Trijų tūkstančių margučių kolekciją sukaupusių Raukčių namuose – lyg muziejuje: apžiūrėti važiuoja žmonės iš visos Lietuvos

2022-04-20, Evelina Joteikaitė

Šv. Velykos – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo, prisikėlimo šventė. Apie Velykų tradicijas kalbėjusi tautodailininkė, margučių margintoja, novelistė Angelė Rauktienė pasidžiaugė, kad šiandien jos vis dar yra gyvos, perduodamos iš kartos į kartą. „Tradicija – atėjusi ir neišėjusi, gyvuos dar šimtą metų. Taip, maistas šiek tiek kitoks, žalia šakele, verba dažniausiai nebesimušame, tačiau į pamaldas bažnyčioje gausiai nešamės – tradicija gaji. Atgimimas, atbudimas – su saule, su pavasariu, teikiantis vilčių“, – kalbėjo A. Rauktienė, kurios darbais galima pasidžiaugti Klaipėdos Meno kiemo dirbtuvių vitrinoje veikiančioje velykaičių parodoje „Džiugus margumas“.

Savo namų palėpėje įrengė margučių karalystę

Atrodytų, tamsus metas, vis pasiekia blogos žinios, bet kai pagalvoji apie Velykas, sodrią žalumą – visa tai tarsi suteikia naujų jėgų. A. Rauktienė pastebi – iš čia pareina ir noras gyvenimui, ir tikėjimas. „Eini gatve, pamatai mažą žolynuką, šalpusnį – jauti, kad jau jau žaliuos, jau bus. Ir saulė anksčiau keliasi, ir paukštis čiulba, varnėnas atlėkė – pavasarinis jausmas, atgimstame“, – sakė liaudies meno tradicijų puoselėtoja.

„Margučiai skrynioje“ – tai sutuoktinių Raukčių iniciatyva, savo namų palėpėje pora įrengė tarsi kokį muziejų, jį apžiūrėti galima ir virtualioje parodoje.

„Muziejus – gal per skambiai pasakyta... Turime kambarėlį vienam savo namų kamputyje, antrame aukšte, ten ir kaupiame margučius, metai iš metų – ką marginu pati, ką gauname dovanų. Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms sukūrėme kalendorių...Viską susikrovėme į tą palėpiukę – jau trečią tūkstantį baigiame skaičiuoti margučių! Žmonėms pasidaro įdomu, atvažiuoja pasižiūrėti. Patalpa nėra šildoma, tai stengiamės priimti visus, kai jau atšyla. Šiemet Sekminėms žadame savo palėpės atidarymą“, – sakė A. Rauktienė.

Kodėl Sekminėms? „Pamiršta tradicija – senais laikais Sekminėms taip pat būdavo marginami margučiai – žalia spalva. Vaikinai ir merginos vieni kitiems dovanodavo margučius, primindami apie save. Galbūt berželio šakelę pasimerkiame per Sekmines, bet kad margutis būdavo marginamas žaliai, ir juo buvo džiaugiamasi, ridinėjama – pamiršta. Todėl tądien padarome savo palėpės atidarymą, visus kviečiame pasižiūrėti – kai jau bus šilta, šviesu ir saulėta“, – kvietė tautodailininkė, įspėdama, kad geriausia prieš apsilankant pasiskambinti, būna, kad sutuoktiniai išvyksta į šventę ar amatų mugę.

Su vašku paprasčiau, o skutinėtas gražiau

Iš Suvalkijos kilusi A. Rauktienė sakėsi margučių marginimo tradiciją perėmusi iš savo tėvų. „Mano tėvai margino, mama daugiau. Suvalkijoje įprasta skutinėti margutį, sakydavo, kad su vašku paprasčiau, greičiau, o skutinėtas gražiau, nors ir trunka ilgiau. Dabar tiek kantrybės neturime, bet mama taip gerai įskiepijo, kad nemetu po šiai dienai. Daugmaž visus metus po truputį skutinėju – ir parodoms, ir pasirodymams. Gražiai šią tradiciją mūsų vaikai perėmė –Velykoms laukiame suvažiuojančių į namus, ir anūkai jau margina. Galiu sakyti, kad tai bus ketvirtoji karta, kuri laikosi margučių marginimo tradicijos“, – apie šeimą vienijantį ritualą pasakojo tautodailininkė.

Paklausta, kaip pavyko jaunąją kartą išmokyti gerbti tradicijas, A. Rauktienė šypsodamasi sakė, kad niekas varu nevarė, tiesiog nuo vaikystės buvo matomas pavyzdys. „Dar kai mama, vaikų močiutė, su mumis buvo kartu, nors ir nelabai galėdavo marginti, marginau aš – dėl jos. Augantys vaikai matė, kad mums visiems tai svarbu – ir daužti margutį, ir smagu ridenti. Užaugę to moko savo atžalas. Šeimos sukurtos – antros pusės atėjo su tokiomis pat tradicijomis: ir margučius dovanojame vienas kitam, ir slapstome po sodą. Kažkada vaikai ieškojo, dabar – anūkai. Laukiame Velykoms atvykstant anūkų, sodan nešime krepšelį margučių visokiausių, dovanėlių mažų – slapstom. Ieškos, džiaugsis. Taip, norėtųsi, kad jau būtų daugiau žolės, žydėtų gėlyčių, bet tiek to, vis tiek Velykos“, – geros nuotaikos nuojautomis dalijosi A. Rauktienė.

