Sielų ganytojas R. Saunorius: „Esu ieškotojas, smalsus žmogus“

2021-04-09, Su Šilutės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčios klebonu kalbėjosi Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė
„Negali paneigti sielą veikiančios įtaigos“, - sako kun.R.Saunorius. L.Jagintavičienės archyvo nuotr.
„Negali paneigti sielą veikiančios įtaigos“, - sako kun.R.Saunorius. L.Jagintavičienės archyvo nuotr.
Interviu – įdomus pokalbio žanras, kai klausiamasis atsako į iš anksto paruoštus klausimus. Tačiau būna, kad atsakančiojo asmenybė yra daug gilesnė, aprėpianti tokius gyvenimo dalykus, kad sužadina norą eiti į tą iki tol nepažintą lauką, į kurį takelio punktyrą (tikimės) ras ir skaitantys šį tekstą. Mudvi, dvi TAU literatės, bandome papasakoti, kaip paprasti šilutiškiai, mūsų kaimynai, išgyvena karantino suvaržymus, ką veikia, apie ką mąsto. O artėjant Velykoms, įsiprašėme pokalbiui  ir su  Šilutės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčios klebonu Remigijumi SAUNORIUMI.

Maloniai sutiktos, paklausėme:

- Artėja tikrasis pavasaris ir Velykų šventės. Kokios kasdienės nuotaikos pakelia jus rytą ir lydi visą dieną?

- Kiekvienas atsikėlimas rytą – džiugesio akimirka dėl to, kad galiu matyti saulę, kad esu sveikas, kad turiu rankas, galiu persižegnoti ir pasisveikinti su Dievu. Džiaugiuosi kiekviena diena kaip dovana už tą stebuklą būti, už gyvybę, už žmones, su kuriais esame, dirbame.

- Į mūsų miesto Šv. Kryžiaus bažnyčią buvote paskirtas 2017 m. liepos 10 d. Esate religijos mokslų magistras. Gal paaiškintumėte ir kitas jūsų pareigas apibrėžiančias reikšmes: dekanas, kanauninkas, baž t. lic.

- Dekanas – tiesioginė pareigybė, kanauninkas – garbės titulas, o bažnytinės teisės licenciato vardą įsigijau 2003-2007 metais studijuodamas Popiežiškajame Laterano universitete Romoje. Iš pradžių nemokėjau iltalų kalbos. Dėl to buvo ne vienas ir linksmas nuotykis: kai tikintieji sužinojo, jog aš dar gerai nemoku italų kalbos, rinkdavosi mane išpažinčiai, kad greičiau atleisčiau nuodėmes. Aš taip ir darydavau (juokiasi). Bet reikėjo išmokti. Universiteto baigiamąjį darbą „IL RUOLO DEL LEGATO PONTFICIO DAL PUNTO DI VISTA STORICO, TEOLOGICO E GIURIDICO“ parašiau italų kalba.

- Pirmąjį magistro darbą tema „Dekalogo turinys psalmyne“ apgynėte baigdamas Telšių kunigų seminariją. Gal truputėlį pakomentuotumėte darbo turinį?

- Temą pasiūlė mano dėstytojas ir neapsiriko: buvo labai įdomu studijuoti psalmių turinį. Žinote, psalmės – giesmės. Dovydo psalmės. Jos giliamintės ir labai poetiški kūriniai.

- Ir jūs tą turinį radote?

- Taip, man patinka tyrinėti, ieškoti, esu gana smalsus žmogus.

- Sudomino ir kitos Telšių seminarijos magistrantų darbų temos. Pvz., „Žmogus – Dievo ir šėtono objektas. Požiūris į žmogiškąją būtį ir teologines paraleles bei skirtumai Šv. Rašto Pradžios knygoje ir J. V. Gėtės Fausto įvadinėje dalyje „Prologas Danguje”. Peršasi mintis, kad studijos kunigų seminarijoje turi gana platų humanitarinį-filosofinį lauką. Ar patvirtintumėte ir praplėstumėte šį teiginį?

