Net ir nuo baisaus dugno galima atsispirti

2022-03-29, V. Vilniškytė
Kolektyvas sako, kad kiekviena diena skirtinga ir ne visada gali suplanuoti darbus.
Kolektyvas sako, kad kiekviena diena skirtinga ir ne visada gali suplanuoti darbus.

Galimybė pradėti gyvenimą iš naujo – tokios pagalbos priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio žmonės gali sulaukti reabilitacijos centre „Taikos kelias“. Deja, ne visi čia gali pasidžiaugti, kad pasiekę dugną sugebėjo atsispirti ir grįžo į normalų gyvenimą. Tačiau, geri rezultatai skatina dar labiau siekti, kad kuo daugiau žmonių, turinčių priklausomybę, sugrįžtų į normalų gyvenimą.

Yra dienotvarkė

Bendruomenė gyvena pagal tam tikrą dienotvarkę: ryte mankštinasi, pusryčiauja, dalyvauja užsiėmimuose, darbo terapijoje, sportuoja, klauso psichologijos paskaitų, tvarko aplinką, patys rūpinasi, kad patalpose būti šilta. Patys ir maistą gamina, tvarkosi. Taip ugdomi atsakomybė, įgūdžiai, prarasti dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo.

Grįžti į gyvenimą padeda ir psichologinės paskaitos, dvasiniai užsiėmimai.

Reabilitacijos centre galioja griežtos taisyklės, kurių privalu laikytis. Pasak socialinio darbuotojo Eduardo Barcevičiaus, negalima rūkyti, keiktis, įžeidinėti vienas kitą, konfliktuoti, vartoti svaigalų.

Grįžti į gyvenimą padeda ir psichologinės paskaitos, dvasiniai užsiėmimai. Gydytoja psichiatrė Vaiva Povilaitienė kiekvienam, norinčiam įveikti savo priklausomybę, padeda sudaryti gydymo planą.

„Priklausomybę turintis žmogus nepripažįsta ją turintis. Tik įdėjus daug darbo pavyksta įveikti pirmą žingsnį – pripažįstama, kad turi priklausomybę. Antras žingsnis – supratimas, ko reikia, kad pasveiktum, kad taptum laisvas nuo priklausomybės. Su priklausomybe daug susijusių moralės normų. Čia moterims sunkiau, nes jos turi vaikus. Jų išvaizdą labiau paveikia alkoholis“, - kalbėjo medikė.

Kai žmogus sau pripažįsta, tai matosi.  Jis pripažįsta, kad visą gyvenimą jis nebegali vartoti alkoholio, nes turi problemą.

Yra nežmoniškai sužaloti

Į centrą atvyksta žmonės, kurie yra itin sužaloti morališkai, fiziškai, psichologiškai ir t. t.  Čia randa vietos tie, kurių atsisako artimieji.

„Koks tavo dugnas? Praeitis. Tai, kas ten vyko, kaip vyko, kad atsidūrei dugne, iš kurio dabar bandoma išlipti. Norisi pakeisti visuomenės nuomonę apie reabilitaciją. Norisi pakeisti visuomenės stigmą apie priklausomybę turintį žmogų“, - tęsė pasakojimą V. Povilaitienė.

Socialinė darbuotoja Roneta Budinkina teigė, jog darbe būna visko – ir ašarų, ir džiaugsmo, o darbų planuoti nelabai pavyksta – kiekviena diena gali pateikti staigmenų.

Socialinės darbuotojos padėjėja, atėjusi į centrą savanore dar studijų laikais, teigė, kad ryšys pacientais nenutrūksta ir tada, kai jie išeina pasveikę. Ne vienas jų skambina ir džiaugiasi savo mažytėmis kasdienėmis sėkmėmis arba tariasi, kaip įveikti iškilusius sunkumus.

Pramušė savąjį dugną

Centre dirba Vladimir Matušov. Tai žmogus, kuris gyvenime matė balto ir juodo. Šiandien jis džiaugiasi ir mielai su visais dalijasi savo sėkmės istorija.

