Rusnė: įdomi miestelio istorija

2022-01-19, Pagal Salos etnokultūros ir informacijos centro bei Vikipedijos informaciją parengė Stasys BIELSKIS

Rusnės miestelis yra toje vietoje, kur Rusnės upė (Nemuno šaka) suskyla į Atmatą ir Skirvytę, 7 km. į p. v. nuo Šilutės. Šios dvi šakos ir Kuršių marios vakaruose sudaro lyg savotišką salą.

Pirmą kartą paminėta prieš beveik 2 tūkst. metų

Apie Rusnės vardo kilmę rašoma: „Nemuno žemupio vardas Rusnė yra labai senas, jis susijęs su žodžiu rusenti - lėtai tekėti“. Tad Rusnė reikštų lėtai tekančią upę, kaip iš tikrųjų ir yra. Pirmą kartą šis vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo (90-168 m. po Kr.) žemėlapyje. Šiame žemėlapyje pavadinimai surašyti graikų kalba ir Nemuno upė ten vadinama Russon (Rousson) vardu. Senesnė vardo forma yra Rusnia. Senas indų kalbos žodis rusati reiškia pilti, lieti.

Pirmąsias rašytines žinias apie Rusnę kaip vietovę turime iš kryžiuočių istorijos šaltinių. Šiuo metu istorikai gali remtis J. Sembrickio ir A. Bittenso knyga (J. Sembritzki und A.Bittens Geschichte des Kreis Heydekrug. Memel, 1920). Šią knygą 2008 m. Šilutės miesto garbės pilietis Jonas Jonaitis išvertė į lietuvių kalbą, tad nėra jokių kliūčių pasidomėti joje išdėstytais archyviniais duomenimis.

Leidinyje naudota daug archyvinės medžiagos iš Klaipėdos miesto archyvo. Visas šis archyvas antrojo pasaulinio karo metais dingo, tad šios knygos autoriai yra nusipelnę tikrai didelės pagarbos, išsaugoję mums krašto istorijos dalį...

Dunksojo neįžengiami miškai

Knygoje rašoma: „Tuo laiku, kai Baltijos kraštai iš priešistorijos tamsos išniro į istorijos šviesą, dabartinė Šilokarčemos apskritis didžiąja dalimi priklausė lietuviškoms sritims, kurios tuomet buvo priskiriamos Kuržemei, t. y. didžiajai Ceklio žemei, apėmusiai ir pietrytinę Klaipėdos apskrities dalį...“ A. Sembritzkis teigė, jog Rusnės apylinkėse nė vienas piliakalnis, nė viena kapavietė neliudija, jog čia gyventa žmonių. Nemuno deltoje tarp Rusnės ir Gilijos dunksojo neįžengiami miškai, o anapus Nemuno iki Tilžės plytėjos negyvenama dykvietė. Archeologiniai radiniai irgi negausūs - pavieniai kirvukai, naudoti medžiams kirsti.

1360-1361 metais Kuršių marių apsaugai ir administravimui kryžiuočiai pastatė Rasytės ir Ventės rago pilis. Viename 1366 m. kryžiuočių dokumente (Codex diplom. pruss III Nr. 93) paminėtos priešais Neringą esančios vietovės „Adenburg ed varissken“, t. y. Ventės pilis (Windenburg) ir Vorusnė (Warischken), pastaroji yra seniausiai žinoma Šilokarčemos apskrities gyvenvietė. Iš šios gyvenvietės persikėlę gyventojai įkūrė dabartinę Rusnę.

Dar 1365 m. komtūras Vinrich von Kniprodė (Winrich v. Kniprodė) leido  „šio krašto žmonėms Rusnėje laisvai kirsti kur nori medžius kūrenimui ir statybos tikslams“.

Daugiau žinių – nuo XV amžiaus

Išsamesnių žinių apie Rusnę, kaip  gyvenvietę, yra žinoma tik nuo XV amžiaus.  Pirmiausia tai buvo kuršių gyvenvietė. Po Melno taikos (1422 m.) Vokiečių ordinui atiteko Nemuno dešinėje pusėje esančios žemės, gyvenimas šiose vietovėse pasidarė saugesnis, tad pradėjo vystytis ir krašto ekonominis gyvenimas. Vokiečiai pradėjo kolonizuoti žemes, kurti kaimus, steigti dvarus, smukles, kurias nuomodavo. Yra žinoma, jog 1498 m. Klaipėdos Komtūras Michael von Schwaben Kulmo teisėmis išnuomojo Rusnės smuklę Sebastijonui, su turtu priklausiusiu šios smuklės ankstesniam  smuklininkui Tomui.