- Jau prasitariau – esu ieškotojas, smalsus žmogus. Daug atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus randu Šventajame Rašte. Nors kartais šviesos gali rasti paprasčiausiame darbe. Pasiruošimas būti kunigu trunka septynerius metus. Pirmieji metai - savotiškas pasiruošimo laikotarpis. Po to dvejus metus studijuojama filosofija, ir ketveri metai teologijos mokslų: dogmos, moralės tiesos, Šventojo Rašto studijos. Svarbiausias dalykas – teologija, bet ir kiti dalykai labai svarbūs. Ir humanitariniai, ir filosofiniai.

- Kiek toji patirtis jau vėliau, einant dvasinę tarnystę, atliekant kasdienes pareigas, yra tam tikra atrama? O gal atsiranda kitos, ne mažiau svarbios?

- Jau turbūt sakiau: esame pasišventę tarnauti Dievui ir žmonėms, o žmogaus dvasiai iš tiesų dažnai prireikia įvairių atramos taškų. Tenka į daug ką gilintis, ieškoti, bet, kai atsikėlęs rytą padėkoji Dievui už gyvenimą, pajunti, kad bet kuris darbas yra prasmingas.

- Bet būna ir sunkių dienų. Juk sakoma: ką Dievas myli, tam ir kryželį duoda.

- Taip. Bet niekada tokio, kad nepakeltum.

- Esu (I.A.) ypatingos dienos Kauno kunigų seminarijoje liudytoja. Sovietmečiu, religinių draudimų laikais, su vienuoliktokų klase atsidūrėme prie atvirų seminarijos vartų. Vakarykščiai vyko įšventinimo į kunigus apeigos, todėl saulėtą rytą čia tebebuvo gyva šventinė nuotaika. Mus, kaip svečius, pakvietė į seminarijos kiemą, koplyčią, visur vedžiojo kaip tik vakarykščiai įšventintas jaunas kunigas. Mus stebino, domino ir džiugino pasaulis, kuris tuo metu mums buvo užgintas. Bet už viską giliausiai įsirėžė į atmintį švytintis ir be galo laimingas to jauno kunigo veidas. Jis tiesiog spinduliavo ypatinga šviesa. Papasakokite apie savo pasiryžimą tapti kunigu, apie pašaukimą, apie išsipildymą.

- Gimiau ir užaugau Varniuose. Dar mažą mane močiutė vesdavosi į bažnyčią. Man be galo patiko, kad mistrantai vilki baltais rūbais, kad jie patarnauja kunigui, nuplauna jam rankas, kad bažnyčioje skamba muzika, gražios giesmės. Daug vėliau supratau, kad bažnyčios varpų skambėjimas skirtas kaip palaiminimas visiems – gyviems ir mirusiems. Man patiko buvimas ir darbas bažnyčioje. Dar vaiku būdamas labai džiaugiausi, kad ir aš galiu patarnauti per mišias kunigui, paskui keletą metų buvau Varnių bažnyčios zakristijonas. Tada ėmiau suprasti, kad noriu pažvelgti į žmogaus dvasinį pasaulį, padėti išspręsti problemas, būti jų džiaugsmo liudininku. Pas vyskupą Antaną Vaičių mane palydėjo Varnių kanauninkas Jonas Petrauskis. 1995 metais tapau seminaristu. Iš pradžių pirmakursių buvo 21, baigėme penkiese ir iki šiol bendraujame: susitinkame ne tik šventėse, diskutuojame, kalbamės apie įvairius kunigui svarbius dalykus.

- Kur dirbote anksčiau? Kaip priėmėte paskyrimą dirbti Šilutėje Šv. Kryžiaus bažnyčioje? Kokių turėjote lūkesčių, kaip jie pildėsi, kaip siekėte jų įgyvendinimo?

