Knygelę  apie „koronę“ – „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“

2021-05-11, Lietuvių kalbos mokytoja Elemana Skablauskienė, Šilutės profesinio mokymo centras

Perskaičiau knygelę „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“ ir susimąsčiau: kaip greitai lekia laikas. Nespėjome nė pasidžiaugti praėjusiu karantinu ir vasara, o ant nosies jau lipa naujas karantinas. Kada nors karantinas bus tik eilutė istorijos vadovėlyje. Todėl TAU (Trečiojo amžiaus universiteto) literatai nusprendė rašyti dienoraštį. Literatams vadovaujanti Irena Arlauskienė sako: „Tai lyg ir dienoraštis, lyg pasakojimas ar eilėraščio posmu išsakyta dienos nuotaika, linksmas pasišaipymas iš „koronės“ priekabių.“

TAU universiteto moterys kiekviena savaip išgyveno pandemijos laikotarpį ir pasidalino mintimis knygelėje.

Su gera ironijos doze į karantiną pažvelgė Irena Šeputienė. Ji sugebėjo pasišaipyti ne tik iš valdžios, žiniasklaidos, bet ir pati iš savęs. Skaitai tekstą ir nejučia pasijunti lyg Balio Sruogos „Dievų miške“. Sakiniai trumpi, taiklūs. Situacijos verčia šypsotis, o kartais ir nusikvatoti.

„Va, lenkai – tikri šaunuoliai. Purškia visur konfiskuotą spiritą vietoj dezinfekcinio skysčio. Kodėl mūsiškiai taip nedaro? Juk konfiskuoja naminės degtinės pilnus bidonus. Tegul išpurškia, užuot į griovius pylę. Tai kas, kad truputį pasmirdėsim.“

Irenos kalba vaizdinga, sodri. „Kaimynų automobiliai suleido šaknis į asfaltą ir tuoj sužydės.“ „Atradau serialus tikrąją ta žodžio prasme. Televizininkai užpirko jų vagonus, tai dabar transliuoja per visus kanalus.“

O kokia smagi istorija apie šuniuko kelionę kibire iš balkono į lauką ir atgal. Sužavėjo ilgesio kupinas pasakojimas apie Onutės ir jos sesers įspūdžius, patirtus vaikystėje, žvelgiant į naktinį dangų.

Veronika Siutilienė trumpai, detaliai ir tiksliai apžvelgia karantino laikotarpį, akcentuoja tikrąją rizikos grupės žmonių padėtį. Sunku taip staiga būti išplėštam iš gyvenimo ir uždarytam tarp keturių sienų. Paguodos ir optimizmo suteikia pavasarėjanti gamta. „Mačiau, kaip rymantys už lango mano mylimi berželiai sujudo, pabudo, išleido pumpurėlius ir apsipylė žaliais žirginėliais. Po kelių dienų, prasitrynę akeles, pasirodė gležni lapeliai.“ „Prisiglaudžiau prie storo medžio kamieno. O jo viršūnėje įsitaisęs juodas varnas man kranksėjo, kad viskas bus gerai.“

Skaitant Albinos Sprindžiūnienės pasakojimą „Dviračiu per karantiną“ pasijunti tikrai lekianti su vėjeliu po Šilutę ir jos apylinkes. Pasakojimas veržlus, gyvybingas, tik retkarčiais pajunti nostalgiją literatų būrelio draugėms. Kitoks ir Velykų rytas – be vaikų, be anūkų, be kasmetės kelionės į Ventės ragą, kur tarp akmenų ieškodavo žalčiukų, džiaugdavosi parskridusiais gandrais, daugybe žąsų. Nuo liūdnų minčių – atgaiva gamtoje: Albina džiaugiasi kiekvienu prasiskleidusiu žiedeliu, žydinčiais sodais, gegute, kuri „užkukavo dirbančią sode be pinigėlių kišenėje“, bet užtat jau galima vaikščioti basomis, pajusti pavasario žemę.