Iš išlikusių archyvų, pagal kuriuos Sembritzkis ir Bittensas parašė  „Šilokarčemos istoriją“, galima spręsti, jog karčema Rusnėje buvo jau 1448 m. Ir veikė netoli klebonijos.  Įdomu, ir rusniškiai turėtų žinoti, jog 1650 m. ši karčema buvo išnuomota Richardui Kantui, Karaliaučiaus universiteto filosofo Imannuelio Kanto proseneliui. Vėliau tas pats Richardas Kantas valdė ir karčemą Šilokarčemoje (Verdainėje). 

Jo sūnus Hans apsigyveno Klaipėdoje ir tik jau šio sūnus Johann Georg Kant, kaip odos apdirbimo meistras, persikėlė gyventi į Karaliaučių, kur 1724 m. balandžio 22 d. jam gimė sūnus Imanuelis Kantas. Tokiu būdu pamažu kraštas buvo vis labiau apgyvendinamas, čia pradėjo keltis gyventi ir lietuviai, ir vokiečiai.

1525 m. Krokuvos sutartimi Vokiečių ordinas tapo liuteroniška hercogyste (kunigaikštyste). Vietoj Komtūrijų buvo steigiamos vyriausiosios valdybos su vyriausiaisiais valdytojais. Rusnė su apylinkėmis priklausė Klaipėdos valdybai.

Suklestėjo prasidėjus prekybai mediena

1792 metais Rusnei buvo suteiktas miestelio (su turgaus aikšte) statusas. Rusnė ypač suklestėjo 19 amžiuje, kai prasidėjo medienos prekyba, sieliai buvo plukdomi iš Rusijos Nemunu į Klaipėdą. Rusnė buvo sielių perrišimo, sutvirtinimo vieta, nes vandens kelias aplenkiant Ventės ragą buvo labai pavojingas. Pirkliai patirdavo didelius nuostolius, kai sieliai vandens srovės buvo suardomi ir išsklaidomi po marias. Tad čia, Rusnėje, Klaipėdos pirkliai samdydavo žmones organizuoti sielių sutikimo ir perrišimo darbus (vok. Speditoren). Dalis rąstų Rusnėje buvo kraunami į valtis, laivus ir per marias plukdomi į Klaipėdą. Rusnė buvo virtusi Klaipėdos uosto dalimi (priešuosčiu). Rusniškiai nesnaudė ir greitai  pradėjo statyti garines lentpjūves, dalis medienos buvo čia vietoje perdirbama. Iki XX a. per.  buvo pastatytos net šešios lentpjūvės.

1873 metais, iškasus Karaliaus Vilhelmo kanalą, visa laivyba pasisuko šiuo kanalu aplenkdama pavojingąjį Ventės ragą. Tad sieliams ir mediena pakrautiems laivams nebebuvo reikalo stoti Rusnėje. Rusnė neteko savo ūkinės reikšmės, išaugo Šilokarčemos kaimo reikšmė.

Tačiau Rusnė buvo jau atrasta ir XIX a. antroje pusėje pradėjo garsėti savo žvejybos laimikiais. Ypač populiarios buvo čia žvejojamos žuvys – starkai, kvapės, lašišos, devyniakės (nėgės), čia pat Rusnėje jos buvo skrudinamos ir pakuojamos bei ruošiamos išsiuntimui į Europos šalis. Vėliau Rusnė jau garsėjo kaip kurortinis miestelis.

Mena Vokiečių Ordino laikus

Tad Rusnė gimė XIII a. vid., kuomet Vokiečių Ordinas, pradėjo palaipsniui įsitvirtinti pajūryje ir Kuršių marių regione. 1366 metai buvo itin svarbūs Rusnei, nes tuomet miestelio ir salos vardas pirmą kartą paminėtas raštuose, pasakojant apie Vorusnės kaimą ir Nemuno atšaką, vadinamą Rusne.

Įsikūrę ir apsipratę su salos gyvenimo ritmu, jau 1448 m. rusniškiai linksminosi pirmojoje miestelio smuklėje, o 1583 m. jų provaikaičiai keliavo į pirmą salos mokyklą. XV a. Rusnėje ėmė sparčiai kurtis smuklės, krautuvėlės, literatūros mėgėjai skaitinių ieškodavo bibliotekoje ir knygynuose, vietiniai darbavosi lentpjūvėje ir malūne, o ypatingų švenčių proga rusniškiai atsigaivindavo žymiu salos punšu.

