Metas planuoti gėlynus: viskas apie skirtingų gėlių priežiūrą

2015-02-19, Rūta Antanaitienė, "Ūkininko patarėjas"
Tulpės © Shutterstock nuotr.
Tulpės © Shutterstock nuotr.

O juos nužingsniuosime daug greičiau, jei namuose žydės pavasarinės gėlės. Pamerktos ar vazonėliuose – visai nesvarbu. Skirtumas tik tas, kad pamerktos nuvys visiems laikams, o ką daryti su vazonėliu – klausimas. Bandysime priminti atsakymus.

Eleborai, burbuliai, raktažolės ir saulutės

Galbūt daug kam atrodo, kad eleborai, burbuliai, raktažolės, pakalnutės ir saulutės – tikrai vienkartinės vazoninės gėlės, tačiau tai visiškai klaidingas požiūris. Peržydėjusias šias daugiametes gėles per žiemą galima laikyti vazonėlyje, kurį reikia pernešti į šviesią ir vėsią patalpą, kur temperatūra siekia 3–5 oC, laistyti labai retai, kad neišdžiūtų šaknų gniužulas, netręšti. Pavasarį, nutirpus sniegui ir atšilus orui, šias gėlytes sodinkime į gėlyną – jos atsigaus ir net suvešės. Šios daugiametės gėlės kuo puikiausiai peržiemos žiemą lauke, tik reikia nepamiršti prieš šalčius apmulčiuoti durpėmis.

Po pražydinimo lauke lysvėje saulutės ir raktažolės auginamos dvejus, o eleborai, pakalnutės ir burbuliai – trejus metus, kad susiformuotų stambus šaknynas, o paskui vėl galima pražydinti vazonuose. Tačiau įspėjame, kad, pavyzdžiui, eleborai nemėgsta būti persodinami, ilgokai prie to taikosi, skursta, prasčiau auga, tad auginamų sode geriau nebejudinti, o namams pavasarį nusipirkti naują vazonėlį su profesionalų paruoštu žydėti augalu.

Jei neturime žemės, galime eksperimentuoti su raktažolėmis. Kai jos peržydės, persodinkime į didesnį vazoną su nauju substratu, laikykime balkone ar ant šviesios palangės ir visą vasarą laistykime bei tręškime. Tikėtina, kad kerelis gražiai sulapos ir rudeniop vėl žydės.

Amarilės ir meileniai

Beje, jie vis dar painiojami, tačiau jeigu net nežinome, ką auginame, nesijaudinkime – jų priežiūra panaši. Vis dėlto skirtumus priminsime. Pirmiausia – skiriasi jų žydėjimo ir poilsio laikas. Žiemą peržydėjusius meilenius ir amariles iki pavasario reikia laikyti 16–18 oC šilumos šviesioje vietoje. Meileniai žydi žiemą ir pavasarį, o ilsisi rudenį. Amarilės žydi vasarą ir rudenį, o užmiega žiemai baigiantis. Meilenių stiebas tuščiaviduris ir jie sukrauna 2–6 žiedpumpurius ant stiebo, o amarilių stiebai pilnaviduriai ir žiedų paprastai būna 2–12, bet jie mažesni. Meilenių žiedai bekvapiai, o amarilės maloniai kvepia.

Kai meileniai nužydi, jų žiedynstiebius reikia nupjauti, iki rugpjūčio laistyti ir tręšti kaip įprasta. Rugsėjį, kai pradės džiūti lapai, juos pašalinkime, o augalą laikykime vėsioje ir tamsioje patalpoje. Du mėnesius žemę tik lengvai drėkinkime, o vėliau išneškime vazoną į šviesią vietą, laistykime ir laukime naujo žydėjimo. Tiesa, jei meilenio svogūnas mažas, jis gali ir nepražysti. Galima daryti ir kitaip. Atėjus pavasariui abi šias gėles sodinkime lauke į lysvę arba įkaskime su vazonėliais į žemę – svogūnai po tokių atostogų sustiprės, o amarilės ir pražys. Tinka šiek tiek pavėsinga ir šviesi vieta. Rudeniop svogūnus reikia iškasti, meilenius „pamigdyti“ taip, kaip rašyta anksčiau, ir vėl laukti žydėjimo.

Snieguolės, krokai, tulpės, narcizai, hiacintai

Pavasarį itin vilioja svogūninės gėlės: snieguolės, krokai, tulpės, narcizai, hiacintai, žydrės. O ir pardavėjai nesnaudžia – pateikia jas pražydintas vazonėliuose ir masinte masina pirkti. Agituojame ir mes: save reikia džiuginti. Taigi pražydinti svogūnines vazonuose – nesudėtinga, nes maisto medžiagas jos kaupia svogūnuose, kurie visai nesunkiai pražysta. Vis dėlto reikia prisiminti, kad tai lauko gėlės ir tikrai ne vienmetės, taigi joms peržydėjus vazonėlių su svogūnėliais išmesti nereikėtų.
Svogūnus puikiausiai galime rudenį sodinti gėlyne ar į daržo lysvę. Paauginus metus, o dar geriau dvejus, vėl sodinkime į indus pražydinti ir žiemą džiaukimės maloniu aromatu bei spalvomis.

Taigi kai po kelių savaičių žiedai nuvysta, juos būtinai nupjaukime, palikime tik žiedstiebį.
Kol lapai dar žali, gėlytę laistykime, nes drėgmės reikia, kad neapmirtų svogūnėliai. Kai lapai visai pagelsta, o galop ir nudžiūsta, maisto medžiagos pereina į svogūnėlius, tuomet vazonėlius su nudžiūvusiais svogūniniais augalais perneškime į tamsesnę patalpą. Kai žemės paviršius išdžius, svogūnėlius atsargiai iškaskime. Išdžiovinę, nuvalę senus lukštus ir surūšiavę svogūnėlius pagal dydį, toliau auginti palikime tik didesnius, o smulkesnius išmeskime. Nors galime pasilikti ir smulkesnius, jeigu turime didesnį sklypą ir norime užsiauginti daugiau svogūninių gėlių.

Paliktus svogūnėlius suberkime į dėžutes ir užpilkime sausomis durpėmis, pjuvenomis ar smėliu, kad neperdžiūtų. Dengiamieji svogūnų lukštai ploni, nepatvarūs, todėl jie greitai perdžiūva. Gavę ankstesnio vystymosi impulsų, jie anksčiau įsišaknija ir sudygsta, ypač jeigu patalpa vėsi ir drėgna. Todėl reikia pasirūpinti, kad temperatūra visą laiką būtų apie 20 °C, o santykinė drėgmė – 60–80 proc. 

Žiemą pražydintų gėlių svogūnėliai lauke sodinami spalio mėnesį. Kitą pavasarį jie dar nežydės, nes neturės sukaupę maisto medžiagų, bet dar po metų pražys. Jei neturime žemės svogūnėliams sodinti, didelė tikimybė, kad pasodinti tą patį rudenį į vazoną žiedais jie vis dėlto neapdovanos, nes nebus sukaupę maisto medžiagų, todėl vargti su svogūnu ar dviem dėl abejotino pražydinimo neverta.

 


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Kiek planuojate išleisti pinigų kalėdinėms dovanoms?