Prieštaringasis prezidentas Antanas Smetona Žymė

2021-11-19, Parengta pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo, dr. Juozas Čaplio, Atviraklaipeda.lt, Veidas.lt, Istorinės prezidentūros Kaune informaciją

Antanas Smetona - vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Antano Smetonos vardą žino net ir tie, kurie pernelyg nesidomi nei istorija, nei politika. Tai išties iškili mūsų tautos istorinė asmenybė, tačiau ar žinote ką nors daugiau nei tai, kad A. Smetona buvo Lietuvos prezidentas?

Buvo aktyvus

A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą ir pasiruošęs privačiai, įstojo į Palangos progimnaziją. Baigęs, 1893 m. rudenį A. Smetona įstojo į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją, tačiau aštuntoje klasėje buvo iš jos pašalintas už atsisakymą viešai melstis rusų kalba.

1897 m. A. Smetona įstojo į Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) IX gimnaziją, ją baigęs – į Petrapilio universiteto Teisės fakultetą. Nors iš universiteto buvo du kartus pašalintas, suimtas ir netgi trumpai kalintas, studijas A. Smetona vis dėlto baigė.

1902 m. Vilniuje jis pradėjo verstis advokato praktika, 1903–1915 m. dirbo Vilniaus Žemės ūkio banke. Jau tuo metu A. Smetona įsitraukė į aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą: 1908 m. tapo laikraščio „Viltis“ redaktoriumi, leido ir redagavo dvisavaitinį žurnalą „Vairas“. 1914 m. įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmuoju vicepirmininku, o vėliau tapo šios draugijos pirmininku. 1916 m. A. Smetona pirmininkavo Lozanos lietuvių konferencijoje, 1917 m. tapo laikraščio „Lietuvos aidas“ steigėju ir redaktoriumi.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje Vilniuje A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, o vėliau – Valstybės Tarybos pirmininku, buvo vienas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų.

1919 m. balandžio 4 d. jis išrenkamas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1920 m. birželio 19 d.

1920–1926 m. A. Smetona redagavo „Lietuvos balsą“, „Lietuvių balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“, „Vairą“, „Tautos vairą“.

1921 m. jis buvo paskirtas Lietuvos delegacijos sienoms su Latvija nustatyti pirmininku, o 1923 m. – Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, tačiau vėliau iš šių pareigų pasitraukė.

1923–1927 m. Vytauto Didžiojo universitete A. Smetona ėjo Meno teorijos ir istorijos katedros docento pareigas, dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką.

1924 m. jis aktyviai dalyvavo kuriant naują partiją – Lietuvos tautininkų sąjungą, o 1925–1926 m. buvo šios partijos pirmininkas.

Po 1926 m. gruodžio 7 d. perversmo Lietuvos Respublikos Seimas 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetoną išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu. Prezidentu jis buvo išrinktas ir 1931 m. bei 1938 m.

Pasisakė už ultimatumo atmetimą

Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo turėjo pasitraukti iš Lietuvos. 

1941 m. kovo 10 d. A. Smetona atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia daug keliavo po lietuvių kolonijas, sakė kalbas, rašė atsiminimus, straipsnius lietuvių spaudai. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klivlende ir buvo palaidotas lietuviškose Kalvarijų kapinėse. Vėliau palaikai perkelti į Knolvudo mauzoliejų (JAV).

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas A. Smetonos asmens fondas, kuriame sukaupti A. Smetonos paskaitų konspektai, straipsniai, atsiminimai, kalinimo byla, valstybės veikėjų, šeimos narių, piliečių laiškai, prašymai, sveikinimai 60 metų sukakties proga, Sofijai Smetonienei adresuoti asmenų prašymai padėti gauti finansinę paramą ar tarnybą, dokumentai apie A. Smetonos vasaros rezidencijos „Užugirio kiemas“ apsaugą ir joje buvusį turtą. Fonde saugoma nemažai foto dokumentų.

Smetoniška tvarka

Posakiai „prie Smetonos Lietuvoje“, „smetoniška tvarka“ ir panašūs lig šiol reiškia tvarką, susiklausymą, smetonišką įsipareigojimą savo valstybei, kuri ne tik nemažai pasiekė šalies ekonomikos, žemės ūkio srityje, bet ir valstybei su koncentracijos stovyklomis, cenzūra, spaudos varžymu, siautėjančia politine policija, opozicinių partijų draudimu. Apie tai, kad šį sąrašą galima tęsti, rašoma tinklapyje Veidas.lt straipsnyje „Antanas Smetona – prieštaringiausias XX amžiaus prezidentas“. Šiuolaikiniai autoriai, vertindami A. Smetonos režimą, pasitelkia įvairius terminus: konsoliduota demokratija, autoritarinis režimas, etatistinė korporatyvistinė santvarka, organinis statizmas, tačiau fašistine tos santvarkos jau nebevadina niekas.

