Pasikalbėkime, kol tebėra privertos kultūros erdvių durys

2021-05-19, Su Vygantu Paldausku kalbėjosi Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė 

Dviguba įžanga į pokalbį su Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriumi Vygantu Paldausku

Vos prieš trejetą metų UNESCO paskelbė gegužės 16-ąją Tarptautine šviesos diena. Tai kasmetė šventė, kviečianti prisiminti šviesos svarbą mus supančiame pasaulyje – įskaitant mokslą, meną, mediciną, telekomunikacijas, energetiką bei kitas sritis. Ši diena buvo pasirinkta neatsitiktinai – 1960 m. gegužės 16 d. fizikas bei inžinierius Teodoras Maimanas pirmą kartą sėkmingai pademonstravo lazerio veikimą. Šviesa ir su ja susiję reiškiniai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Jos svarba žmonijai yra neįkainojama. Išmokę valdyti šviesą žmonės ėmė plėtoti mokslinį pasaulio suvokimą, pradėjo taikyti ją įvairiose gyvenimo srityse (mokslui, pasaulio pažinimui, pramoninei veiklai, kasdieniam gyvenimui, pramogoms ir kt.). Šiuolaikinis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be optinio ryšio, o moksliniai tyrimai – be lazerių. Dabar Lietuva ir šalys, kurias skalauja Baltijos jūra, turi dvi Šviesos dienas: pirmoji gruodžio 13-tąją , šv. Liucijos dieną, ir gegužės 16-ąją.

Liucijos diena susieta su krikščioniškąja tradicija, o Tarptautinė šviesos diena gegužės 16-ąją - su modernaus pasaulio, meno ir mokslo vystymusi. Sakytume, labai šiuolaikiška ir būtina dabarties gyvenimo apmąstymui ir įprasminimui paskirta data. Tądien pravartu prisiminti tuos, kurie vienaip ar kitaip neša šviesą į mūsų kasdienį gyvenimą. Todėl ta proga siūlome interviu su Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriumi Vygantu Paldausku. Vygantas – šilutiškis. Čia gimė, augo, mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, įgijęs aukštąjį aktorinį išsilavinimą, pasiliko gyventi ir dirbti gimtajame mieste. Daug kam jis vaikystės kiemo ir žaidimų draugas, buvęs mokinys, kolega. Kitaip sakant, savas, dėl to dar maloniau jį kalbinti ir šiek tiek praskleisti vieną kitą nereklamuojamą jo gyvenimo puslapį.

Tikėtina, kad nūdienoje nerasime žmogaus, tiek mažo, tiek pagyvenusio, kuris vienaip ar kitaip nebūtų pažįstamas su teatru, ar bent kad ir kukliai, su pačia dramaturgija. Visi lankėme mokyklą, atmintyje liko Šekspyro Romeo ir Džiuljetos amžinai jaunos meilės istorija, Karaliaus Lyro klaidos, o ką jau besakyti apie Antikos herojų išgyvenimus, susikirtus žmogiškumui su pragaištingu valdžios troškimu ir didybe.

Visais laikais teatras viešino svarbiausius žmogaus buvimo klausimus, pasitelkdamas tragedijos, dramos ar komedijos kalbą, įrašydamas į žmonijos istoriją žymiausius dramaturgus (Aischilas, Sofoklis), aktorius, iki šių dienų saugodamas seniausių teatrų liekanas, ar tai būtų graikų Akropoplis, romėnų Koliziejus, ar nedidelių senovės gyvenviečių amfiteatrai  ( pvz. Butrinto parke Albanijoje) ar garsusis Globuso teatras Londone.

O šiandien kalbamės su Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriumi V. Paldausku, bandydami prisiminti tiek mūsų teatro istoriją, tiek teatro raidą  aktoriaus darbo jame metu, tiek ateities perspektyvas ir asmenines idėjas.

- Šilutės kamerinis dramos teatras buvo įkurtas 1945 metų lapkričio mėnesį. Iš pradžių tai buvo nedidelis dramos būrelis, vėliau pelnęs liaudies teatro, miesto teatro vardus. 1991 m. Liaudies teatras jau tapo įstaiga – Šilutės teatru, o 2005 metais kultūros ministro įsakymu Šilutės teatras pripažintas profesionaliu teatru. Tais pačiais metais Šilutės rajono savivaldybės sprendimu teatras pavadintas Šilutės kameriniu dramos teatru.

Kada į šio teatro gyvenimą atėjai kaip aktorius?

