T. Petravičienė: „Kiekvienas turime išorinį bei kuriame vidinį paveikslą“

2021-04-29, Su Tatjana  kalbėjosi Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė
„Svajonėse groju, kuriu melodijas, giesmes, fotografuoju saulėtekį, piešiu svajonę“, - sako T. Petravičienė.
„Svajonėse groju, kuriu melodijas, giesmes, fotografuoju saulėtekį, piešiu svajonę“, - sako T. Petravičienė.

Artėjant Pasaulio kultūros dienai (balandžio 15-ąjai) kalbiname Tatjaną PETRAVIČIENĘ, su kurios muzika, dainomis, piešiniais vis dažniau susipažįstame ne tik mūsų viešosios bibliotekos, bet ir kitų rajonų renginiuose. Meną kuriantys žmonės neša šviesą, gerumą, skaidrina  gyvenimą. Gera, kad tokių turime savo artimoje aplinkoje.

– Daugelis Tatjaną pažįstame kaip architektę, vienaip ar kitaip padėjusią spręsti statybos rūpesčius. Kuklią, paprastą, malonią moterį. Iš išorės taip. O kas giliau už išorinio paveikslo?

– Pradžioje kiekvienas turime išorinį bei kuriame vidinį paveikslą. Pirmasis – matomas, vidinis – ne visuomet, ne visiems. Augdami vis gręžiamės savitumo pažiniman, džiaugiamės, regis, mažais atradimais, skambesnės spindulio linijos, nuotaikingo atspalvio atspindy...

– Apmaudu, kad karantinas apribojo kultūrinius renginius tiek mieste, tiek už jo ribų. Kaip išgyvenate šį suvaržymų metą, ko labiausiai ilgitės, ko trūksta?

– Laukujis viešasis pasaulis susigūžė, susitraukė, nejučia vidun praverdamas laiko įlankas pabraidyt, užplaukt lėton upėn ar netgi pasinerti į gilesnius pomėgių pasaulio vandenis. Manyčiau, kad Dievo dovana mums yra duoti gebėjimai kurti, dalintis jų sodo vaisiais, džiaugtis ir džiuginti draugus. Laikmečio lemti bendravimo apribojimai apkarpė galimybes dalintis kasdieniais įspūdžiais, išgyvenimais, net netikėtais atradimais gyvai. Tenka su šiuo ilgesiu taikytis. Kita vertus, karantininės užkardos, lyg praeito ledonešio sangrūdos, skatina rinktis takus į jau betarpiškai natūraliai gamtoje bundantį svietą ir rastis naujiems įgūdžiams ir iššūkiams komunikuoti virtualioje erdvėje.

– Jūs fotografuojate, kuriate muziką, piešiate. Anksčiau apie šios veiklos sritis nieko nežinojome. Kada ir kaip visi šitie sugebėjimai prasiveržė tokia stipria meno jėga?

– Fotografuoju jau senokai. Žavi, įkvepia nuostabi mūsų apylinkių gamta, džiugina sielą, sieja su Kūrėju. Impulsas kyla siekiant pagauti, įamžinti pasaulio mirksnį – praeities nuo ateities, tegu  ir foto laikmenoje. O taip jau kartais randu objektą, kuris pats prašosi dalintis.

Muzika – neatsiejama gyvenimo draugė, lydinti mane nuo gimimo. Tėtis – kompozitorius, pats kuriantis jo pirmininkaujamos kompozitorių sąjungos penkliniame name. Dar keli aukštai butų, mažiausiai po kompozitorių kiekviename, būriais jų padaužų, dauguma kurių vėlgi lanko „muzičkas“, virkdo smuiką, linksi fleiton, trelina forte, ne piano... Visas namas perdien kiaurai persisunkęs muzikos garsais, vakarop sutirštėjančiais link kakofonijos. Tėvas nuo basakojės vaikystės regėjo mane muzikoje, prusino koncertuose, vėlgi jo paties ir kolegų kompozicijų perklausose, lenkė prie rojalio dinastijos. Muzikos mokyklą baigiau, jungtis dinastijon nepanorau. Mieliau buvo tyloj piešti. Tad kiek apsvarsčiusi išties ramius archeologijos privalumus, apsistojau erdvesnėje architektūroje. Šiaip jau darbinėj veikloj nuo nereto biurokratizmo atsikvepiant, laisvalaikiu nejučia skleidės pomėgis „gostais“ nekaustomai, mielesnei sielai kūrybai. Pirmiausia pamėgau komponuoti iš atostogų Pervalkoje nostalgiškų prisiminimų koliažus: oda su laiko ir visų stichijų numylėtais Neringos akmenėliais, taipogi glotniai plikais kalno pušies palaikais, kriaukle ar jau perlamutru geldutės kiaute, o gal ir vėlgi reliktiniais sakais, pagautais lino tinklan. O dar  anais metais susipažinusi su fraktalo piešimu, tarsi draiverė panirau man dar nepažįstamos gelmės – „sielos kalbos“ pasaulin. Spontaniškas piešimas užsimerkus, plačiai, vienu prisilietimu, ir dalelių dėlionės spalvinimas, laisvas nuo geometrinės kvadrato ar apskritimo centrinės griežtos simetrijos, būdingas mandaloms. Šias Karlas Gustavas Jungas laikė „pasąmoninio „aš“ atspindžiu“ ir manė, kad mandalų piešimas jam leidžia išsiaiškinti emocines problemas bei siekti asmenybės pilnatvės, įgalindamas pažinti kiekvieno asmens unikalų individualumą. O jeigu ir net kiekvienas fraktalinis piešinys atspindi vidinį gyvenimą tuo momentu, turbūt galėčiau jį pavadinti metaforine sielos nuotrauka.

