Senatvė globos namuose – išdavystė ar geriausia išeitis?

2021-07-01, Violeta Vilniškytė
Linksmieji bičiuliai visada laukia ateinančios vadovės G. Konzerskienės. 
Linksmieji bičiuliai visada laukia ateinančios vadovės G. Konzerskienės. 

Globos namų dažniausiai ieškome tada, kai suprantame, jog išties nepajėgsime pasirūpinti artimu žmogumi, jei neatsisakysime darbo, karjeros, šeimos reikalų. Dažnai to padaryti negalima ir dėl specifinių žinių trūkumo. Ateina momentas, kuomet sprendžiame dilemą - jei patys slaugysime insulto ar kitos ligos, negalios ištiktą ligonį ar dėl senatvės negalintį judėti tėvą ar motiną, kas uždirbs pinigus šeimai išlaikyti? Ir apskritai, ar dėl tam tikros ligos sugebėsime suteikti tinkamą pagalbą? Apie tai ir kalbėjome su VšĮ „Globavita“ bendruomene – ten gyvenančiais seneliais, neįgaliaisiais, darbuotojais ir vadove. Tad ką reiškia gyventi globos įstaigoje?

Kankina negalios

Užsukę į Katyčiuose įsikūrusius globos namus pirmiausia sutikome kieme besikaitinančius saulėje ir gurkšnojančius girą dabar įstaigą jau vadinančius namais gyventojus. Pakalbinus, visi mielai dalijosi savo apsigyvenimo šiuose namuose istorijomis.

Šešiasdešimtmetis Vygantas Rekevičis sakė, kad iki kol apsigyveno Katyčiuose, gyveno Savarankiško gyvenimo namuose Juknaičiuose. Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras džiaugiasi, kad dabar juo tikrai puikiai pasirūpinama. Didžiausią balą skiria virtuvės šefei, mat jam čia labiausiai patinka gaminamas maistas.

Penkiasdešimt devynerių Rimantą Dulkį į globos namus paskatino ateiti negailestinga liga – insultas. Jis taip pat patekintas čia sukurtomis gyvenimo sąlygomis.

„Esu katytiškis nuo gimimo. Man visi šiame miestelyje kaip broliai ir seserys“, - pasidžiaugė pašnekovas.

Nors kilusi iš Raseinių krašto, Irena Vozbinienė save laiko katytiške. Moteris atviravo, kad net nesvarsto galimybės išeiti ir gyventi kur nors kitur.

„Vieni su kitais bendraujame. Tapome artimais žmonėmis“, - džiaugėsi moteris.

Iš Tauragės atvykęs į Katyčius 67 metų Antanas Petraitis atviravo, kad jis čia todėl, jog beveik visi artimiausi žmonės jau mirę.

„Neseniai palaidojau paskutinį brolį. Džiaugiuosi, kad esu čia, kad galiu kasdien bendrauti su vaikais. Buvau Skaudvilės slaugoj. Sveikata buvo labai sušlubavusi, o atvykęs į šiuos namus ne tik suradau bendraminčių, bet ir labai sustiprėjau. Dabar jaučiuosi stipresnis“, - dėstė Antanas.

Jį papildė ir 54 metų Egidijus Benetis. Sunkiai kalbantis vyras tikino, kad ir jam čia labai gerai.

Jaučiais aprūpinti

„Seselės paslaugios. Viskas atnešama laiku – ir vaistai, ir maistas. Esame tikrai ir išprausti, ir aprūpinti“, - tvirtino 83 metų Zofija Vaičienė ir Zita Bartkienė.

84-erių Stanislava Bytautaitė stengiasi vaikščioti kasdien ir jai nesvarbu, koks oras.

Bronius Šveikauskas, atvykęs po žmonos mirties, taip pat buvo labai silpnas, o padedant kolektyvui, pradėjo net vaikščioti.

Jo draugu tapęs Jonas Kerdokas sakė, kad džiaugiasi, jog Bronius tapo jo draugu. Jų kambaryje niekada netrūksta juoko.

„Kai pas mus ateina jaunos moterys, mes mažiausiai 10 metų atjaunėjame“, - šmaikštavo bičiuliai.

Kolektyvas darniai dirba

Kad įstaigoje kuriamas darnus, pagarba grįstas bendravimas, pasitvirtino ir pokalbio su darbuotojais metu.

Virėja Lina Gečienė, kurios rankomis gamintu maistu džiaugiasi visa įstaigos bendruomenė, neslėpė, kad praėjus kelioms laisvoms dienoms, nė pati nejaučia, kaip nori grįžti į darbą.

Sveikatos priežiūros specialistės taip pat neslėpė, kad kitos darbo vietos net nebeieško, mat čia joms labai geros darbo sąlygos.

