Seniausiai Švėkšnos gyventojai sukako 100 metų

Už ilgaamžiškumą dėkoja Dievui

Pati sukaktuvininkė sakė nesijaučianti šimtamete ir pabrėžė, kad už tokį ilgaamžiškumą reikėtų dėkoti bei sveikinti Dievulį ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Nuoširdus tikėjimas, krikščioniškojo gyvenimo vertybių laikymasis ir leido nugyventi visą amžių – taip mano tą vakarą pasveikinti ypatingos sukakties proga į Švėkšną atvykusios Zuzanos dukros.

Į gyvenimą švekšniškė išleido 5 dukras: Zuzaną, Stasę, Mariją, Nastę ir Valeriją. Visos dukros gyvena netoliese: vienos – Klaipėdoje, kitos – visai arti Švėkšnos. Šiuo metu senole rūpinasi ir globoja vyriausia iš jų – Zuzana, kartu su dukra Birute. Šimtametė gali pasidžiaugti jau sulaukusi 12 anūkų, 12 proanūkių ir 2 proproanūkių. Dukros, žentai, anūkai, proanūkiai ir kiti artimieji planuoja suvažiuoti pasveikinti mylimos senolės ateinantį savaitgalį, Švėkšnos parapijos klebonas atvyks palaiminti ilgaamžę. Vieni močiutės pasveikinti grįš iš užsienio, o neturintys galimybės jau atsiuntė dovanas. Štai proanūkė Sigita, gyvenanti Anglijoje, užsakė išausti jubiliejinę juostą. 

Tas margas gyvenimas

Z. Beržanskienė gimė Petraičių kaime (dab. Veiviržėnų sen., Klaipėdos r.), šeimoje buvo vienturtė. Visą gyvenimą sunkiai dirbo, jaunystėje tarnavo pas ūkininkus. Ištekėjo būdama 24-erių metų už Petro. Jaunai šeimai gyvenimo lizdą teko kurti II pasaulinio karo fone. Sunkūs tai buvo laikai, greitai besikeičianti padėtis vertė ieškoti išeities. Z. ir P. Beržanskai karo metais gyveno Alseikose (dab. Švėkšnos sen.), bet dėl nesusipratimų su tuomete besikeičiančia valdžia ir namo šeimininkais persikraustė į Pašlužmio kaimą (dab. Veiviržėnų sen.). Ten gyveno mažyčiame namelyje, turėjo truputį žemės. Vėliau moteris negailėjo jėgų dirbdama kolūkio fermose, buvo giriama už darbštumą, sąžiningumą ir ne kartą gavo padėkas už puikų darbą. Deja, kartu su vyru Petru užauginti visų vaikų nespėjo. 1958-aisiais žuvus vyrui Zuzanai teko atlaikyti skaudų likimo išbandymą – pasirūpinti 5 dukromis, iš kurių jauniausiajai Valerijai buvo vos treji. Dukros pasakojo, kad mama sugebėjo auklėti be diržo, be pabarimų, nuolatos jautė begalinį rūpinimąsi jomis kiekviename žingsnyje. Gal todėl ir pačios buvo geros, nedrįso neklausyti mamos. 
Senolė iki šiol dalija patarimus savo atžaloms, nors jau prastai girdi, tačiau susikalbėti pavyksta. Pati sunkiai vaikšto, bet kartais, įsikibusi į kėdę, pamiklina kojas. Prieš penkerius metus dar pavykdavo pačiai į kiemą išeiti. Dabar daugiausiai laiko Zuzana praleidžia gulėdama lovoje, dažnai meldžiasi.