A. Smetona su savo bendražygiais tarpukario Lietuvą kūrė ant tautiškumo pamato, paremto valstietiška sąmone, prisimenant kunigaikščių žygius ir, žinoma, idealizuojant Vytauto laikus, ir visą tarpukarį ieškojo „tautos šaknų“. Tai labai gerai iliustruoja atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas, po kurio kojomis nulenkę galvas klūpo rusas, kryžiuotis, totorius ir lenkas. Skirtumas tik tas, kad Vytautas nebežvelgia į Vilnių, kurį reikia „atvaduoti“. Būtent antilenkiškumas tarpukariu buvo lietuviškumo stiprybės šaltinis – ir tai A. Smetonos režimo „nuopelnas“.

Kokie keturiolikos metų A.Smetonos režimo laimėjimai?

Kultūrininkas A. J. Greimas pasakytų, kad per minėtą laikotarpį įvyko trys svarbios revoliucijos: ekonominė, kultūrinė ir sulietuvinimo. Juk tarpukariu pereita nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ūkininkavimo. Iš keliolikos hektarų žemės sklypo šeimos jau galėdavo neblogai išsiversti ir net sūnus į mokslus leisti. „Smetoninė Lietuva darėsi grietininė. Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė 100 metų šuolį“, – apibendrina A. J. Greimas. Tai ne vien A. Smetonos, bet ir Juozo Tūbelio nuopelnas.

A. Smetonos režimui pavyko sulietuvinti Lietuvą: 1920 m. miestuose dar skambėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbos, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pradėta tapatinti su lietuvių kalba. Taigi už lietuvių kalbą galime būti dėkingi A. Smetonai. Tačiau, deja, tautos konsolidacijos kaina, kurią jaučiame lig šiol, – antilenkiškumas.

Nemėgo politikuojančių kunigų

„Padorus žmogus, bet – gabus, kytras politikas; nuosaikus demokratas ir prastas „tautos vadas“: kas buvo iš tiesų Antanas Smetona?  Jo charakteris, kaip pabrėžia ne vienas istorikas, – ramus, santūrus, kartais neryžtingas. Štai Vytautas Alantas, tuomečio oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius, A. Smetoną apibūdino šitaip: „Jis priklausė prie labiausiai užsidariusių ir santūriausių žmonių, kokių man teko gyvenime sutikti.“

A. J. Greimas priduria, kad A. Smetona tarpukario Lietuvoje buvo tiesiog idealios reputacijos. Tiesa, kaip liudija amžininkai, jo silpnybė buvo viena – valdžios troškimas.

Bet prezidentas nuolat lankėsi bažnyčioje, kaip liudija jo sūnus Julius, savo kambaryje, garbingiausioje vietoje, laikė maldaknygę. Gerai žinomas ir faktas, kad A. Smetona labiau už viską nemėgo politikuojančių kunigų.

Prezidento pėdsakai Klaipėdos krašte

Iš 16-os metų, kai tarpukariu Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, daugiau nei dvylika prabėgo prezidentaujant A. Smetonai.

Dr. Juozas Čaplikas publikacijoje „Klaipėdos krašto istorijos vingiuose“ aiškinosi ir tai, kaip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Smetona žiūrėjo į A. Hitlerio kuriamą trečiąjį Reichą? Kaip galima buvo derinti teritorinius nesklandumus dėl Klaipėdos su Hitlerio skelbiamu rasizmu ir teritorine ekspansija? Ar jautė Smetona vokiškojo fašizmo grėsmę? Atrodo, kad istorikai kol kas deramai neįvertino Smetonos 1933 m. gruodžio 15 dienos kalbos LTS suvažiavime, rašo savo knygoje A. Eidintas… Kalboje, pavadintoje „Politinės gairės“, Smetona gana plačiai apžvelgė tarptautinės situacijos raidą po Versalio sutarties, kapitalizmo raidos ypatybes, pasaulinės ekonomikos krizės (1929-1933) įtaką tarptautiniams santykiams… atsiminkime Hitlerio Mein Kampf ir Hugenbergo memorandumą! Nacionalizmas skelbia fantastišką rasės teoriją. Jis sakosi tepripažįstąs vokiečiais tuos, kurie esą „vokiško kraujo“ kelia tik vokiečių tautinius interesus, kurių „reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistos. Nereikia painioti nei mokslo, nei meno, nei religijos. Ne teisė, o pajėga turinti galiausiai spręsti…“ (A. Eidintas: Antanas Smetona, Vilnius, 1990 m. p. 142-143).

1933 metų pabaigoje Smetona jau pažymėjo, kokia sudėtinga darosi Lietuvos padėtis atėjus į valdžią Hitleriui. Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų atžvilgiu Smetona laikėsi ryžtingos pozicijos, įvertindamas jų veiklą kaip grėsmę Lietuvos valstybei. 1935 m. sausio 5 d. kalboje LTS suvažiavime jis pabrėžė, kad Klaipėdos krašto vokietinikai ne kartą skundė Lietuvą Tautų Sąjungai, nors patys turėjo tikslą panaikinti Klaipėdos krašto autonomijos statusą ir patys „laužė teisingumo dėsnį santykyje su lietuviais gyventojais“. (ten pat, p. 143).

