Knygos sutiktuvėse netrūko ir ašarų, ir džiaugsmo

2021-07-16, I. Arlauskienė

Birželio pabaigoje šilutiškiams Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristatyta Aldonos Sapronaitienės knyga „Kai rasoja rugiai…“. Susirinko gausus būrys skaitytojų, artimųjų, Šilutės TAU literatų. Apie knygą kalbėjo Vida Tarozienė, Anatolijus Žibaitis su Dalia Žibaitiene, Violeta Astrauskienė, Pranas Avižinis. Buvo daug sveikinimų ir gėlių. Muzikinį foną plaukiančių rugių fone kūrė Tatjana Petravičienė.

Trumpoje knygos anotacijoje įrašiau, kad ši knyga – moters sielos gyvenimo sakmė, užrašyta impresiniais tekstais. Graži poetinė sakmė. Kaip žinia, sakmė – labai savitas lietuvių tautosakos ir literatūros žanras,  kai pasakojimo pagrindą sudaro įvykis, būties vyksmai su poetine ar fantastine išmone. Nežiūrint į tai, kad rasime ir proza parašytų tekstų, knyga iš esmės yra vientisas poetinis kūrinys. Taigi apibendrintai jos veikėją galime vadinti lyriniu subjektu, o jo variantų – pasakotojo, eilėraščių žmogaus – jausenas maitina trys šaltiniai: pirmiausia žemdirbiškoji lietuvių kultūra – žmogaus ir gamtos artumas, o šis kaip ir visa mūsų tautoje turi stiprų istoriškumo atspalvį. Išlikome, šimtmečiais gynęsi, išsaugojome savo žemę, žodį, kalbą,  išmokome rašto, išmokome išsakyti save poetiniu žodžiu, todėl toks įtikinamas knygoje yra dangaus ir žemės sutarimas, pasakomas gražiausiu žodžiu „ramybė“. Paklausykime: „Anksti braidau po rasą, / dar tyli, miega sodas, / rugių supynus kasą, / naktis nuėjo. Rodos, / lyg šaukia, kviečia toliai. / Skubėčiau, bėgčiau, eičiau… / Tik saulė dreskia miglą/ ir liepia grįžt namolio“. (Čia ir toliau eilėraščiai iš skyriaus „Sodnely mano“) Toje žemės, žmogaus ir dangaus darnoje prasmę įgauna daiktai: medžiai, gėlės, paukščiai. Jie yra patys tikriausi būties liudytojai, įgaunantys sakralumo. O žodis „ramybės metas“ formuoja poetinę liniją, moralinę, dorovinę kryptį. Eilėraščių žmogus  – tik pasakotojas, pagrindinis veikėjas – gyvenimas.

„Sode po obelim / gyvenimas ramus, / ramiai sūpynės supas – / dabar ramybės laikas. / Rami diena, / žydėt ramunės taikos, / Balta kava. Knyga sena / – Dabar ramybės laikas//“ Poetiškajame, o šiuo atveju ir sakmiškajame pasaulyje, paukščiai nėra mums įprasti  realaus gyvenimo subjektai, tai paslaptingos mitinės ar simbolinės figūros, ir sakmės žmogui – jie tiesiog buvimo bendrai. Atrodytų neįtikėtina: „Obels šešėlis margas / nutįso per gėlyną / ir ko gi rėkia šarka Žozefina, / mana šneki kaimynė. / Kas vakarą palydi, / kas rytą pasitinka. Ir ko gi ji man linki / miela, šneki kaimynė?“

Ramus „Sodnely mano“ eilėraščių ritmas, paprastas kalbėjimas tarsi tapo metų laikų, dienos, vakaro paveikslo, kuriame labai tiksliai parodomas žmogaus gyvenimo slinkties – kasdieninio judėjimo  ritualas, pvz.:

„Užuolaidas moteris džiaustė. / Išdykėlis vėjas jas glaudė / ir suko, ir purtė, ir siaustė“. Ir kas atsitinka? Taip sunkiai dažnai gvildenama žmogaus vienio su visata tema, čia plėtojama visiškai paprastai: tai vėjo veiksmas, žaidimas mesteli mus į aukštesnę sferą: „Žiū, vėjas jau debesį gano / ir suka, ir purto, ir siausto //.