Viską darome, viskas gyva!

Tautodailininkė pastebėjo, kad didžiumos Velykų tradicijų vis dar yra laikomasi. „Paskaičiuokime: tikrai daužiame margučius, žiūrime, kieno stipresnis; vaikai varžosi, ritinėja loveliuose margučius, tikrai dovanojame arba laukiame dovanos – viską darome, viskas gyva! Galbūt nėra tokių sąlygų praustis upėje anksti rytą, pabėgioti basomis, kad būtum greitas ar laistytis vandeniu, tad tokios tradicijos užsimiršta. Kaimuose nebėra tokių didžiulių sūpuoklių, bet didesnes ar mažesnes galima atrasti – išėjus pasivaikščioti, kodėl nepasakyti, kad Velykų proga labai smarkiai supsimės ant visų sūpynių? Tai ir bus priminimas, aidas to, kas buvo būdinga ypač kaimiškose vietovėse – jaunimas eidavo suptis būriais, o čia nors šeimoje, mažame ratuke“, – prarastas tradicijas paragino susigrąžinti A. Rauktienė.

Klaipėdos Meno kiemo dirbtuvių (Daržų g. 10) vitrinoje veiks velykaičių paroda „Džiugus margumas“. Jungtinėje ekspozicijoje bus pristatyta trijų kartų – A. Rauktienės, Astos Grušelionienės ir keturiolikmečio Petro Armono – liaudiškoji marginimo tradicija.

 

„Nauja karta, kuri tęs tradicijas, tikrai užaugo. Prieš Velykas organizuojame edukacines pamokėles – patinka stebėti vaikus. Supažindini, kaip pirmasis taškelis padedamas, parodai žaidimėlius, iš viso būrio, iš klasės – tik du ar trys rimčiau susidomi, o kitas – kaip tas balandžiukas – o, jau moku, žinau. Numargina gražų margutį, bet kūrybinė lempelė neužsidega. Tokių vaikučių dauguma. Bet vienas kitas užsikabina, tada smagu pamokyti, paaiškinti“, – apie tradicijų perdavimą naujoms kartoms pasakojo A. Rauktienė.

Marginti margučius, o kitą dieną – ridenti

Kokį marginimo būdą išskirtų kaip patį lietuviškiausią?A. Rauktienės manymu, tai padaryti būtų sunku, gal net neįmanoma: „Tai panašu į klausimą, višta ar kiaušinis pirmesnis – jis amžinas ir linksmas. Viename krašte labiau mėgo vašku vaškuoti – daug greitesnis būdas, o skutinėjimas tik tarp mėgėjų – ilgas, lėtas darbas, grafika... tik keistuoliai mėgėjai tai daro; Vašku – populiariau. Įsigyveno kiaušinių dažymas svogūnų lukštų mirkale – tvirtai aprišant kiaušinį visokiausiais žolynukais, lapeliais, ir laukiant, kada kokia dėmė išsiryškins. Dabar ateinanti banga – dažyti natūraliai, tik valgomaisiais dažais, kurie nekenksmingi – merkiame kas į burokėlį, kas į kopūstą, kas į ciberžoles. Šitaip paspalvinus irgi bus nekasdienis, ne taip, kaip išsivirus eiliniams pusryčiams. Gražiau ir smagiau.“

A. Rauktienė ragino į kiaušinių marginimo procesą įtraukti ir pačius mažiausius. „Paėmus sintetinių dažiukų įpilti į mažus indelius, kad skysčio nebūtų daugiau nei centimetras, galima viso kiaušinio nedažyti – paguldyti viena puse, ir turėsime raudoną saulutę, melsvą mėnulį. Pasukime kitą šonelį, padarysime gražių lopinėlių – vaikas galės greitai nudažyti, bus gražūs“, – nesudėtingą marginimo būdą nupasakojo pašnekovė.

Anot jos, labai šaunu, kad vaikas, kuris vos vos pažįsta raideles, ima pagaliuką ir rašo vašku. „Va, čia mano raidė, čia senelio, čia tėčio, galiausiai nuvalęs tą vašką taria – aš padariau. Su tokiu džiugesiu vaikiukas tai daro! Labai gražu, to ir reikia – marginti margučius, kitą dieną ridenti – tokia tradicija“, – sakė tautodailininkė.

A. Rauktienė įsitikinusi, kad Velykų šventės šiemet bus labai gražios: „Visi važiuos pas šeimas – juk dvejus metus dėl pandemijos to padaryti negalėjo – buvome šiek tiek uždaryti savo namuose. Bet dar gerai, kad yra tas visagalis internetas – gali susišaukti artimuosius bent per jį. Pasidžiaugti tuo atlaisvėjimu kiekvienam smagu.“

Velykų proga tautodailininkė visiems linkėjo nepamiršti pasidžiaugti mažais dalykais: „Margučiu, galbūt pirmu numargintu, pirmu kažkur sode paslėptu, pirmu dovanotu. Nepamiršti pasidžiaugti tuo mažučiu stebuklu, kuris mums visiems reiškia Atgimimą. Labiausiai – taikos ir ramybės.“

Delfi.lt


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar namuose jau pasipuošėtė Kalėdų eglutę?