Birutės Morkevičienės pasakojimas tarsi kaleidoskopas, sukuriantis spalvingą dėlionę – pamąstymai apie karantiną ir eilėraščio posmas kaip išvada. Pasirodo, ir eilėraštį galima pavadinti šitaip: „ 51–oji karantino diena“, „63–ioji karantino diena“. Ir beribis džiaugsmas atėjus birželiui: „Vasaros pieva – širdies atgaiva“, atsivėrė širdys šilumai, įvairiausių atspalvių žalumai, plaukiantiems rugiams, o tuomet „Galima garsiai kalbėti/ Ir nieko nepasakyti./ Galima būt užsimerkus,/ Bet aplinkui matyti.“ Dar vienas Birutės pomėgis – fotografija. Autorė pati džiaugiasi Krokų lankų nuotrauka, kur akmenys panašūs į gulbes, neriančias vandenin. Puiki mintis – per karantiną rašyti kasdienių malonumų sąrašą – bus ką paskaityti po metų ar dvejų.

Aldona Sapronaitienė tiesiog mėgaujasi lėta laiko tėkme, kai „pasaulis karantinuojasi“, „koronė“ tarsi plaukia šalia, nepaliesdama nei Aldonos, nei jos šeimos. Skyrelyje „Vaikystės sodai“ šilti prisiminimai apie humoristą senelį, kuris, taisydamas sutrūkusius karolius, gintaro gabalėlius lygina su saule, žeme, mėnuliu. „Tai mano pirmoji astronomijos pamoka“, - sako Aldona. Ir legendos apie gintaro atsiradimą – taip pat iš senelio. O kokia įtikinama ir saldi braškių puota su raudonu pedikiūru, prašmatniom skrybėlaitėm ir tėvuko daina apie raudonus batukus. Negali nesižavėti Aldonos haiku – japonų prozinės poezijos stiliumi: „grąžinkim laiką/ saują smėlio dovanų/ pažerkim jūron“, „ištaškė saulė/ auksą pievoj apleistoj/ gal susirinksiu“.

Nijolės Čepienės „Karantino dienų paveikslėliai“ – tai skaidrūs ir paprasti pasakojimai apie kasdienius darbus, buitį. Tačiau jaučiamas sugebėjimas atsiriboti nuo karantino, nuoširdžiai džiaugtis pražydusiu amariliu, susitikimu su stirniuku, pasimatymu su voveraite, nulaužta beržo šakele Velykų puokštei. Autorė susimąsto apie žmogaus laikinumą žemėje ir gamtoje. O pabaigoje visus trumpus pasakojimus apibendrina eilėraštis apie „pasaulinę žmonijos ligą“, kad „žemė susirgo, o gal tik pavargo“, nes mes jos „nesaugom, niokojam“, nes mumyse „kiek daug yra pykčio, pavydo“. Ir viliamasi, kad reikia gyvenimui „daugiau baltos spalvos, dalytis su visais gerumu“.

Janina Markauskienė pasakojime „Tos dienos“ šiltai ir jautriai kalba apie kasdienybę, dažnai mintimis nuklysta į vaikystę, dainingą tėčio (kurio neteko 5 metų) šeimą. Autorė apgailestauja dėl kolegės netekties, prisimena jos gerumą, optimizmą, meilę žmogui, norą visiems padėti. „Dėl karantino negaliu nueiti ir paskutinį kartą atsisveikinti, palydėti į kapines“. Ir kiek ta „koronė“ pridirbo žmonėms rūpesčių. Bet kartais maži džiaugsmai kompensuoja viską: koncertas per televiziją Motinos dienos proga, dukros ir anūkės sugrįžimas, vyskupo žodžiai, „jog kiekvieną dieną audžiame savo gyvenimo audinį, kuriame viskas reikšminga.“

Mano bendrakursė Vida Tarozienė į karantino laikotarpį pažvelgė filosofiškai. „Pasaulis daugmaž susitraukė iki keturių sienų. O koks jis buvo platus. Dabar jis liko atminty.“ Kaip gerai, kad nors mintimis gali nuklysti kur tik nori: „Štai akmenukas nuo Olando kepurės. Juk taip neseniai ten būta, ir nuo Birutės kalno jūron žvelgta.“ Pavasarėjanti ir bundanti gamta žadina viltį, prisiminimai nukelia į „bobų vasarą“, kaimynų latvių taip gražiai pavadintą atvasara. „Atsigerkim lig soties dar aukšto dangaus,/ pakvėpuokim saulėlydžiais,/ užsiklokim miglotom naktim./ Šitoks trumpas tas saulės grįžimas,/ tas, kur atvasara latviuose šaukiamas.“ 