„Kažkada aš pramušiau savo dugną. Nebeturėjau, kur dėtis. Viskas jau buvo vienodai. Atvykau čia. Prasidėjo reabilitacija. Tada man pirmiausia pasirodė, kad čia žmonės neadekvatūs. Vaikštai ir žinai, kad gyvensi tarp narkomanų ir alkoholikų. Bijojau narkomanų.  Visada jų bijojau. O čia buvo tokių, kurie buvo sėdėję. Čia – visokių žmonių. Išties pats buvau kaip robotas. Buvau gėręs pusantrų metų.  Reikėjo atsistatyti. Viskas man nepatiko. Mano įsivaizdavimas buvo kitoks, kad būsiu baltoje palatoje, gydytojai... Viskas tik dėl lūkesčių ir iliuzijų“, - dėstė pašnekovas. Jis pasiliko, nes neturėjo, kur eiti – buvo niekam nereikalingas.

Vėliau užgimė viltis, kai pradėjo gauti šiokias tokias pajamas – pašalpas. Jo galvoje jau sukosi mintys, kur galėtų nueiti, ką nuveikti. Planuose - ir alkoholio vartojimas.

„Iš pradžių centre elgiausi taip, lyg man viskas čia tiktų. Ir staiga atėjo suvokimas – nieko neprarasiu, jei darysiu tai, ko iš manęs reikalaujama“, - prisiminė V. Matušov.

Požiūris vis keitėsi

Laikui bėgant požiūris vis keitėsi – pats pradėjo stengtis pasveikti, priimti tai, kas duodama, atlikti savo pareigas. Pasidarė aktyvus bendruomenės narys.

„Dariau viską ne tam, kad pastebėtų, o dėl savęs. Stengiausi likti nepastebimas, bet nepavyko. Po pusmečio tapau bendruomenės lyderiu. Tai ne tik atsakomybė, bet ir naujos galimybės. Įgijau pasitikėjimą. Gyvenimo kokybė keitėsi. Šiandien įtampą ir stresą pakeitė dėkingumas. Pradėjo augti savivertė ir pasitikėjimas savimi. Tapau savanoriu. Tai reiškė, kad palipau dar vienu laipteliu aukščiau. Į reabilitaciją pradėjau žiūrėti vėl visai kitomis akimis“, - tikino pašnekovas, kuris mielai dalijosi savo gyvenimo patirtimi. Pasak jo, jis yra gyvas įrodymas, kad tai, kas daroma reabilitacijos centre – padeda. Dabar jis čia pusketvirtų metų.

„Esu gyvas ir blaivus. Jei čia nebūčiau papuolęs, gyvo jau nebebūtų. Puikiai prisimenu, iki ko aš buvau nusiritęs. Buvo tik laiko klausimas, kada sustos širdis ar dar kas nors nutiks. Man reikėjo net mėnesio, kad nustočiau drebėti“, - dėstė Vladimir.

Visi jį palaiko. Džiugina tai, kad vyras nebebijo planuoti. Buvo atvejis, kada jis bandė įsidarbinti. Abiejose įmonėse atvirumas davė rezultatus – buvo priimtas. Jis nuo verslininkų neslėpė, kad yra alkoholikas. Taip pelnė tik jų pagarbą, palaikymą.

Visada jautėsi vieniša

Reabilitacijos centre bando ant kojų atsistoti ir dviejų vaikų mama Lijana. Moteris neslepia – ji būtent čia atrado vidinę ramybę, Dievą.
Pasak moters, ji visada jautė savyje tuštumą, vienišumo jausmą. Ta vienatvė tiesiog ją žlugdė. Net nepastebėjo, kaip atėjo laikas, kada be alkoholio nebegalėjo ištverti nė dienos. Nepadėjo net tai, kad augino du vaikus.

Dabar Lijana dienas leidžia reabilitacijoje, o vakarais skuba pas aštuonmetį sūnų.

„Su vyru skiriamės. Jis taip pat alkoholikas. Bet nesigydo. Suvokiau, kad aš taip gyventi, kaip gyvenau iki šiol, nebegaliu. Aš turiu vaikus. Esu dėkinga, kad man padeda atsistoti ant kojų“, - teigė pašnekovė.

Moteris kasdien žengia į priekį ir puikiai suvokia, kad viskas, ką siūlo „Taikos kelio“ bendruomenė, yra tik dėl jos gerovės. Tik dėl to, kad pasaulį pradėtų matyti šviesiomis akimis.

Taigi, kiekvienas – savo gyvenimo kalvis. Galime rinktis aplinkinių žmonių ratą ir gyventi dorai, laimingai, su meile, jei tik to norime patys.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Kiek per mėnesį išleidžiate degalams?