- Kai 2001 metais vyskupui Antanui Vaičiui sukako 75-eri metai, į Telšių vyskupiją atvyko vyskupas Jonas Boruta, kuris paskyrė mane laikinai savo asmeniniu sekretoriumi. Po pusės metų paklausiau, kada tas laikinumas baigsis, po to dar kartą, pagaliau 2002 metais, rugpjūčio 25 d., kai man sukako 25 metai, buvau įšventintas į kunigus. O jau 2003 metais išvykau studijuoti į Italiją. Joje praleidau ketverius metus. Baigęs studijas Popiežiškajame Laterano universitete, ilgokai dirbau atsakingą darbą Telšių vyskupijoje, t. p. dėsčiau seminarijos  studentams bažnytinę teisę. Kai gavau vyskupo Kęstučio Kėvalo pasiūlymą vykti dirbti į Šilutę, turėjau laiko keletą dienų pagalvoti. Atvykau į Šilutę. Prisipažinsiu, kad iš pradžių didelio entuziazmo nepajutau, pasitiko visai svetimas kraštas. Tačiau supratau, kad laukia rimtas darbas, o ir vyskupo prašymas – man įsakymas. Ir štai aš Šilutėje nuo 2017-ųjų metų dirbu Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Džiaugiuosi, kad esu apsuptas nuostabiai gerų žmonių, aš niekada nesu paliktas vienas. Džiaugiuosi, kad pavyko bažnyčioje kai ką pakeisti ar atnaujinti. Mes esame dėl žmonių paskirti, norisi padaryti, kad žmonių širdys džiaugtųsi, kad Dievą mes garbintume ne sušalę, ne pikti, o gerai nusiteikę.  

Iš tiesų be galo malonu, kad bažnyčioje šildomos grindys, nauji suolai, daugiau šviesių dažų, atnaujinamos altorių dalys. Išmoningai paliktas ir senųjų grindų fragmentas. Jaučiame, kad atsinaujinanti bažnyčia aktualizuoja ir praeitį – istoriją, kuri vienaip ar kitaip suteikia žmogui vidinio tvirtumo. Neabejoju, kad tai dar vienas jūsų apmąstytų svarbiųjų gyvenimo dalykų.

- Parapijos bendruomenėje turite nemažai talkininkų. Veikia parapijos choras, Marijos legionas, Caritas, vaikų rengimo Pirmajai Komunijai ir sužadėtinių rengimo katalikiškai santuokai grupės, talkina mistrantai, tačiau miesto (o ir rajono) gyventojai nedaug ką težino apie jų veiklą. Ar nemanote, jog vis tik reikėtų pateikti daugiau informacijos, gal spaudoje, gal pasitelkiant informacines technologijas ir kt.

- Dveji metai buvo aktyvaus darbo, o prieš metus prasidėjusi pandemija sujaukė visus planus. Bažnyčioje nevyko pamaldos, nebuvo vestuvių, neorganizuojami mokymai. Tikiu, kad viskas pagaliau pakryps į gerąją pusę, ir mes dirbsime kaip seniau. Į bažnyčią sugrįžta vis daugiau tikinčiųjų, tačiau visada primenu, kad turime būti atsargūs ir saugoti vieni kitus. Aš pats pradėjau administruoti Šilutės katalikų parapijos feisbuko puslapį, kuriame bus nuolat atnaujinama informacija apie parapijos veiklą. Palaikau glaudžius ryšius su Šilutės Pamario pagrindine mokykla. Iki pandemijos buvau kviečiamas į renginius ir mokyklos šventes bei susitikimus klasėse. Prisimenu abipusiai įdomų ir naudingą susitikimą su Šilutės Rotary klubo narias, kuriems buvo įdomu sužinoti, kodėl kunigai vilki skirtingų spalvų drabužius (tai baltus, tai mėlynus, tai žalius), kodėl skamba vis kitos maldos, ką reiškia septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus ir t. t. Tikiuosime, kad bendradarbiavimą pratęsime, kad į repeticijas rinksis visi choristai ir vyks kita veikla. Aš esu optimistas, tikiu, kad su Dievo palaima viskas susitvarkys ir gyvenimas grįš į senas vėžes.

- Tikriausiai net tie, kurie ateina į bažnyčią tik švenčių proga, užklysta ieškodami vidinės santarvės su savimi, apskritai, atsidūrę bažnyčioje, negali paneigti sielą veikiančios įtaigos. O gal bažnyčia gali būti gana paveiki dorovės institucija? Ne moralais, prisakymais, pamokymais, o tiesiog išmintinga emocija. Iki šiol įsimintiną išgyvenimą paliko M. K. Čiurlionio kvartetas, grojęs F. J. Haidno „Septyni paskutiniai mūsų Atpirkėjo žodžiai ant kryžiaus“, „Giesmių giesmelės“ ir „Gegužio giesmės“ koncertai. Daugiau nei prieš dešimtmetį su Šilutės pirmosios gimnazijos mokiniais esame rengę abiturientų palaiminimo valandą prieš paskutinį skambutį, poetinį vakarojimą su V. Mačernio poezija, čia stebėjome K. Ostrausko „Vaižgantą” su aktoriumi F. Jakščiu. Ir tą ypatingą atspalvį, sakytum, dorovinį skaidrumą suteikia bažnyčios aplinka. Ar svarstote apie tokią galimą ateityje edukacinę, paskaitinę veiklą parapijiečiams? Kokios paramos reikėtų iš bendruomenės narių, visuomeninių institucijų?