- 1985-1986 metais dar būdamas mokiniu vaidinau Šilutės teatre. Gavau Mėnulio vaidmenį Ibseno dramoje „Pienininkas“. Šį pastatymą nuvežėme į Klaipėdos konservatorijos mokomąjį teatrą. Prisimenu, kad tada buvau pastebėtas – nuskambėjo frazė, kad šis ateisiąs mokytis į Klaipėdos konservatoriją, ir tai mane skatino galvoti apie teatrą. Šilutės teatre pradėjau dirbti 1999 metų sausio 6 dieną. Pirmasis vaidmuo buvo Kosto Ostrausko pjesėje „Gaidžio teismas“. Šį spektaklį tais pačiais metais vaidinome Vokietijoje, dar ir 2000 metais buvome išvykę. Tuo metu režisiere teatre dirbo Monika Plėvytė. Iki to buvo ilgas kelias. Pradžia buvo Šilutės pirmosios gimnazijos teatre. Pirmoji režisierė buvo Nina Sivochinaitė. Tai ji mumyse su Haroldu Mockumi pamatė aktorių talentą, skatino, perdavė savo žinias. Stojau į choreografiją, bet persigalvojau ir pasirinkau aktorinį fakultetą. Prisimenu, kai pamačiau savo pavardę įstojusiųjų sąraše, iš to džiaugsmo netyčia išmušiau iš rankų raktus dar nepažįstamam dėstytojui. Jo reakcija buvo – tai mes dar pasimatysime. Taip ir buvo. Šviesios atminties dėstytojas Edgaras Savickas buvo mūsų kurso vadovas.

- Turint omenyje, kad esi šilutiškis, pirmosios gimnazijos auklėtinis, įgijęs aktoriaus profesiją pasilikai Šilutėje. Kas lėmė tokį pasirinkimą? 

- Po konservatorijos baigimo savo diplominį darbą kūriau Šilutės teatre. Režisieriaus Sergėjaus Paciuko paprašiau parinkti pjesę. Tai buvo Haroldo Pinterio „Kvailas padavėjas“. Vaidinau samdomą žudiką. Viskas gerai pavyko, scenografija buvo puiki. Dirbau radijo stotyje „Bumsas“, dalyvavau kituose projektuose. Ta karjera truko neilgai. Netikėtai pamačiau rajoniniame laikraštyje skelbimą, kad Šilutės teatras ieško aktoriaus. Galvojau, kad ir šis sustojimas nebus ilgas. Su teatru jau buvau pažįstamas.

- Per daugelį metų teatrui vadovavo nemažai žmonių, dirbo gabūs režisieriai M. Chomičienė, A. Milinis. S. Paciukas, ir nors buvo statomi to meto dramaturgų spektakliai, Šilutės teatras turėjo savo veidą: teatrų festivaliuose pelnė ne vieną apdovanojimą (laureato vardą už Dž. Osborno „Atsigręžk rūstybėje”, net keturis apdovanojimus už  Korčiako „Karalių Motiejuką”). Koks jausmas ateiti į teatrą, kuris (tikriausiai) yra vyresnis už tavo tėvus? Kaip jauti jo nuolatinį atsinaujinimą, kuris mums, jūsų žiūrovams, yra pastebimas nuo Sąjūdžio laikų.

- Kiekvienas režisierius į teatro gyvenimą įneša ką nors naujo. S. Paciuką gerbiu už naujas idėjas, kurias jis atnešė į teatrą. Jo parinktos geros pjesės kėlė teatro prestižą. Jo idėja buvo apginti teatro vardą – teatras buvo pripažintas profesionaliu teatru.

- Teatro repertuaras labai platus ir įvairus. Aktorių kolektyvas, atrodo, nėra labai didelis, kaip spėjate fizine prasme sukurti naujus vaidmenis? Koks tavo santykis, gyvenančiam teatre ir teatru, yra su kolektyvu, režisieriumi? Ką labiausiai vertini darbe?

- Man svarbus atsidavimas, supratimas, dėl ko tą darau. Aktorių kolektyvas išties nedidelis, kartu su manim vaidmenis kuria Alma Rimkevičiūtė ir Vytautas Bartuška, todėl mums nelengva per metus paruošti kelias premjeras. Dirbame daug. Žiūrovas nemato, kiek reikia dirbti, siekiant atlikti norimus judesius scenoje, jau nekalbu apie specialius šokio elementus ir kt. Bet nedidelio kolektyvo pranašumų yra daug – mes susiklausiusi komanda, jaučiame, prie ko reikia grįžti repeticijose, ką tobulinti, įveikti.

- Labiau intriguojantis klausimas, absoliučiai asmeniškas, kaip kuriamas personažas tampa tavo antrąja savastimi, nes tiek prisimenant jųdviejų su Haroldu Mockumi atliekamus vaidmenis, tiek miniatiūras mokykliniuose vakaruose ar šventėse, tiek dabar teatre, regime, jog scenoje gyveni labai intensyvų personažo gyvenimą, persikūnijimą į jį.