Užsidarę tarp keturių sienų, pavydime laisvės ir paukščiams, ir saulei, ir laisvam, palaidam vėjui, kuris „be apynasrių, kaukių – nesulaikomas. Nei sienų, nei jokių karantinų nepaiso.“

Vėjuotą dieną su sūnumi apsilankiusi prie Nemuno Vida prisimena epizodą iš sūnaus vaikystės: „Išbėgo jis į parduotuvę, kumštely pinigėlius suspaudęs, bet pakely pasitiko vėjas. Įsikibo į berželį, pastovėjo ir dudulkst namo. „Duok, sese, greitai kepurę, mano plaukai skrenda.“ Savitas ir išskirtinis pasakojimas apie pedagogo profesiją su įsivaizduojamu korespondentu Kas Nors. Autorė nesigaili tiek metų atidavusi mokiniams, jaučiasi įsėdusi į savo roges. Būta ir nelengvų akimirkų, „juk ir gyvenom geležinės užtvankos slepiami“, „dvilypį gyvenimą gyvenom.“ Pokalbio pabaigoje skaudoka išvada: „Darbas buvo toks, kad skriaudžiau savo šeimą.“ Vaikai „ne vieną sykį liko antram plane. O turėjo būti patys pirmučiausi.“

Irenos Arlauskienės „koronės“ dienų aprašymas gana margas: su šypsena skaitau istoriją apie katinus, kuriais reikia rūpintis lyg mažais vaikais. Jie aikštingi, reikalaujantys dėmesio. Bet juk karantinas, laiko „į marias“, kaip žemaičiai sako, galima užsiimti ir kačių auklėjimu. Ir per langą dažniau galima pasižvalgyt, gal pavyks pamatyti seną draugę varną, kuri suka lizdą kiemo eglėje. O štai skyrelis  apie karantino knygas verčia susimąstyti. Kai kurios jau skaitytos ir atrastos iš naujo, „nes kelia ūpą skaidriau matyti pasaulį, kuriame esi truputį kitoks“, nes moko „rasti kuo džiaugtis net juodžiausią buvimo akimirką.“ Filosofiškai nuteikia pasakojimas apie ožkelę. Juntamas autorės rūpestis dėl gimtojo miestelio tvarkos, jaukumo, noro gyventi gražiau. „O šit dėl ko aš taip ožkelės norėjau: kad su kauke nelabai į gatvę be tikslo išeisi, o jeigu būčiau ožkelę turėjusi – pasiimu už virvutės ir ganau viksvų prižėlusioje pievoje.“ Pabaiga optimistinė, nes „koronė po truputėlį atsitraukia“, „mieste suoliukų atsirado“. „Žoles ir piktžoles, tiesa, ne visi iš savo palangių išsiraustė. Gal ir be ožkelės patys pamatys?“

Aloyzas Masolas sako, kad „karantinas pristabdė įprastą gyvenimo tėkmę. Radosi daugiau laiko pabūti su savimi iš naujo apmąstyti nueitą kelią, jį įvertinti, pagaliau papasakoti kitiems.“  Griežtas ir vyriškas Aloyzo pasakojimas apie prasmingai nueitą gyvenimo kelią, nelengvą jaunystės etapą. 30 metų darbas melioracijoje, plati visuomeninė veikla suformavo tvirtą charakterį ir teisingą požiūrį į krašto istoriją, tikrąsias gyvenimo vertybes. Labai gražus ir prasmingas Aloyzo sumanymas  - Žibų mokyklos kieme pasodinti ąžuoliuką, išaugintą iš Stelmužės ąžuolo gilės. Ir štai gegužės pradžioje Irena Arlauskienė TAU literatų tarpusavio laiškuose rašo: „O Aloyzas šiandien pasodino ąžuoliuką. Ąžuoliukas turi savo pasą, o mokykla pasirūpino lentele, kurioje yra užrašas „Paprastasis ąžuolas – Lietuvos nepriklausomybės 100–mečio ir jos atkūrimo 30–mečiui pažymėti.“ Aloyzas įvykdė įsipareigojimą saugoti Lietuvos simbolį – tvirtybės medį. Ir „koronės“ dienoraštis, ir ąžuoliukas tampa paprastų šilutiškių istorijos dalimi.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar gavote SMS žinutę, raginančią skiepytis nuo COVID-19?