„Tikiuosi, kai ateis diena, kai oficialiai tapsiu senjore, ir man leis toliau čia dirbti. Man darbas – keli žingsniai iki namų. Ar bereikia geriau?“, - kalbėjo Stasė Kurmienė.

Ketverius metus čia dirbanti Irma Reikertienė pabrėžė, kad kolektyvas stengiasi prisitaikyti prie kiekvieno čia įkurdinto kliento. Džiugina jai širdį, kad jau yra tokių gyventojų, kurie darbuotojas ir dukromis vadina.

Viena naujausių kolektyvo narių – Erika Šeperienė. Moteris prieš tai dirbo Šilutės ligoninės Slaugos skyriuje. Todėl patirties dirbti su sunkiais ligoniais tikrai turi nemažai.

„Džiaugiuosi, kad gavau darbą Katyčiuose. Darbo pobūdis – toks pat. Tačiau, daug lengvesnis. Nebesijaučiu naujokė, nes visi bematant mane priėmė į savo gretas. Dabar atrodo, kad daug metų čia dirbu“, - tikino pašnekovė.

Kaip taip pavyksta suvienyti visus darbuotojus, kad šie taip geranoriškai siektų bendro tikslo? Pasak moterų, tai jų vadovės Gražinos nuopelnas, mat būtent jai atėjus dirbti į įstaigą viskas pradėjo keistis – neliko baimės, streso. Nes yra buvę, kad jos bijodavo net atsisėti prie bendro stalo ir atsigerti kavos.

„Mūsų direktorė – labai globėjiška. Jei ji kur išvažiuoja su reikalais, visos labai laukiame sugrįžtančios“, - atviravo moterys.

Darbuotojai nustebina

Taigi, pakalbinome ir vadovę. Su šypsena pasitikusi Gražina Konzerskienė gerų žodžių darbuotojoms taip pat negailėjo.

„Moterys dažnai padaro daugiau, nei tikiesi. Net ne darbo valandomis ima savo noru ir nustebina – atbėga į pagalbą ir drauge puoselėja aplinką. Gera, kai darbuotojai ir gyventojai šypsosi. Visi atsakingai žiūri į savo darbus“, - pasakojo vadovė.

Socialinėje srityje 22 metus dirbanti moteris į darbą važiuoja kasdien iš Gargždų. 

„Psichinės, emocinės problemos nėra svetimos mūsų klientams. Gal dėl įgytos patirties man nėra sunku perprasti žmogų – pamatai, pabendrauji ir jau gali daryti tam tikras išvadas. Problemų iškyla, o sunkumus atperka įstaigos gyventojų šypsenos“, - tęsė specialistė.

Prieš keletą metų pradėjusiai dirbti iškilo nemažai sunkumų – teko ieškoti ir darbuotojų. Šią problemą padėjo išspręsti Užimtumo tarnyba.

Turi įstaigos gyventojai savo šeimos gydytoją Liudą Ignotienę, kuri visada konsultuoja net telefonu, niekada neatsisako padėti. Medikei talkina medicinos sesuo Snieguolė Bagdonienė, kuri ir sudeda vaistus pagal tai, kaip nurodyta medicinos išrašuose, gautuose iš medicinos įstaigos, arba gydytojos nurodymus.

Bendruomenėje kuriamos tradicijos. Minimos ne tik svarbios datos ar švenčiamos gražiausios metų šventės. Čia nepamirštamas nė vieno žmogaus gimtadienis, kurį visi drauge ir švenčia.

Sklando gandai

Šiuo metu čia gali gyventi 37 žmonės. Liko laisvų vietų nedaug – 13.

„Sklando gandai, kad mūsų įstaigoje vieno žmogaus priežiūra kainuoja 2 000 eurų. Išties tai melas. Iš tikrųjų, su sunkia negalia kainuoja 1 050 Eur, su negalia – 1 000 Eur. Bet tokių pinigų žmogui nereikia mokėti iš savo kišenės. Didžiąją dalį kompensuoja Savivaldybė, o čia gyvenančiam asmeniui nuo gaunamų pajamų lieka 20 procentų“, - kalbėjo vadovė.

Patekti čia taip pat nėra labai sudėtinga – tereikia nueiti į savo seniūniją pas socialines darbuotojas ir paprašyti padėti čia apsigyventi.

Direktorė tvirtino, kad visuomenės požiūris į globos namus radikaliai keičiasi ir tai lemia konkrečios priežastys – visų pirma, gerokai ūgtelėjusi slaugos kokybė. Nėra gėda kreiptis pagalbos. Gėda yra palikti artimuosius likimo valioje, kai jiems reikalinga pagalba.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar gavote SMS žinutę, raginančią skiepytis nuo COVID-19?