Tremties metus prisiminus

2013-06-14, Gerda BELOKOPYTOVA

Jonas Alminauskas:
 
,,Mūsų šeimą, mamą, mus keturis brolius ir sesutę išvežė 1941-aisiais iš namų Švėkšnoje. Ramutė buvo visai mažytė. Tėvelis tuomet sėdėjo kalėjime. Mūsų vagone važiavo apie 20 žmonių. Trūko vandens, maisto, o svarbiausia – oro. Buvo labai ten karšta. Kelis mirusius žmones palaidojo pakelėj. Išvežė mus prie Baikalo, teko dirbti miške“, - prisiminimais dalijosi tremtį išgyvenęs J. Alminauskas. Jo atmintyje dar išlikusi maža mergaitė Danutė, kuri stabtelėjus pasikrauti malkų išlipo norėdama pasivaikščioti. Ji pasiklydo, deja... tėvams neleista jos ieškoti. Jie dėl to dar buvo šautuvų buožėmis apkulti. Danutė ten, kažkur, ir pasiliko. Tiesa, mergaitę rado gyvulius ganęs piemuo. Po mėnesio tėvai dukrą pamatė, tačiau ji... buvo išprotėjusi.

Jonas sakė, kad šiandien jam žodis laisvė asocijuojasi su žodžių junginiu – MŪSŲ TĖVYNĖ.

Zofija Letukienė:
 

 

,,Prisiminimų turiu labai daug. Pakėlė mus 3 val. nakties. Mamai kareiviai liepė pasiimti šiltų rūbų. Mus, 5 žmones, su arkliais nuvežė į Kvėdarną, uždarė į daržinę. Iš ten – į Tauragę. Sugrūdo į vagonus ir tik mažą langelį paliko. 5 dienas nedavė valgyti. Svarstėme už ką? Matyt, per daug tėvelis dirbo. Skaudu tai prisiminti. Mus vežė tikrai kaip gyvulius. Buvome apėję utėlėmis, valgyti neturėjome ką. Pusantrų metukų sesutė buvo leisgyvė.

Prisimenu, viena moteris pagimdė vagone. Kūdikėlis gimė sveikas, bet... po 3 parų jis mirė. Traukinį tuomet sustabdė kažkur važiuojant laukuose, suvyniojo jį į užtiesalą ir paguldė prie bėgių. Traukinys nuvažiavo... Viso traukinio keleiviai žiūrėjo, o kūdikio lavonėlis taip ir liko ten gulėti. Ta mama išprotėjo, laimei, po kiek laiko pasveiko. Ir visą laiką, net grįžusi į Lietuvą ji prisiminė savo mažylį.
 
Po Stalino mirtiems, praleidus tremtyje 12 metų, mums pasakė, kad esame nekalti ir galime važiuoti namo“.
 
Marija Mickienė:
 

 

,,Dabar, dainuodami dainas apie laisvę, žmonės tik kartoja išmoktą tekstą. O į mūsų širdis įeiti niekas negali. Laisvę reikia branginti labiau negu gyvybę. Mūsų Tėvynė turi būti mūsų. Mūsų žemė – mūsų. Kovodami už tėvynę žmonės negailėdami aukojo gyvybes. Sakoma, išėję į mišką buvo banditai. Ne, jie buvo partizanai, kovojantys už Tėvynę. Jie nebijojo mirti. Partizanai buvo tikri Tėvynės, laisvės gynėjai.
 
Prisimenu, kai liepė mums susirinkti būtiniausius daiktus. Pirmiausia aš pasiėmiau šventojo paveikslėlį. Tikėjimas ir malda – tai mus, suvarytus į vagonus, gelbėjo nuo bado, tolino nuo mirties. Paveikslėlį, kaip didžiausią turtą, saugojau prie savęs, nepaleisdama iš rankų, kad nepasimestų. Nuvykus į ,,naujuosius namus“ mus pasitiko tik šaltis. Gyvenome tokioje kaip daržinėje. Ten buvo daug žmonių vienoje krūvoje. Deja, savo paveikslėlio taip ir neišsaugojau. Jis pasimetė. Džiaugiuosi, kad po visų sunkumų, matyto žiaurių žmonių elgesio, daugybės mirčių šiandien galiu gyventi laisvoje Lietuvoje.
 
Dabartinis jaunimas negali mūsų suprasti. Jie nesupranta ir žodžio LAISVĖ tikrosios prasmės, nes neišgyveno to, ką išgyvenome mes. Visi lietuviai turi labai daug mokytis istorijos, tik tuomet galės įsivaizduoti, kas yra Tėvynė.

Tai, ką matau šiandien, kaip yra nuvertinama pačių lietuvių, kadaise jų protėvių krauju aplaistyta žemė ir iškovota jų gyvybėmis laisvė – man drasko širdį“.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?