Muzikos niekad nemečiau. Ji vėlgi mano meditacija, tarsi malda, padedanti pajausti Pasaulio džiaugsmą, giedrą meilę, ramų beribį gėrį. Kartais tik melodija ateina, kartais pirma žodžiai, o sykiais melodiją lydi žodžiai. Svarbu suspėti užrašyti.

Sakytum, pomėgiai deramai papildo vienas kitą, siejami bendro harmonijos siekio. Turbūt kurt, kaip ir klysti, juk žmoniška...

– Į Šilutę, visai nepažįstamą, savitos kultūros, sudėtingos kalbos kraštą, jūs atvykote kaip marti iš tolimos ir egzotiškos Almatos. Tačiau tik susipažinę jautėme Jus esant europietiškos kultūros žmogumi. Kokią įtaką Jūsų asmenybės formavimuisi turėjo tėvai? 

– Šilutėn atvykau traukiniu iš Rytų per keturias Žemės laiko juostas. Dar vienos šalies, tik jau nuo kito kontinento – Tian Šanio kalnyno. Užilės Alatau kalnų grandies linkyje, dar iš šiaurės stepės apglėbtoje Almatoje užaugau. Pradžioje labai skirtingi atrodė šie pasauliai. Visų pirma, vėjais. „Obuolys – Tėvas“ (kaz. Almaty), sutvertas sekant graikų architekto Hipodamo griežtai stačiakampio miesto idėja, kurią šis bus paveldėjęs iš savo mokytojo Pitagoro. Mieste iš visų pusių – tiek dienovidin, tiek statmenų jam gatvių – matos gaubiantys kalnai, grandine it pasaga apsaugantys nuo piktesnių vėtrų. Tad tokio vėjo ten kaip ir nebūna. Tik lengvas slėnio brizas, kalnų dvelksmas, besileidžiantis žemyn šlaitais miestan vasarot kartu su gaivinančiu tirpsmu čiurlenančiais arykais plačiuose bulvaruos ir švelniai žalia vėsa apgaubiantis miestą nuo atšiauresnės stepės. Ir dar aš nustebau pamačiusi tokį žemą dangų, atrodė, kad čia pat plaukiantys debesys, užkliuvę už miško, ims ir išsilies... Lietaus ir almesio arykuose netrūko, tik ten dangus buvo aukštai. Labai. Tik ten... Visa nauja – gamta, klimatas, papročiai, kita, visai neįprasta kalba... Žodžiu, iššūkių nemaža buvo. Bet, matyt, įgimtas smalsumas teikė galių nejučia panirt, patirti nepažįstamą lig tol pasaulį, atrasti daugely dalykų kažką nauja, gražaus ir įdomaus.

Gyvenant Almatoje teko susipažinti su nepaprasta kultūrų įvairove. Praėjusio XX a. begalinių sukilimų, karo audrų, perversmų įtakoje miestas buvo tapęs Eurazijos Amerika tiek evakuotiems kultūros ar mokslo institutams, tiek paskirai ir be straipsnių nutremtiems daugelio tautų įvairiausios kilmės žmonėms. Vien mūsų daugiabalsio namo laiptinėje gyvenimui keturiuose aukštuose glaudės „vos“ šešių giesmių, burtis linkę įvairiaspalviai paukščiai. Kiekvienoje šeimoje savi įpročiai, tarpusavio apsiėjimas, kitokie virtuvės, pasaulio suvokimai, papročiai ir nuostabi gyvenimo pilnatvės atmosfera tarpo susibūrus drauge. Mamai – mokytojai – įpratusiai bendrauti ir kviesti vaišių draugėn, dar tik puse lūpų užsiminus, bemat mūsų butas penktame aukšte prisipildydavo muzikos ir vis gausiau skambančiais draugiškų kaimynų balsais.

– Ir vis tik dar keletą žodžių apie Jūsų adaptaciją čia, Šilutėje.

– Apie laiką, kuris vadinasi adaptacija, galiu pasakyt tiek, kad buvo jo ne stoka. Kada išvyksti – grįžti, tuokart įspūdžiai daliniai dėstosi, nuotrupos gal ne visuomet siejasi. O kai reikia visa nauja vienoj visumoj sujungti – klimatą, gamtą ir kultūrą miestelio aplinkoje, šeimoje gyvai vartojant naują kalbą, tai „yra reikalų“. Šios patirtys, manau, ir tikiuos praturtino mane, sustiprino ir davė galimybę atrasti daug mažų ir didesnių gražių dalykų, mielų draugų, įkvepiančių hobių, pagaliau, galbūt ir jų dėka, atrasti  save.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai ateičiai? Svajonės? Lūkesčiai?

– Kas link planų – viliuos sukurt albumą, buriantį draugėn mano čia siejamas priklausomybes. Svajonėse groju, kuriu melodijas, giesmes, fotografuoju saulėtekį, piešiu svajonę. Čia ir vėl.

Tad viso labo, gero Vėjo, aukšto Dangaus rytmečio Saulėje. To noriu ir  linkiu Visiems.

– Dėkojame už pokalbį, paskatinusį mąstyti apie kultūrinį gyvenimą pandemijos metu.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar pritariate vakcinų perskirstymui į Vilnių?