- Į kai kuriuos klausimus jau atsakiau. Esame komanda, priimu naujas idėjas ir stengiuosi jas įgyvendinti. Iki šiol atmintyje išlikęs, tikiuosi ir parapijiečių, Čiurlionio kvarteto „Septyni paskutiniai mūsų Atpirkėjo žodžiai ant kryžiaus”, Ruslano Kirilkino atliekamų giesmių vakaras. Kai Ruslanas pradėjo giedoti „Marija Marija“, atrodė, kad visų širdys ištrūks iš krūtinės. Tikiuosi, kad vėl galėsime gyvai minėti Motinos ir Tėvo dienas, kai vaikučiai tėveliams dovanoja savo rankų darbo dovanėles, kad vėl galėsime gyvai su mokiniais bendrauti mokyklose. Kad vėl skambės mūsų bažnyčios choro atliekamos giesmės ir daugelis kitų, parapijiečius vienijančių ir artinančių prie Dievo dalykų.

- Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį, už be galo jaukų ir giedrą laiką, už svetingumą. Gražių ir šiltų Velykų.

Kai palikome svetingus parapijos namus, atsisveikinome su giedriu optimizmu, viltingai laukiančiu karantino pabaigos, didelės erudicijos ir plataus išsilavinimo žmogumi, kunigu klebonu, supratome, kad mūsų klausimai neatskleidė pačios svarbiausios jo asmenybės paskirties. Ne parapijiečiams taip reikalingos fizinės petvarkos bažnyčioje ir jos aplinkoje tikslas, o didžiulis troškimas atverti mums, paprastiems tikintiesiems, tą paslaptingą ir protu neaprėpiamą Dievo pasaulį, kurio nespėjame nei pamatyti, nei pajusti, o kartais net suvokti esant.