Atvirai pareiškė

1933 metais tautininkai „Lietuvos aido“ redakciniame straipsnyje jau atvirai pareiškė, kad reikia nutraukti ryšį su senomis formomis („Lietuvos aidas“, 1933 m. gruodžio 19 d.), t. y. galutinai likviduoti parlamentinio laikotarpio valdymo formų likučius. Tautininkų organizacijų nariai vis labiau ėmė savintis Vokietijos nacionalistų ideologiją ir veikimo metodus. Tų pačių metų gruodį tautininkų suvažiavime A. Smetona atvirai pasisakė už itališkojo fašizmo šūkį „Vieninga tauta su vienu vadu“, priimtus tautininkų partijos pakeistus įstatus, buvo įtrauktas „vadizmo“ pradas, o pats Smetona - Italijos fašistų „dučės“ (Dučė - Italijos fašistų vado Musolinio pavadinimas). Pavyzdžiui, pradėtas tituluoti „tautos vadu“. Ši sąvoka buvo įteisinta Lietuvių tautininkų sąjungos įstatuose (Kaunas, 1934 m. p. 30-37).

Tautininkų valdžiai nepavyko paimti į savo rankas darbininkų profesinių sąjungų, todėl ji, sekdama Italijos ir Vokietijos pavyzdžiu, 1934 m. ėmė likviduoti visas profesines sąjungas ir kurti savo kontroliuojamą valstybinę darbininkų organizaciją - „Darbininkų atstovybę“, mėgino suorganizuoti atskirų profesijų Darbininkų atstovybės sekcijas, faktiškai - struktūrinius padalinius vietose.

Tautininkai atvirai reiškė savo pasitenkinimą, kad hitlerininkai įsigalėjo Vokietijoje. O kai hitlerininkų padegto Vokietijos reichstago grėsmingos liepsnos perspėjo žmoniją apie kilusį tautoms, taigi ir lietuvių tautai, mirtiną pavojų, kai pažangiausieji pasaulio politiniai bei kultūros veikėjai sunerimo dėl tautų likimo, Smetona 1933 m. gruodžio 15 d. tautininkų suvažiavime su pasitenkinimu kalbėjo, kad pagaliau ir Vokia… Hitlerio vadovaujama, faktiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą („Lietuvos aidas“, 1933 m. gruodžio 16 d.). Šitas hitlerininkų „Trečiojo reicho“ kūrimo liaupsinimas visiškai demaskavo tautininkus bei Smetoną, nuskambėjo kaip iššūkis visiems doriems žmonėms. Vis dėlto tautininkai neišdrįso pritarti žvėriškam Vokietijos nacionalistų rasizmui. Jie baiminosi hitlerinės Vokietijos ketinimo veržtis į Rytus ir Pabaltijį, išnaikinti ten gyvenančias tautas ir užgrobti jų žemes (Lietuvos aidas, 1933 m. lapkričio 13 d. ir gruodžio 16 d.). Jie taip pat bijojo kai kurių Anglijos ir JAV kapitalistinių sluoksnių reakcijos.

Didėjo įtampa

Lietuvoje palaipsniui didėjo įtampa ir nesutarimų banga. Dar labiau paaštrėjo santykiai tarp voldemarininkų, besiorientuojančių į hitlerinę Vokietiją, ir Smetonos šalininkų, kurie orientavosi į Prancūziją. 1933-1934 metais Lietuvoje, o ypač tarp Klaipėdos krašto vokiečių, smarkai suaktyvino savo veiklą hitlerininkai. Fašizmas plito ir tarp kitų mažumų - rusų, lenkų, žydų reakcinių sluoksnių. Lietuvoje susikūrė rusų emigrantų fašistų partijos Lietuvos filialas, veikė rusų baltagvardiečių organizacijos.

Nacistinė Vokietija išplėtė antilietuvišką propagandą, puolė Lietuvos vyriausybę, grasino jai karu, Reiche buvo rengiamos demonstracijos, Lietuvos pasienyje net surengti demonstratyvūs kariniai manevrai. Vokietijos nacistinė veikla ypač suaktyvėjo po 1933 metų Hitleriui atėjus į valdžią. Buvo sukurta Christ. Soz. Arbeitsgemeinschaft (CSA), pastoriaus Sasso ir Roppo vadovaujama. Šiai pasirodžius nepakankamai aktyvia, buvo įsteigta Soz. Volksgemeinschaft (SOVOG), dr. Neumanno, V. Bertuleit ir kt. vadovaujama. Vokietija, ypač rėmė pastarosios veiklą. CSA turėjo 2 258, o Sovog 5 986 narius. Lietuvos valdžia 1934 m. pradžioje ypač susidomėjo šių partijų veikla. Ir pasirodo, jog ne veltui. Pas 805 narius buvo surasti net 1 104 šaunamieji ginklai. Surinkta 30 didelių dėžių kaltės įrodomosios medžiagos.

