Naujai atgimstanti Dariaus ir Girėno istorija - tikrasis patriotizmo simbolis

Laisvas laikas - sklandytuve

Pašnekovas sakė, kad meilė aviacijai gimė dar vaikystėje - nuo penktos klasės lankė aviamodeliavimo būrelį, o nuo penkiolikos vietos aeroklube mokėsi skraidyti sklandytuvu bei sportiniais lėktuvais. Visada jį žavėjo ir tėvų pasakojama istoriją apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį.

„Svajojau tapti ir lakūnu. Bet kai pajutau, kad sklandymas yra sportas, tai mane pavergė ir sužavėjo. Nutariau stoti į taikomosios matematikos studijas Kauno politechnikos institute ir skraidyti, siekti sportinių rezultatų“, - prisiminimais dalijosi sportininkas..

Po studijų įsidarbino sklandytuvų gamykloje programuotoju, o kiekvieną laisvą minutę praleisdavo skraidydamas.

Pašnekovas sulaukė pasiūlymo būti Sovietų sąjungos rinktinės nariu. Taip jis tapo profesionaliu sportininku.

„Sovietų sąjungos rinktinei teko atstovauto Europos ir pasaulio čempionatuose. Profesionaliu lakūnu buvau penkerius metus. Tą dieną, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, pasakiau, kad išeinu iš rinktinės. Tiesiog nebenorėjau ten būti. Su manim rinktinę paliko dar trys sklandytojai. Treneriai mus palaikė. Dar kažkiek laiko mokėjo stipendijas, bet mes jau nebevažiavome į tarptautines varžybas. Tapome bedarbiais. Sugalvojome imtis savo verslo – sklandytuvų ir sportinių lėktuvų remonto. Važinėjome dirbti ir į kitas šalis. Drauge su Antanu ir Algimantu įsteigėme įmonę „Termikas“. Termikas – tai kylanti oro srovė. Čia dabar ne tik taisomi lėktuvai, bet ir restauruojami. Džiaugiamės, kad mumis pasitiki geriausi sportininkai lakūnai“, - kalbėjo V. Mačiulis.

Sklandymas – psichologinis sportas

Vyras dalyvauja varžybose. Yra skriejęs beveik virš visų žemynų, nėra sudaužęs nė vieno sklandytuvo.

„Sklandymas yra psichologinis sportas. Turi nebijoti mažų aukščių, šaltai galvoti, laiku priimti sprendimą kritinėse situacijose, kartais rizikuoti“, - mintimis dalijosi pašnekovas.

Kai kaimynystėje veikusiai gamyklai buvo iškelta bankroto byla, jis su partneriais išpirko akcijas iš bankroto administratoriaus ir ėmė ją gaivinti. Tai padarė todėl, kad širdis neleido leisti žlugti sklandymo sportui Lietuvoje. Taip atsirado UAB „Sportinė aviacija ir Ko“. Suburtas kolektyvas pasinėrė į kūrybą. Dėjo visas pastangas, kad būtų atstatyta įmonės reputacija. Ėmė gaminti kelių tipų sklandytuvus. Jų stiprioji pusė – elektriniai varikliai, su kuriais sklandytuvas ne tik ore gali įsijungti ir skristi, bet gali ir pakilti nuo žemės.

Skraido Lietuvoje padaryti sklandytuvai įvairiose pasaulio vietose: Vakarų Europoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikoje, keliose Pietų Amerikos valstybėse, Australijoje, Japonijoje.

Anot V. Mačiulio, norint pardavinėti sklandytuvą, būtina pirmiausia sudalyvauti varžybose. Lietuvoje sukurti modeliai puikiai įvertinti ir visada tarp geriausių pasaulio čempionatuose. Šiemet čempionatas organizuojamas Pociūnuose. Tikimasi, kad čempionu taps būtent jų pagamintas sklandytuvas.

Tiki „Bellanca“ projektu

Verslininkas sako, kad visada mėgsta įsitraukti į gerus projektus. Vienas tokių – dabar Prienų aerodromo angare stovinti 1929 m. gimusi „Bellanca CH-300“. Tokiu lėktuvu, jį šiek tiek patobulinę, 1933 metais S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlanto vandenyną. Legendinė „Bellanca“, anot Vytauto, ne taip paprastai pasiekė Lietuvą - teko nueiti ilgą kelią.