Straipsnio komentarai

.. @ šilutiškė2021-04-12
nieko nežinau apie aukštą "mokslą", bet pagal tuos pateiktus skaičiukus gaunasi kad jam 1995 metais buvo apie 18 metų. Čia darant prielaidą kad va jis "standartiškai" kaip visi baigė mokyklą. O negali taip galvoti. Jugi čia nekalbame apie paprastą sielą, bet apie sielų ganytojus. Čia kaip ta daina apie tai kad studentas nėra piemuo. Studentai negali "ganyti" sielų. Jie nekvalifikuoti. Jie patys turbūt turi būti ganomi. Gal jis baigė mokyklą kai jam buvo 13 metų mokindamasis namuose kokioje nors pennsylvanijoje, brazilijoje ar čekijoje. Nesvarbu tos detalės, nes jose paslėpta viskas ko tik neatsargiai panorėsi. Ir iš viso ką reiškia "seminarija"? Ar čia nuo žodžio "semi"? Tai yra kažkokia pusė, pusėjimas, pusiau, tt. Kad kalba ir eina apie pusėjimo trukmės sąvoką arba kitaip tariant pedofilų klano branduolinius ginklus su kuriais ir ganomos bandos - brandą, brendimą, tt. Nu ir aiškina kad ten ruošia ne visai kunigus, bet pusiau kunigus. Jeigu nori būti "tikru" pilnaverčiu kunigu tai turi dar reikia ir kad išventintų po kažkokiais sutanų skerneliais, po blatais, prekystaliais, tt. Nu gal seminarijoje moko semitizmo? Gal furas vairuoti irgi išmoko kad galima būtų pilnavertiškiau suprasti kaip kunigų naudos gaudymai vyksta, nes va anglų kalboje "semi" taip ir vadinamos fūros. Tu geriau panagrinėk tuos kariuomenės ir statutinių įstaigų kapelionus. Pvz tas vienas atseit toks katalikas, toksai romoje ten viską tvarkosi, bet jį kaip savo vyrą rinkiminėje anketoje deklaruoja kažkokia ciocė. Nu ir nežinosi gal ne tas pats, net jeigu vardas pavardė gimimo metai ir darbovietė sutampa. Gal kažkoks siamo dvynys, kur ta jo antroji pusė "nesimato" plika akimi. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
šilutiškė2021-04-12
Man tai pasimetė straipsnyje aritmetika ;2002metais sukako 25 metai ,o 1995 metais jau buvo seminaristu ,kaip čia suprasti. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. @ ...2021-04-09
nu jisai nesakė kad jisai sukūrė tą facebooko puslapį. jis tik pradėjo tą puslapį administruoti, nes turbūt tas puslapis prieš tai negalėjo skaitytis kaip "administruojamas" tol kol jam atėjus tas puslapis nebuvo pradėtas administruoti jau iš tikrųjų. Nu žinai tikra administracija tik tarp administratorių. Jeigu tu administruotum tą patį puslapį tai būtų administracija kabutėse. Ir negali galvoti kad tai netiesa. Nu pats pagalvok apie nekilnojamą ir kilnojamą turtą kuris reikalingas kad administruoti kunigų ir kunigaikščių "naudas" ir tų naudų gaudymą. Paimkime su tuo susietas telekomunikacijas reikalingas bendravimui, informacijos keitimuisi, valstybinį ryšį, tt. Nežinau kada buvo pastatytas šilutės paštas, bet tenais matosi kad buvo lipdoma palaipsniui. Nu ir ten didžiausia pastato dalis kuri buvo skirta ryšiams - telefonijai, telegrafui, telex, etc.. Tas visas pastatas kur baigiasi pašto plotas naudojamo "tradicinėms" reikmėms pvz atvirutėms, filatelijai, laiškams, tt iki kalinausko gatvės, buvo skirtas "telefonijai". Ten būdavo ir būdelės tarpmiestiniams pokalbiams. Galėdavai telegramą išsiųsti. Didžiulis pastatas. Kuris tais laikais atrodė žmonėms kad yra "reikalingas", nes tiek užima vietos tokie reikalai. Dabar visiems aišku kad viso to didžiulio pastato atliekamą funkcijas gali atlikti kažkoks nei šimto eurų nekainuojantis biudžetinis išmanus telefonas sutelpantis į delną. Nors turbūt tai irgi lygiai tiek pat per "daug". Nu ir kam priklauso šilutės bažnyčios žemė, klebonija, visokios palydovinės naudų gaudymo įstaigos, tt.. Nes visur išadministruotos išimtys nuo mokesčių. Jugi nesenai dar kažkaip ten su aplinkos tvarkymais tie šilutės kunigai paadministravo merą. Bet kaip minėjau šilutėje yra ir daug tų "netradicinių" kunigų, bet vistiek reikalinga galvoti kad tai kažkokie bendrą kunigaikščių naudą gaudantys "kunigaikštaičiai". Nu tarsi las vegase skirtingi kazino pastatyti. Rinkis kuriame nori pralošti savo sielą. Laimėti nieko negalima, nes house always wins. Ar tai parapijos naudos, vyskupijos naudos, vatikano naudos? Nu man neina suprasti kaip gali iš viso kas nors save skaityti kunigu. Sako jį kažkas "įšventino". Nu