- Man svarbu susigyventi su personažu – įsivaizduoti jį duotomis aplinkybėmis: susitapatinti, gyventi, kaip jis gyvena, kalbėti, kaip jis kalba, jaučia. Analizuoju pagal poelgius – geras jis ar blogas. Ištrūkti nelengva, bet jei papultum į vaidmens spąstus, tada nebegalėtum personažo vertinti iš šalies, o tada jau jo nei bepažintum, nei besuprastum. Privalai būti ir savimi.

- Kurie sukurti vaidmenys yra patys artimiausi, brangiausi? Kokio vaidmens vis dar ilgiesi, nori sukurti? Kodėl?

- Vienas iš labiausiai įsimintinų vaidmenų Žiliaus vaidmuo Eric-Emmanuel Shmitt pjesėje „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Patinka kurti spalvoto humoro prisodrintus vaidmenis. Šiaip, jei personažas įdomus, tikras, gilinuosi ir bandau į jį įsikūnyti. Neįsivaizduoju savęs Šekspyro dramose, atrodo, esu kitokio plano aktorius.

- Vargu, ar tau tiktų oficialus pavadinimas „socialus aktorius”, nes esi labai paslaugus žmogus, neatsisakai padėti nei pristatant knygas bibliotekoje, nei prašomas talkininkauti paskaitose (kad ir TAU), nes visada džiugina Tavo šiltas santykis su prašančiuoju, su auditorija, pagarbus elgesys su žiūrovais. Kas suformavo, gal išugdė, tokią bendravimo kultūrą?

- Man visada smagu bendrauti su auditorija: ar skaityčiau poeziją, ar vaidinčiau gatvėje vaikams. Gyvas ryšys akis į akį pats svarbiausias ir brangiausias. Kažkada eiti skaityti poeziją literatūriniuose vakaruose mane paskatino aktorius ir režisierius Albinas Keleris. Šiandien mūsų keliai vėl susitiko. O aš mielai ir šiandien skaitau poeziją, kartu įsigyju didesnį gerbėjų ratą – į mūsų teatrą ateina vis daugiau naujų žmonių.

- Kaip sugalvojote miestelėnus ir jų svečius pradžiuginti Gatvės kojūkų vaidinimais, pasivaikščiojimais po gatves švenčių progomis? Tai iš tiesų ne tik originalus, bet ir labai artinantis miestiečius prie teatro sumanymas.

- Jau net sunku prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Kojūkai mus pasiekė iš Panamos, atkeliavo per Prancūziją. Išmokome vaikščioti per savaitę. Sunku buvo vaikščioti, ypač sunku išsilaikyti, kai pataikai į duobutę gatvėje. Tačiau džiaugiamės, kad galime papuošti miesto šventes, vaikų ir kitus renginius. Esame sukūrę daug personažų, kurie tikrai teikia džiaugsmą miestiečiams. Daugybė žmonių nori su mumis nusifotografuoti. Mūsų susikurti drabužiai, instaliacijos, kuriomis pasipuošę vaikščiojome ir vaikščiojame, ir šiandien randa vietą muziejaus ar kultūros ir pramogų centro organizuojamuose renginiuose.

-  Teatras daug gastroliuoja, draugauja ne vien su mūsų šalies, bet ir kitų šalių teatrais. Kaip vertinate mūsų miesto žiūrovus, kokius įspūdžius palieka tie kiti teatro mėgėjai?

- Mūsų miesto gyventojai nėra aktyvūs teatro lankytojai. Dauguma ateina vieną kitą kartą, tuo ir pasibaigia. Tradiciškai dažnesni būna premjerose, bet premjeriniai spektakliai dar „negroja“ taip, kaip jau kelintas, trūksta dar kai kurių scenų tobulinimo ir kt. Tačiau yra ir ištikimų teatro lankytojų, kurie pasidžiaugia mūsų atliktais vaidmenimis, pasako pastabas, pagyrimus, išsako, kas buvo geriau kitą kartą atlikta. Na, o geriausi ir nuoširdžiausi žiūrovai kaime. Būna, kad jie taip įsigyvena į spektaklį, kad ima patarinėti, kaip toliau elgtis, ką sakyti, net kur judėti.

- Ir paskutinis klausimas, kurį paprašė paklausti viena nuolatinė teatro lankytoja: ar esate valdomas teatro magijos?

- Be abejo. Tas jausmas apima, kai pajunti, jog tarp tavęs ir žiūrovo nebėra atstumo.

- Dėkojame už pokalbį ir lauksime naujų džiugių bei spalvoto juoko prisodrintų vaidmenų. Sėkmės.

P.S. Prašome nesistebėti, kad į aktorių kreipiamės įvardžiu Tu, nes tebejaučiame buvusį  šiltą mokinio ir mokytojų santykį. Klausiančiosioms tai labai svarbu.

 


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar gerai, kad pasuose bus galima rašyti asmenvardžius su q, x, w raidėmis?