Jau XVI a. Rusnėje šurmuliuodavo savaitgalio turgūs, o nuo 1792 m. jie buvo rengiami oficialiai. XVIII-XIX a. rusniškiams teko paragauti ir karo metų sunkumų, kadangi Prūsijos valstybė ne kartą įsitraukė į mūšius. Bet tai tik sustiprino salos bendruomenę.

XX a. pasikeitė Rusnės veidas

XX amžius ėmė po truputį keisti Rusnės veidą. Miestelyje liko gyventi vos keletas vokiečių, anksčiau sudariusių daugumą rusniškių. Kelis kartus keitėsi ir Rusnės statusas: 1946 m. Rusnei suteiktos miesto teisės, o 1967 m. visa Rusnės sala tapo miestu. 1997 sausio 30 d. Rusnė paskelbta miesteliu.

XIX a. 2-ojoje pusėje Rusnėje veikė keli knygynai, bibliotekos. 1888 m. potvynis išgriovė daug namų. 1897-1904 m. Rusnėje buvo Alberto Butkeraičio spaustuvė, knygrišykla ir knygynėlis. 1911-1918 m. dirbo brolių Adolfo ir Jurgio Vebelių spaustuvė, knygrišykla, knygų ir kanceliarinių prekių krautuvė, knygynėlis. Veikė Rusnės sinagoga.

1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų komplektų liaudies mokykla, dirbo gydytojas, dantistė, 5 restoranai, 14 krautuvių. Vyko turgus.

Tarybiniais laikais...

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai atsitraukdami susprogdino Rusnės tilto koloną, o užėję rusai tiltą išardė. Nuo tol iki 1974 m. žmones per Atmatą dukart per dieną plukdydavo keltas. 1946 m. įkurtas Rusnės žuvies priėmimo kombinatas, o 1948 m. įsteigta Telmano vardo žvejų artelė, kuri 1959 m. perorganizuota į Rusnės žuvininkystės ūkį. 1946 m. atidaryta biblioteka, 1948 m. – kultūros namai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. Rusnė tapo apskrities pavaldumo miestu. 1949 m. prie Rusnės prijungtas Skirvytėlės kaimas, kuris tapo Skirvytėlės gatve (nuo 1953 m. – Žvejų gatvė). 1952 m. Rusnėje įsteigta kurčiųjų ir nebylių mokykla-internatas, kuri 1961 m. reorganizuota į Rusnės pagalbinę mokyklą-internatą (1991 m. pakeistas pavadinimas – specialioji internatinė mokykla).

Nuo 1955 m. įsteigta vaistinė, vaikų darželis, 1957 m. – ligoninė. 1961 m. pradėjo veikti žuvivaisos įmonė, nuo 1962 m. – ichtiologinė stotis.

1967 m. prie Rusnės miesto teritorijos prijungta visa Rusnės sala. 1974 m. atstatytas tiltas per Atmatą (332 m ilgio, 15 m aukščio). Rusnės seniūnijos teritorijos apsaugojimui nuo potvynių buvo įrengta polderių ir vandens kėlimo stočių sistema, pastatyti pylimai, upių krantai sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis. Nutiesti keliai, pastatyti gelžbetoniniai tiltai. Numelioravus dirvas, rusniškiai tapo garsūs ne tik rūkyta žuvimi, bet ir ankstyvosiomis bulvėmis.

1988 m. Rusnėje buvo žvejybos uostas su laivų remonto įmone, žuvų apdirbimo įmonė, ichtiologinė laboratorija, meteorologinė stotis, MSV aikštelė, Šilutės rajoninės ligoninės skyrius (35 lovos), vaistinė, vidurinė mokykla, pagalbinė internatinė mokykla, du vaikų lopšeliai-darželiai, 3 žolės miltų agregatai, 5 vandens siurblinės, žuvininkystės ūkis. 

1990 m. Rusnės žuvininkystės ūkis turėjo 4 573 ha žemės, 1 966 galvijus, 20 tūkst. ančių, 111,8 ha tvenkinių žuvims auginti, žvejojo Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune. 1992 m. jo pagrindu susikūrė 7 žemės bendrovės, kurios vėliau buvo privatizuotos ir iki šių dienų bedirba tik dvi. Žvejyba verčiasi per 80 smulkių įmonių.

...Šiandien tiltu į Rusnę bei naująja estakada keliauja tūkstančiai žmonių – rusniškiai, turistai ir kiti smalsuoliai. Pirmą kartą užsukę neretai jie sugrįžta, žinodami, kad Rusnėje yra visuomet laukiami.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Kiek per mėnesį išleidžiate degalams?