1934 m. gruodžio 14-1935 m. kovo 16 dienomis Lietuvos kariuomenės teismas Kaune per 69 posėdžius nagrinėjo Klaipėdos nacių bylą. Nežiūrint hitlerinės Vokietijos spaudimo, kaltinamaisiais buvo patraukti 126 asmenys. Kaltinamoji medžiaga sudarė 15 000 lapų, o kaltinamasis aktas siekė 530 lapų. Keturi žudikai buvo nubausti mirties bausme, dr. Neumannas ir Betruleit gavo po 12, Sassas su Roppu po 8 metus kalėjimo, kiti mažiau ir 36 išteisinti (Mūsų Lietuva, 1991, Vilnius, t. IV, p. 637). Proceso metu Lietuva iš Vokietijos gavo 17 notų, kartu patyrė ir ekonominį spaudimą. Smetona laikė Klaipėdos klausimą svarbiausiu savo politikos uždaviniu, tačiau susilpninti hitlerininkų įtakos taip ir nepavyko.

Paskelbė įstatymą

1934 m. Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas J. Tūbelis pasirašė ypatingų valstybės apsaugos įstatų papildymą. Viename iš jų sakoma: „Karo komendantas gali sustabdyti arba uždaryti draugiją, bendrovę ar sąjungą, jei dėl jos veikimo gali kilti pavojus valstybės saugumui… Asmuo, kuris priklausė prie sustabdytos arba uždarytos draugijos ar sąjungos ir nebuvo išstojęs iš jos bent prieš 6 mėnesius ligi ją sustabdant arba uždarant, jei dėl jo veikimo galėjo kilti pavojus valstybės saugumui, netenka visam karo padėties laikui teisės rinkti ir būti išrinktam į Seimą, į Klaipėdos krašto Seimelį, į vietinius savivaldybės organus ir į prekybos, žemės ūkio ir kitokių ūkinių bei profesinių savivaldybių organus (Vyriausybės žinios, 1934 m. liepos 12 d., Nr. 450).

Tikslinga prisiminti, jog 1933 m. birželio mėn. 10 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė įstatymą, kad svetimšaliai, taigi ir Vokietijos piliečiai gali apsigyventi Lietuvoje tik gavę Lietuvos valdžios organų leidimus (Vyriausybės žinios, 1933 m. birželio 10 d., Nr. 416, p. 1-6). Pagal šį įstatymą leidimus svetimšaliams apsigyventi bei įsidarbinti Klaipėdos krašte turėjo duoti ne vietos autonominės valdžios organai, o Lietuvos centrinės valdžios įstaigos. Nuo 1933 m. lapkričio mėn. 20 dienos Lietuvos vyriausybė paskyrė Klaipėdos kraštui naują gubernatorių J. Navaką. Jis gruodžio 16 dieną pareikalavo, kad Klaipėdos krašto direktorija atimtų 101 valdininkui ir mokytojui - Vokietijos piliečiams - darbo leidimus (CVA, F.929, Ap.2,B.112,L.280).

Atsidūrė ant finansinės krizės ribos

Krizės metais Klaipėdos kraštas atsidūrė ant finansinės krizės ribos, nebuvo kur realizuoti kiaulių, ūkininkai skundėsi dideliu bulvių pertekliumi. Vokietija visiškai nutraukė žemės ūkio produktų importą iš Lietuvos, uždraudė tranzitu pervežti Čekoslovakijos pirktas iš Lietuvos dešimtis tūkstančių žąsų. Tuo Vokietija padarė daug žalos Lietuvos ekonomikai. Anglija ir Prancūzija ne kartą reikalavo, kad Lietuva padarytų politinių ir ekonominių nuolaidų Vokietijai Klaipėdos krašte. Tuo jos pataikavo hitlerininkų agresyviems planams prieš Lietuvą. Liaudininkų organas „Lietuvos žinios“ straipsnyje „Santykiai nesikeičia“, atsakydamas į nelegalios „Tiesos“ kritiką, pareiškė, kad esą ne dėl liaudininkų kaltės nebuvo sudarytas platesnis Lietuvos jėgų susitarimas (tai yra nebuvo susitarta su komunistais (Lietuvos žinios, 1938 m. vasario mėn. 23 d.). Lietuvos žinios 1939 m. vasario 24 d. pasisakė prieš bet kokius sąjūdžius, padedančius Hitleriui, prieš bet kokią kapituliaciją. Analogiškų minčių pasirodė ir spaudoje.

1935 m. kovo 29 d. Lietuvos Spaudos biuro biuletenis Nr. 170 pranešė apie Lietuvos ir Tarybų Sąjungos 1935 m. kovo 23 dienos pasirašytą ekonominį susitarimą. Jame nurodoma, kad Lietuvos delegacija, vadovaujama žemės ūkio ministerio J. Aleksos, kuri buvo nuvykusi į Sovietų Rusiją tartis dėl prekybinių santykių išplėtimo tarp Lietuvos ir SSSR, sugrįžo į Kauną. Pasitarimai su vadovaujančiais SSSR ūkio ir prekybos asmenimis davė konkrečių vaisių: kovo 23 dieną buvo pasirašytas susitarimas ir, be to, protokolas dėl kiaulių. Susitarimas padarytas vieniems metams. Pagal tą susitarimą sovietai nusipirks šiais metais Lietuvoje daugiau kaip 100 000 kiaulių. Kadangi susitarimas sudarytas kompensaciniu pagrindu, tai už kiaules mes iš SSSR pirksime įvairių rusiškų prekių - anglies, žibalo, tabako (Lietuvos istorijos šaltiniai - toliau LIŠ, Vilnius, 1961, p. 567-568).