„Į mane kreipėsi Prezidentas Rolandas Paksas su prašymu padėti įsigyti minėtą orlaivį. Tai vertingas ir brangus lėktuvas istorine prasme. Mano duomenimis, tokie yra tik du lėktuvai – vienas Havajuose, o kitas už poliarinio rato Kanadoje“, - dėstė lėktuvų žinovas.

Havajuose esančio lėktuvo šeimininkai griežtai atsisakė parduoti, mat jis buvo pirmasis jų avialinijų lėktuvus. Jis restauruotas ir dabar yra kompanijos relikvija.

Antrasis lėktuvas buvo laikomas apie 70 kilometrų nuo Poliarinio rato. Jo savininkas kanadietis Warrenas Wrightaspats ketino juo skraidyti pats ir skraidinti svečius. Bet „Bellanca“ nepritaikyta 45 laipsnių šalčiui. Todėl po ilgų derybų jo savininkas sutiko jį parduoti.

„Dėl kovido situacijos taip ir neatsirado galimybių jo apžiūrėti. Pandemijos metu Kanada užsidarė. Po ilgų galvojimų, duomenų rinkimų, pokalbių su specialistais, nuspręsta jį pirkti neapžiūrėjus. Pasibaigus žiemai Kanadoje, savininkas nuskrido keletą tūkstančių kilometrų į pirmą miestą, esantį pietuose ir čia jį paliko“, - tęsė orlaivio atsiradimo Lietuvoje istoriją.

V. Mačiuliui tarpininkaujant, surasta bendrovė, kuri lėktuvą išardė dalimis ir sudėjo į jūrinį konteinerį. Jis turėjo būti pristatytas į Kalgarį. Tačiau, planai keitėsi tuomet, kai Kinija susipyko su JAV, ir toje pakrantėje įstrigo beveik šimtas laivų. Tuomet lėktuvą automobiliu iš Vakarų pakrantės teko perkelti į rytinę pakrantę, Monrealį. Iš čia jis atplukdytas į Hamburgą Vokietijoje, kur siuntinys perkrautas į kitą laivą ir atplukdytas į muitinę. Praėjusių metų gruodžio pradžioje „Bellanca“ pasiekė Lietuvą.

Norima išlaikyti originalumą

„Bellancos“ atsiradimas Lietuvoje – svarbus įvykis aviacijos visuomenei ir visai šaliai. S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio atkartojimas – net sunku nusakyti žodžiais. Aš manau, kad tai įmanomas projektas. Kiek leis techninės sąlygos, mes jį bandysime išpildyti. Reikia nuspręsti, kokie gali būti dar techniniai sprendimai, kad orlaivį, išlaikant originalumą, būtų galima paruošti transatlantiniam skrydžiui, kurio trukmė - apie 50 valandų. Tai yra didžiuliai kiekiai degalų, skaičiuojami tonomis. Vien kuro būtų trijų lėktuvų svoriai. O dar reikėtų alyvos statinių. Norime į variklį sudėti tai, kas šiuolaikiškiausia, bet išlaikant originalų variklį. Vietoj karburatoriaus galvojama apie kuro įpurškimo sistemą. Būtų didelė kuro ekonomija. Ir dėl techninių dalykų – keičiamas žingsnio propeleris. Ieškome galimybių, kaip jį uždėti ant orlaivio. Išsiaiškinome, kad įmanoma. Laukiame brėžinių, pasiūlymų, nes visur naudojamos dalys yra istorinės“, - pasakojo pašnekovas.

Jis sako, kad šiemet orlaivis sklandys su dalinėmis modifikacijomis, po kurių jis bus dar labiau panašus į savo brolį „Lituanica“.

V. Mačiulis neslepia - apima keistas jausmas, kai žiūri į „Bellancą“.

„Pirmiausia man garbė. Atgimsta istorija – žiūri į vidų, galvoji, kaip ten vyrai sėdėjo. Didžiuojuosi, kad galiu prisidėti prie tokio projekto. Įgyvendinimas šiais laikais... Jei „Bellanca“ skraidys po Europą ir parodys, kokiu lėktuvu kažkada lietuviai įveikė Atlantą. Jau tai didelis įvykis. Tokie orlaiviai – didžiulė retenybė. Mūsų kartos žmonės su pasididžiavimu žiūri į tokius dalykus“, - kalbėjo verslininkas.

Jis mano, kad „Bellancos“ idėja - vienas iš būdų ugdyti patriotizmui, kurio dabar labai trūksta.