Teplionės ant liepto – chaoso apraiškos paauglių galvelėse

2022-07-20, Romualdas Danielius MAŽUTIS
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Liepto per Šyšą, vedančio į stadioną, geltoni turėklai išterlioti juodo ir raudono rašalo susipynusiais sūkuriais, keverzonėmis, keiksmažodžiais, nepadoriais žodžiais ir širdelėmis su jų viduje didžiosiomis raidėmis, sujungtomis pliuso ženklu – prasiveržusio seksualumo potekstė. Paauglių teplionės. Taip nežiniukai „įsiamžina“ bei parodo savo „mokytumą“...

Gražuolis lieptas subjaurotas nepadoriais užrašais, keliais piešiniais, vaizduojančiais gyvatę ir vyro lytinį organą. Pabarstyta grasinimų, patyčių. Po rusišku žodžiu „šliucha“ (kekšė) paviešintas telefono numeris, kurį bandyta užtepti. Pripiešta širdžių su vardų inicialais, kreivų kontūrų. Šalia vienos širdies užrašyta data: 2022.04.15. Įsiamžino, kaip sugeba. Ilgiausias sakinys suregztas be skyrybos ženklų: „Myliu visus juokauju myliu tik save XXXD“. Regis, išsidavė vyrukas, kad kiti jam – niekas.

Dar vienas skelbiamas prisipažinimas: „Gyvenimas knisa“... Yra ir kur bjauresnių išsireiškimų apie gyvenimą. Gal įgriso kažkas vaikinukams? Argi jie padeda tėvams namų darbuose, argi stropiai mokosi mokykloje, argi svajoja apie ketinamą įgyti specialybę, profesiją? Gal jie rimtai sportuoja, muzikuoja ar tik šlaistosi gatvėmis ir, susibūrę į kupetą, patamsiuose traukia „žolės“ suktinę..?

Panašaus elgesio nepilnamečių ateitis labai abejotina ir nežinia, kur nuves, jei nebus atsitokėta. O kaip atsitokėti, jei mokytis, šviestis privengiama, tingima! Prisimenu vieną Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų teisėjo papasakotą istoriją. Nepilnametis, teisiamas už pirmą vagystę, teisme „pasigyrė“, kad yra baigęs šešias klases, skaityti, rašyti nemoka, bet pasirašyti moka. Nelabai juokinga, ar ne. Nebent iš pirmo žvilgsnio sukelia šypseną, kol priimi kaip anekdotą.

Sakoma, kad rašysena – sielos veidrodis. Taip buvo, bet ar bėra? Šiandieninė pensininkų karta dailyraščio mokėsi specialios liniuotės sąsiuviniuose. Raidė prie raidės gulė tam tikru kampu. Reikėjo mokinio kruopštumo. Bet tai – praeitis. Ir vis labiau tolstanti. Laikai pasikeitė.  Vaikui tereikia paspausti kompiuterio klaviatūros klavišą su renkama raide ir per spausdintuvą išleisti tekstą. Pirmokė traukia į namučius įkniubusi galvelę į išmaniojo telefono ekraną. Jau gyvename ekranų apsuptyje: televizorius, kompiuteris, išmanusis telefonas. Informacijos antplūdis – per kraštus. Visokios informacijos. O kur dar socialiniai tinklai? Ekranas gali nušvisti ir bjaurastimi: pornografija, pedofilija.

Ištobulėjusios technologijos tarnauja ne tik gėriui, bet ir žmogaus silpnybei. Lietuvos filosofas Arvydas Šliogeris (1944–2019 m.) yra atvirai įvardijęs grėsmes Lietuvos tautai ir valstybei, išryškėjusias po Nepriklausomybės atgavimo. Kraštutinis individo aukštinimas, iškeliant jo interesus aukščiau visuomeninio reikalo, neveda į vienybę ir susiklausymą. Iš ekranų plūsta raginimai gyventi šia akimirka, siekti malonumų, džiaugsmų, lėbauti, kad tik kūnas būtų viskuo sotus. Krikščioniškos vertybės atvirai, ciniškai ujamos, niekinamos. Laisvės sąvoka, deja, daugelio suprantama primityviai, siaurai: ką noriu, tą darau.

Chaosas ima viršų prieš tvarką. Vaiko teisės jau viršesnės už tėvų teisę auklėti savo atžalą doru žmogumi, už mokytojų teisę mokyti. Viskas – aukštyn kojoms. Skverbiasi įtarimas – gal tyčia taip daroma. Sumaterialėjęs žmogus ima ignoruoti dvasinius dalykus: moralę, sąžinę. Šitai nesunkiai pastebima. Gyvendami vien nauda žmonės susvetimėja. Tėvų egoizmą paveldi vaikai. A. Šliogerio pamąstymai apie grėsmes Lietuvai ne visiems patiko, bet jie išlieka aktualūs ir kada ne kada gal bus pripažinti aiškiaregiškais.

Sugrįžkime prie liepto per Šyšą. Daugelis jau priprato prie išterliotų turėklų, praeina nebepastebėdami, nesipiktindami. Girdi, visais laikais paaugliai patepliodavo, išbraižydavo. Pasitaikydavo, rasdavai bjauriausių rusiškų keiksmažodžių iš trijų raidžių, išrašytų ant išvietės sienų, tvoros užkaboryje. Jie nebuvo plintantys. Dabar daug gausesni. Piešiniams sugalvotas pavadinimas: grafitis. Dažų balionėliu išpurkštas ant pastato sienos slibinas, raguotas šėtonas su uodega, gyvatės, kažkokie raizgalai, voratinkliai, žmonių veidai, nepadorios lytinės sueities pozos. Akys apraibsta. Vieniems tai – gatvės menas, kitiems – gatvės vandalizmas. Kiek nuomonių, tiek skonių.

Ginčai dėl grafitininkų tęsiasi. Nepaneigsi, yra ir gražių piešinių, bet yra ir amoralių. Grafičių sostine apie 1970 metus tapo Niujorkas. Pirmų piešinių autoriai – darbininkų kvartalų jaunimas. Aišku, jie nebuvo labai išsilavinę. Grafiti mėgsta ir nusikalstamo pasaulio atstovai, kartais taip žymėdami savo kontroliuojamas teritorijas.

Lietuvoje panašių piešinių pradžia: 1993–1994 metai. Vienas vilnietis, pamatęs Šilutėje tepliones ant liepto, neslėpė, jog tai kelia pyktį, net įniršį lyg buliui prieš akis pamosavus raudonu skuduru. Taigi, vieniems tie užrašai ir piešiniai – duoklė laikui, nepilnamečių žaidimėliai, kitiems – pranašystė apie atkeliaujančią chaoso viešpatiją.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar gerai atidirbo Seimas šią pavasario sesiją?