Nuolaidžiaujant Anglijos, Prancūzijos ir JAV vyriausybėms, fašistinė Vokietija 1939 m. kovo 15 d. okupavo visą Čekoslovakiją. Fašistinės Vokietijos ir Italijos kariuomenių padedamas, F. Franko 1939 m. kovo mėn. galutinai likvidavo Ispanijos respubliką ir šalyje įvedė fašistinę diktatūrą. 1939 m. balandžio pradžioje Italija užgrobė Albaniją. Dar 1938 m. pabaigoje „Pravda“ pakartotinai įspėjo, kad eilinė hitlerinės Vokietijos agresijos auka bus Lietuva, jog Anglija ir Prancūzija - Klaipėdos statuso garantai - nuolaidžiauja Hitleriui ir Lietuvai jokios pagalbos nesuteiks (Pravda, 15 dekabria 1938 g.). Padėtis labai greitai komplikavosi ir pagaliau 1938 metų pabaigoje ir 1939 metų pradžioje Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Anglijos, Prancūzijos, JAV ir Lenkijos vyriausybes, kurios ne tik nepalaikė Lietuvos, bet faktiškai pasiūlė nusileisti Hitlerio reikalavimui perduoti Vokietijai Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Savo ruožtu Lietuvos vyriausybė ir toliau nuolaidžiavo Klaipėdos hitlerininkams, atvirai reikalavusiems prijungti kraštą prie Vokietijos (Navickas K., TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais, p. 236-244).

Situacija darėsi vis sudėtingesnė

Dar 1937-1938 metais visi požymiai rodė, kad hitlerinė Vokietija rengiasi užgrobti Klaipėdos kraštą, bet Lietuva ir toliau pataikavo fašistinei Vokietijai. 1937 m. A. Smetona amnestavo visą būrį Klaipėdos hitlerininkų, nuteistų kalėjiman už sukilimo ruošimą Klaipėdos kraštui prijungti prie hitlerinės Vokietijos. Tai buvo dar vienas žingsnis, ruošiąs parduoti Lietuvos nepriklausomybę Hitleriui.

1939 m. kovo 20 dieną J. Ribentropas Berlyne įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį taikiai perduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Jis pagrasino, kad kitaip „Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Vokietijai kitokiu keliu“. Kovo 21 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Vokietijos reikalavimą, o jau kovo 22 d. Berlyne buvo pasirašyta sutartis dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Lietuva ne tik be pasipriešinimo atidavė Vokietijai Klaipėdos kraštą, bet pagal ketvirtąjį sutarties paragrafą įsipareigojo palaikyti draugiškus santykius su Vokietija, nevartoti viena prieš antrą jėgos ir neremti trečios pusės prieš vieną katrą atkreipto jėgos pavartojimo. Tai reiškė, kad Lietuvos vyriausybė, įsiteikdama hitlerininkams, atsisakė prisijungti prie bet kurios kolektyvinio saugumo sistemos. Pagal sutartį Lietuva galėjo turėti Klaipėdoje laisvą uosto zoną. Tai neišvengiamai dar labiau didino jos ūkinę ir ekonominę priklausomybę nuo Vokietijos.

1939 m. kovo 20 d., būtent tą pačią dieną, kada Urbšiui buvo įteiktas ultimatumas, Lietuvos valstybės saugumo departamentas informavo vyriausybę apie hitlerininkų ginklavimąsi Klaipėdos krašte. Biuletenyje rašoma: „Dr. Neumano įsakymu, Klaipėdos krašte įsteigta nacionalistų motorizuota kolona. Šiomis dienomis ta kolona iš Vokietijos gavo apie 20 naujų motociklų. Kalbama, kad iš Vokietijos kontrabandos keliu esą atgabenta didesnis kiekis mažo kalibro šautuvų, kurie būsią išdalyti šturmanams… Tvarkoms tarnybos nariams įsakyta pasirūpinti pistoletų. Daugelis jau turi… Šiomis dienomis vienam šaltkalviui užsakyta įtaisyti didesnį kiekį parabelių ir parūpinti kariškiams šautuvams šovinių (Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, F.56, 1939 m., Ap. 10, B. 186, L. 268-269).