Vėjas, kaip ir paukštis, kitaip bendrauja su sakmių žmogumi, arba pasakykim paprasčiau: eilėraščių žmogus jį įasmenina, padaro svarbiu veikėju savo gyvenime. Perkėlimas – viena iš poetinės raiškos priemonių (nors autorė nedaro to specialiai, ji tiesiog kalba, pasakoja, sako – ir tai yra vienas iš nuostabiausių šios knygos dalykų. Taigi vėjas: „Šoka vėjas tarp medžių / siautulingą savąjį tango…“ (…) tik nepakvietė niekas manęs / Šokti tango rudenio fiestoj. / Tik likau nebylia žiūrove, / grožio šio sužavėta“. Stabteli ties šiuo eilėraščiu ir jauti, jis nebepriklauso tik autorei, jis visų, o tai jau ir poezija, išeinanti už vadinamosios mėgėjiškosios kūrybos ribų. Apibendrinant reikia pasakyti, kad į sakmės žmogaus pasaulį draudžiama įeiti, bet nedraudžiama juo gėrėtis, kam kitaip būtų kurtos mūsų tautosakos auksinės sakmės. Įdomu, koks buvo tų mūsų promočių dvasinis pasaulis? Kas beatsakys, nebent gali nujausti iš pačių sakmių siužetų, kalbėjimo.

Ką apie save pasako ta rasojančių rugių autorė? Kiek plačiai atveria paslaptingus sielos namų vartus?  O kad sielos dienoraštį gali tik siela skaityti, tai tenka kiek kiauriau peržvelgti  tai, kas lyg ir labai konkrečiai aprašoma skyriuje „Meditacijų impresijos“. Kadangi lyrikos pagrindas vis dėlto nėra tiesiogiai keliami būties klausimai, tai ir bandai pagauti tas medituojamų objektų anapusines prasmes. Pietūs verandoje, per savaitę susivertęs stalas ar palergonija  ant močiutės palangės…  „Gyvenimo vis laukiu dovanų“, – atsidūsta autorė, o man atrodo, kad ji yra čia, mūsų rankose, toji knyga, kurioje vienas iš įstabiausių dalykų yra ne raidėse, ne pačioje teksto struktūroje, o kažkur, neregimoje erdvėje skaitytojo širdimi pagaunama prasmė. Įsiklausykime atidžiai skaitydami skyrelį „Ilgintis“.

Skyriuje „Prieblandų tyloj“ rasime šiuo metu labai populiarų haiku žanrą.  Haiku – savitas trijų eilučių eilėraštis, labai griežtos formos, mažažodis, nelyg koks brangakmenis, kuris staiga sužėri,  o paskui, kiek į jį bežiūrėsi, bemąstysi, rasis vis naujų blyksnių, naujų minties atspalvių. Tai sukaupto mąstymo prieblandoje ramybės meto  tekstai.

Knygos pavadinimas – taip pat haiku, tik neišbaigtas. Pamąstykim apie rugį, ne tik kaip apie maitintoją, bet ir apie jo mitinę, sakmiškąją prigimtį. Apie jo ištikimybę žmogui, jo žiemkentystę, jo bendrystę su lietuviu artoju. Ir jau jų abiejų artumą su dangumi, su Aukščiausiuoju Kūrėju: Dieve, duok mums duonos kasdieninės, duok mums kūrybinių jėgų ir šviesos.

Skaitydami straipsnius apie literatūrą, kūrybinius ieškojimus, dažnai sutinkame dievoieškos temą. Tiesmukiškai skaidydami šį žodį į sudėtines dalis, nustembame – dievo ieškojimas. Tarsi jis būtų pasislėpęs ar kur įslaptintas.  Bet juk Dievas žmogui yra, arba juo netikinčiam, aišku, nėra. Tiki ar netiki? Per karantino laikotarpį literatai tarpusavyje keitėsi knygomis. Tai ir J. Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“, „Kunigas Ričardas“, kiek anksčiau „Trobelė“, „Gyvenimo klausimai“ ir kt. Niekas nesiginčys, kad šia tema ne vienam kyla įvairių klausimų ir ne visada randi atsakymą, bet knygoje „Kai rasoja rugiai“, ši tema paliečiama labai subtiliai – dievas yra mano (pasakotojo, eilėraščių žmogaus) gyvenime kaip esatis,  išreiškianti būties pilnatvę. Pvz., eilėraštyje motinai: „Ir mano motina, / nuėjusi vaivorykščių spalvotais tiltais, atšvęs gimimo dieną, /o angelas prispaus ją prie krūtinės, / ir vakaro maldoj tylioj aš pasimelsiu“.

Priimkime A. Sapronaitienės knygą „Kai rasoja rugiai…“ kaip gražią vasaros dovaną Šilutės skaitytojams.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar namuose jau pasipuošėtė Kalėdų eglutę?