ir ką tai reiškia? Jugi tokia puodynių lipdymo ir žiedimo šventė nieko bendro neturi su šventumu. Mano motina irgi labai visada pabrėždavo kad jinai atseit iš kunigų giminės kilusi. Ir kažkaip keistai daug tų kunigų ir dabar visur toje "giminėje". Nu va yra lietuvoje kažkoks valstybinis kritinis ar dar ten kažkoks antavilinis ryšys. Vatikanas kaip atskira valstybė nors ir aprėpia visą pasaulį atseit vargsta su atvirutėmis ir emailais. Bet čia vis tiek makaronystės, nes yra visiška pekla nors akį durk. Nėra iš viso net kur gyventi, nei kaip gyventi, nei kuo apsirengti, nei ką valgyti, tt. Ir aiškina kiek čia atseit "dirba". Čia tik talibano aparteido gestapas. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
...2021-04-09
Feisbukas jau seniai buvo sukurtas dar pries sitam kunigui cia ateinant.. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Anonimas2021-04-09
Kažkaip autorė nelabai moka lietuvių kalbos gramatikos..
O sielų ganytojas kunigas nebūna. Gali tik Jėzus būti. Nereikia perdėti.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2021-04-09
Nu ir ką reiškia "sielų ganytojas"? Jeigu "siela" yra žodis vadinasi sielų ganytojai tai kažkokie biurokratai. Ir ką reiškia ganytojas? jeigu tai nuo tos prasmės kur ta veikla asociuojasi su piemenimis tai kažkoks prievartos mechanizmas, kuris jums reikalingas nes jūs patys nesuprantate kur jūs lendate, ko jūs ieškote, tt. Nu ožka nežino kad čia kaimyno daržas, ar jinai susieškojo ir ėda tą kopūstą nes jai smalsu koks to uždrausto kopūsto skonis? Gyvuliams neina suprasti tokių nesamonių, kad kažkas gali būti ne jų. Juos reikalinga ganyti. Kitas reikalas tai utopinė idėja apie dresūra, kur atseit teisingai išdresiravus gyvuliai ganosi patys. Bet nesvarbu koks metodas viskas išgrįsta kuo geriausiais ketinimais nu kad jūs ginami nuo atbėgančių vilkų, aišku tol kol nepradami ginti į skerdyklą, tam kad nuvarius tuos arklius į tą skerdyklą būtų galima "nušauti" daug zuikių. Nu žodis ganyti tai gali būti ir nuo žožio "gana" ar gal net šalies pavadinimu "Gana". Tada ganymas tai kažkokia ispaniškų inkvizicijų koridinė pramoga: kada ganomas bulius pasakys "gana" ganymui ir protestuos ir protestantinsis su savo proteliu ant kurio tam tikslui ir yra įstatyti ragai ir kanopos. Nu čia reikalinga susiprasti kažką apie tai kad žodis kunigas nėra kunigas, ir nors straipsnyje pavartota dešimtis kartų žožiai "darbas", "dirbti" bandant sudaryti kažkokį įspūdį kad tai profesija. Jums gi tiesiai šviesiai pasakyta kad jeigu norit suprasti ką reiškia tas žodis jums reikalinga praeiti tą kryžiaus kelią kuris užtrunka neaišku kiek piatiletkų ir kad tą kunigą paruošti vatikanas išleido neaišku kiek milijonų "naudos", kurią gi turi kažkaip susigražinti. Nu ir kitas jau biurokratizmo aspektas kad čia kalba irgi eina apie administracinius susiskirstymus, va šilutės parapija yra dalis telšių vyskupijos ir "kunigas" tai yra etato pavadinimas į kurį įstatoma kažkokia "asmenybė". Jinai išrinkta kažkaip "nedemokratiškai", kažkas panašaus kaip tarybiniais ar šiais laikais kai "speCIAlistas" gauna paskyrimą į ne savo kraštą. Etato svoriu atžvilgiu tai ale meras ar seniūnas. Ir šiais laikais kunigų daug šilutėje. Ir paskirtų ir tie kurie aiškina kad jie va patys "pasiskyrė" , perskyrė ar juos "pašaukė" kažkokie krantai kad palesti,.. Ir va šitas "meras" yra tuo pačiu ir kapelionas. Tai yra oficialus VRM statutinių įstaigų etatas. Nu sakoma kad ten pareigūnai savo sudėtingoje tarnyboje susiduria su visokiomis sudetingomis problemomis ir kapelionas padeda jiems susigaudyti tuose reikaluose, galima tik spekuliuoti ar kartais ne dėl tų kapelių pylimų. Na iš mano pusės žiūrint lietuvoje nėra nei vieno kunigo. Tai tik žodžiai kuriais dangstosi neaišku kas. Ir va aiškina atseit kiek jisai atseit šilutėje dirbo nudirbo, bet iš mano pusės žiūrint iš viso nieko nepasikeitė. Lygiai taip pat neturiu kur gyventi kaip ir beveik 50 metų. Nu jis irgi gali aiškinti, kad jisai va neturi kur gyventi. Jis čia atvažiavo jam bažnyčia davo ale laikiną statybinį vagonėlį. Turbūt ir šeimininkę davė? Įdomu ar kartais ne su škotišku sijonu? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?