Kvietė laikytis rimties

1939 m. kovo mėn. 22 d. paskelbtas Klaipėdos krašto gubernatoriaus atsišaukimas į gyventojus, kviečiantis juos laikytis rimties. Minėtame kreipimesi sakoma, jog Klaipėdos krašto gyvenimas yra įžengęs į naują labai rimtą padėtį. Šiandien sprendžiamas jo likimas. Tai turėdamas galvoje ir nuoširdžiai geisdamas, kad lietuvių ir vokiečių kaimyniniai santykiai visados būtų gražūs ir žmoniški, aš kviečiu visus krašto gyventojus laikytis ramiai… Mūsų rami ir garbinga laikysena tik padės Lietuvos ir Vokietijos vyriausybėms lengviau išspręsti Klaipėdos krašto likimo klausimą… Kreipimąsi pasirašė Ministras-gubernatorius Viktoras Gailius (Lietuvos žinios, 1939 m. kovo 22 d. Nr. 66). Manau, kad šiam dokumentui nebereikalingi jokie komentarai. Ar ne tokios pačios direktyvos iš Lietuvos vadovų buvo 1940 m.? Tuomet Smetona, pasiraitęs kelnes pabėgo, o likę irgi ragino nesipriešinti Tarybinės armijos kariams.

Kalba patys dokumentai

Sklaidai dokumentus ir tiesiog sunku suvokti: iš kur toks ikikarinės Lietuvos vadovų nuolankumas, jų nuolaidžiavimas ir pataikavimas? Apie tai iškalbingai kalba patys dokumentai. Žvilgterėkime į 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos ir Vokietijos sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Pirmame straipsnyje sakoma: „Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas, skaitant nuo šios dienos, vėl sujungiamas su Vokietijos reichu. 2 str. Iš Klaipėdos krašto bus tuojau evakuotos Lietuvos karinės ir politinės pajėgos. Lietuvos vyriausybė rūpinsis, kad evakuojant kraštas būtų paliktas tvarkingoje būklėje…“ (Vyriausybės žinios, 1938 m. balandžio 13 d. Nr. 640). Arba štai tų pačių 1939 m. kovo 30 d. ištrauka iš Seimo posėdžio dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai: „Užsienio reikalų ministras J. Urbšys: Gerbiamieji Seimo nariai, kovo 21 d. esu tamstoms išdėstęs tą padėtį, kuri Lietuvoje buvo susidariusi po mano pasikalbėjimo su reicho užsienio reikalų ministru von Ribbentropu, įvykusiu Berlyne pirmadienį, kovo mėn. 20d…. Lygiai 8 eilutės pranešimo. Pirmininkaujantis klausia kas dar norėtų kalbėti? Žodį gauna p. Putvis. Siūlau šią rezoliuciją: „Imdamas dėmesin p. užsienio reikalų ministro pareiškimą ir turėdamas galvoje susidariusią padėtį, Seimas duoda reikalingą sutikimą kovo mėn. 22 d. Lietuvos ir Vokietijos sutarčiai ratifikuoti“. Pirmininkaujantis: Kas dar norėtų kalbėti? Nėra. Prašau balsuoti už pasiūlymą. Kas prieš pasiūlymą? Nėra. Kas susilaikė? Nėra. Tad pasiūlymas priimtas. Mūsų darbų eilė baigta, ir posėdis baigtas (LIŠ, Vilnius, 1961, t.IV, p. 715).

Įdomus 1939 m. balandžio 26 dienos valstybės saugumo departamento biuletenio Nr. 99 apie Hitlerio 50 metų amžiaus sukaktuvių minėjimą Kaune. Jame rašoma: „Balandžio 20 d. Kaune, reicho vokiečių klube, įvyko Hitlerio 50-ties metų sukakties minėjimas, kuriame dalyvavo apie 160 asmenų. Čia buvo išskaičiuoti visi Hitlerio laimėjimai. Kai kuriuos iš jų verta paminėti, pradedant Austrija ir baigiant Klaipėdos krašto susigrąžinimu. Dar ne visi jo planai esą įgyvendinti. Jis pasirūpinsiąs ir tais vokiečiais, kurie dar tebesą po svetimu jungu. Be to pažymėtina, kad gyveną Kaune reicho vokiečiai kalba, jog Lietuvos delegacijos vykimas Hitlerio 50 metų amžiaus sukakties proga į Berlyną reiškiąs visišką santykių pagerėjimą tarp Lietuvos ir Vokietijos (LIŠ, Vilnius, 1961, t. 715-716).

Istorija lieka istorija

Ilgainiui net slapčiausi dokumentai tapo viešais. Taip atsitiko ir su TSRS bei Vokietijos slaptais dokumentais. Žinoma, svarbiausios Antrojo pasaulinio karo kaltininkės fašistinės Vokietijos agresyvius planus ir veiksmus tada kurstė Anglijos ir Prancūzijos „Miuncheno“ politika (tai ir Ispanijos Respublikos išdavystė 1938 metais, tai ir nuolaidžiavimas likviduojant Čekoslovakiją 1939 m. kovo mėn.). Akivaizdus šiuo atžvilgiu Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių „nesikišimas“, Vokietijai užgrobiant Klaipėdos kraštą 1939 m. kovo mėn. Šis įvykis faktiškai buvo Vokietijos agresijos pradžia Pabaltijyje, atskleidęs tikruosius nacistinės vadovybės kėslus šiame regione. Nuošalyje neliko ir TSRS, tuo pačiu metu suaktyvinusi savo veiksmus Pabaltijo valstybėse. Tai liudija jos 1939 m. kovo 28 d. nota Estijos ir Latvijos vyriausybėms, kurią įteikė užsienio reikalų liaudies reikalų komisaras M. Litvinovas. Šia nota TSRS išreiškė ryžtą saugoti savo valstybinius interesus šiame regione.

