kavos, gal arbatos, prisėdi, parašai į telefoną, nusiunti vienam, kitam žmogui. Toks ritualas, terapija. Siunčiu Gediminui, Gražinai kaimynei... „Ačiū Česlovai, kad daliniesi, turi Dievo dovaną, nesustok rašyti“, – visai nesenai atrašė man.“

Vyras pamena, kad daug eilėraščių buvo prarasta jam paskolinus mobilųjį telefoną vienai kaimynei, ši užstatė jį lombarde.

Visi jo eilėraščiai kirčiuoti. „Dedu kirčius – tokia jau maniera. Kad skaitytojas žinotų, kaip kirčiuoti. Gal per daug? Stengiuosi mažinti. Tuoj padūmijęs pateiksiu siurprizą jums“, – taria Česlovas sukdamas tabaką.

Surūkęs suktinę, ima didinamąjį stiklą ir įninka į telefoną, susiranda šviežiausią eilėraštį „Skalvio akimis“.

Skálvio akimis…

Kaip sustójo plėve,
taip ir laikos
šalčio prãmonė,
ligi išnèš...
Čia žuvėdra,
sakytum paklaikus –
lyg ne vietinė –
iš Gilgamèšo –
*skaudžiai kŗykščia kažkõ viŗšum upės.
Taip, jos ãkys ieško vandeñs..
Štai, erelis – iš jūros – nutūpęs
gailiai cykauja,
plùnksnas kedenas.
*Ir pakyla padángėn – apžvelģti..
Ten praskríeja pulkas žąsų.
Saulė bañdo nuplėšt pilką valktį,
bèt... peŗniek, –
gausà debesų
*niauŗiai témdo buvusią gíedrą.
Kormorãnai –
kaip añglys – lekią...
Vėl sugrįžusi kŗykščia žuvėdra.
Taip, ji vietinė –
Mūsų laikè!
*Bus, greičiáusiai,
atlėkus nuõ mãrių.
O jau klyksmas! –
veŗčiąs atsidùst...
Kas lyčių!..
lyg būtų kas ãręs
plieno plūgu
žvilgiùs ledùs.
*Vai, žuvėdra,
tai aš – lyg ne àš –
skalvio žvilgsniu
į upę žvelģiu.
Saulė plykstels,
sukiùš, ir išnèš...
Ir nelìks tų lyčių,
taip žvilgių!

2021-03-06
Viskas subręsta
gamtõs viduriuosè.
VAIŽGANTAS
Skiŗiu – inspirãvusiam – Artūrui M.,
šñd apsilañkiusiam.

„Vakioks y vaikioks“

Česlovas pripažįsta, kad skaityti eilėraščius balsu seniai yra tekę. Dažniausiai siunčia juos žinute į pažįstamų telefonus. Tiems, kas nenori jų, nesiunčia, tačiau „kaimą prie poezijos pratina“. Didelis jo noras yra, kad ši kūryba nenueitų užmarštin, o būtų išspausdinta poezijos knygoje. Džiaugiasi kadaise gautu Rusnės seniūnės pažadu būtinai tai padaryti. Rašančių poeziją saloje nėra daug, todėl poezijos būrelių ieškojo ir Šilutėje. Po apylinkes jis važinėja dviračiu.

Lauke sutemus, Česlovas atneša stalinę lempą. „Balanos ir betrūko. Balanos gadynė“, – sako. Uždegęs lempą, prasitaria, jog antrosios pusės norėtų, tačiau niekas nenori važiuoti į nedidelį kaimelį, kur nėra darbo galimybių. Sako, vienas nespėja prižiūrėti namų ūkio, daržų tvarkyti. O galėtų kas nors ir už rūkymą pabarti: „Norėčiau našlikę kokią susirasti. Vyras yra vyras. Arba, ne, žemaitiškai, kaip mama sakydavo: „Vakioks y vaikioks.“ Pats Česlovas dirba netoli esančioje ūkininko fermoje.

„Atvažiuoja pas mane čia draugai. Sėdi šiame kieme ir sako: „Kaip gera. Kaip čia gera.“ Galvoju, gal aš pats to nemoku pajusti? Gal iš miesto, iš šurmulio atvykus po darbų, viskas matosi kitaip?

Mamos sesuo daug metų čia atvažiuodavo. Užsidėdavo skrybėlaitę ir į daržą su kauptuku. Savo noru. Sakau, gi nereikia, gi nuravėta viskas, geriau pasideginkite, pailsėkite. „Ne“, – atsako ji. Norisi miestiečiams paliesti žemę.

Va, sesė man surašė „pasislėpusius“ rašytojus: Arthuras Rimbaud, Harper Lee, Thomas Pynchonas, Elena Ferrante, Jerome`as Salingeris. Pasislėpę. Vienišiai.

Ką aš norėjau pasakyti? Iš dalies aš irgi toks esu – labiau vienišius.“

Prieš atsisveikinant Česlovas apibrėžia savo vienišumą: „Aš vienišauju. Pats to nesuprantu – gyvenu vienas, bet esu prie to įpratęs, todėl nesusimąstau apie tai. Vienišumą patiriu tada, kai atvažiavę draugai, užpildę mano kasdienybę kalbomis, o vaikai kiemą – krykštavimu, ima ir išvažiuoja. Tada porą dienų jaučiu tuštumą – vienišumą. Va ir su jumis šįvakar aš turėjau malonų pokalbį. Žinau, kad jūs išvyksite ir pusvalandį jausiuosi vienas.“

lrt.lt