Kaip rodo diplomatiniai dokumentai ir tolimesnė įvykių eiga, prie rugpjūčio 23 dienos sutarties buvo pridėtas papildomas slaptas protokolas. Jo esmė ta, kad Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo interesų sferas Lenkijoje ir Pabaltijyje. Į Tarybų Sąjungos sferą įėjo Suomija, Estija, Latvija ir Lenkijos rytų teritorijos-Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, o Lietuva pateko Į Vokietijos interesų sferą (LVOA, F.1771, Ap. 272, B.147,L,132,137).

Dalis liko okupuota

Vokietijos dokumentai rodo, kad prie sutarties buvo pridėti trys protokolai: vienas konfidencialus ir du slapti. Konfidencialus protokolas buvo susijęs su tarybinėje interesų sferoje gyvenančių vokiečių tautybės gyventojų perkėlimu į Vokietiją; pirmasis iš dviejų slaptų protokolų patikslino šių sferų ribas, kurios žymiu mastu sutapo su etninėmis; antrajame buvo kalbama, kad Tarybų Sąjunga ir Vokietija neleis savo teritorijoje lenkų agitacijos prieš kitą šalį. Pirmame slaptame protokole Lietuva perėjo jau į Tarybų Sąjungos sferą. Tuo pat metu Lenkijos teritorija - Liublino ir dalis Varšuvos vaivadijos - perėjo į Vokietijos interesų sferą.

Pagal 1939 m. spalio mėn. 10 d. TSRS sutartį Lietuvai grąžintas Vilniaus kraštas. Šis TSRS žingsnis padėjo Lietuvos žemių sujungimo procesui, nors dalis jos teritorijos - Klaipėdos kraštas - liko okupuotas fašistinės Vokietijos.

A. Smetona - Jūros šventės iniciatorius

Tinklapyje atviraklaipeda.lt Martynas Vainorius straipsnyje „Prezidentiniai pėdsakai Klaipėdoje“ primena, kad Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romuldas Adomavičius yra rašęs, kad prie Lietuvos prijungus Klaipėdą, valdančiojo sluoksnio dauguma gana ilgai buvo kultūriškai atitolusi nuo jūros, dėl to neįžvelgė jūrinės kultūros teikiamų galimybių. Viskas pasikeitė tik 1930-1933 m., kai Lietuvą užgulė geopolitiniai ir ekonominiai sunkumai. Jų akivaizdoje gimė ir Jūros diena Klaipėdoje, kurioje sudalyvavo ir A. Smetona.

„Pirmoji visuotinė Jūros diena (1934 m.) buvo ir propagandinis tautininkų renginys, kuriuo siekta pademonstruoti kultūrinę lietuvių atsvarą nuo vokiečių Klaipėdos krašte, ir priemonė propaguoti valstybines investicijas jūrų ekonomikoje. Atsirado strateginis poreikis pajūryje nuo seno gyvavusią žvejų kultūrą parodyti kaip savą ir artimą XIX a. pradėjusiai formuotis nacionalinei lietuvių kultūrai. Kita vertus, ryškėjo nauji uždaviniai – ginti interesus jūrų uoste ir stiprinti tautinį laivyną. Iš esmės, 1933-1934 m. Didžiosios Jūros dienos pradinę idėją pagimdė siekis priartinti lietuvius prie jūros ir išaiškinti jos svarbą visai Lietuvai“, – rašė R. Adomavičius.

Klaipėdoje leistas dienraštis „Lietuvos keleivis“ 1934 m. rugpjūčio 12 d. pirmojo puslapio centre išspausdino A. Smetonos portretą su tekstu „Sveikas, Tautos Vade, mūsų pajūry“. 1934 m rugpjūčio 13 d. „Lietuvos aido“ pagrindinis straipsnis skelbė „Visa Lietuva pagerbė savo jūrą“, o 19 d. Šiauliuose leisto laikraščio „Mūsų kraštas“ vedamojo straipsnio antraštė bylojo: „Lietuva prisiekė amžiais neapleisti savo jūros“.

„Mūsų kraštas“ rašė, kad rugpjūčio 11-12 dienomis iš visos Lietuvos į Klaipėdą buvo atvykę arti 60 000 žmonių. Esą nemažai svečių turėjo nakvoti ir po atviru dangumi. A. Smetona atvykęs antrąją iškilmių dieną, „lydimas ministerių, gubernatoriaus, aukštų karininkų ir Jūros dienos komiteto atstovų“.

Pasveikino ir Tautos vadas

„Tautos Vadas pasisveikino su įgula ir išrikiuotomis organizacijomis. Miesto vyr. burmistras Simonaitis sveikina Valstybės Prezidentą miesto gyventojų vardu. Toliau žodį taria direktorijos pirmininkas Martynas Raizgys. Reikšmingas kalbas pasakė Tautos Vadas ir gubernatorius dr. Navakas. Jungtinis choras ir gusarų pulkas sudainavo keletą dainų ir pagiedojo Tautos himną. Pulk. Lanskoronskiui vadovaujant įvyko Klaipėdos įgulos ir visų organizacijų su vėliavomis paradas, kurį priėmė Tautos Vadas. Po pietų aukštieji svečiai išplaukė į Marias uosto rajone ir žiūrėjo nepaprastai gražios ir gausios pajūrio žvejų burinių ir motorinių laivelių regatos bei vandens sporto“, – rašė „Mūsų kraštas“.

„Netrukus sudundėjo orkestrai sutikimo maršą. Į iškilmes atvyko pats Tautos Vadas Prezidentas Antanas Smetona, lydimas Klaipėdos krašto gubernatoriaus dr. Navako, susisiekimo ministerio inž. Stanišauskio, gen. Tamašausko, finansų viceministerio J. Indrišiūno, aukštųjų karininkų ir Kretingos apsk. v-ko J. Vaišnio. Kartu atvyko p. Smetonienė, p. Navakienė, ir p. Stanišauskienė. Aukštuosius svečius sutiko tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės. Pasisveikinęs su kariuomenės dalimis ir išsirikiavusiomis organizacijomis, Tautos Vadas su palydovais užlipo tribūnon. Minios iškėlė ovacijas. <…> Dešimčių tūkstančių minioms kalbą pasakė ir patsai Tautos Vadas. Tuo metu, kai Tautos Vadas pabrėžė, jog mes savo uostu leidžiame naudotis visiems, tartum patvirtindamas tą Tautos Vado pareiškimą, į uostą majestotiškai įplaukė didžiulis SSRS prekybos laivas.

Tautos Vado kalbą minios išklausė stovėdamos ir susikaupusios. Po kalbos vėl buvo didžiausios ovacijos. Choras, orkestrui pritariant, giedojęs patriotines dainas po kiekvienos kalbos, Tautos Vadui baigus kalbėti sugiedojo tautos himną.“

Įvyko milžiniškas paradas

„Pasibaigus kalboms įvyko milžiniškas paradas, kuriame dalyvavo kariuomenė ir organizacijos. Paradui vadovavo Klaipėdos įgulos viršininkas plk. Lanskoronskis. Pro Tautos Vadą pirmiausiai pražygiavo kariuomenės dalys, savanoriai, daug šaulių būrių ir rinktinių iš visos Lietuvos, skautai, jaunalietuviai su septyniomis vėliavomis, Klaipėdos santariečiai, sportininkai, jachtklubo nariai iš Kauno ir Klaipėdos, Klaipėdos uosto tarnautojai, studentai ateitininkai, stud. korp. Mažoji Lietuva ir kitos studentų organizacijos, Nidos sklandymo mokyklos mokiniai, geležinkeliečiai, pavasarininkai su 7 vėliavomis, VVS-gos keli skyriai su daugybe vėliavų, Lietuvių Tautininkų S-ga, Jaunųjų ūkininkų rateliai su 15 vėliavų, akc. Metalo b-vės darbininkai su plakatais, dzūkai, žydų organizacijos ir t. t. Paradas buvo labai įspūdingas. Visur trykšte tryško drausmė, darnumas.

Pasibaigus paradui toli horizonte pasirodė penki lėktuvai, kurie atvyko į iškilmių vietą, galingai skrodė erdves ir grįžo iš kur atkeliavę.

Po parado, 15 val., Kuršių mariose, prie Smiltynės, vėl buvo didelės iškilmės. Tautos Vadas kartu su kitais aukštaisiais svečiais garlaiviu „Vilnius“ išplaukė į marias. Buvo įspūdingas vandens paradas. Pro Tautos Vadą dailiai praplaukė prof. Kolupailos vadovaujama Kauno baidarių ekskursija, Klaipėdos lietuvių ir vokiečių jachtklubai su daugybe laivelių ir jachtų. Iš viso dalyvavo jų keli šimtai. Po parado buvo žvejų regata su apie 80 burinių laivų. Buvo ir įdomus vandens sportas. Tautos Vadas, prieš išvykdamas, dalyvavo iškilmingame Klaipėdos lietuvių jachtklubo atidaryme“, – išsamiau rašė „Lietuvos aidas“.

Abu pastarieji leidiniai pirmuosiuose savo puslapiuose skelbė ir A. Smetonos kalbą, pasakytą šventės dalyviams.

„Nėra buvę atgimusioje Lietuvoje to­kios valandos, kaip šitoji, kurią dabar gyvename. Minių minios stovi susirinku­sios toje mūsų Baltijos pajūrio vietoje, kur mūsų atgijusi tauta laisvai bendrau­ja su visu pasaulio, kur eina mūsų krašto gėrybių mainai su kitų tautų gerybėmis.

Tas tvarkingai suburtas minias atvedė čionai vieningas tikslas pareikšti visiems, kad lietuviai atjaučia ir supranta jūros svarbą savo tėvynės laisvei, kad jie savo jūros teisę saugos ir gins, kiek tik galės“, - buvo publikuojama spaudoje.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar gavote SMS žinutę, raginančią skiepytis nuo COVID-19?