Išskirtinė kelionė Atmatos žemupyje

2022-08-10, Irena Arlauskienė
Moterys plaukė paslaptingais upės takais, šlamančių nendrių koridoriais.
Moterys plaukė paslaptingais upės takais, šlamančių nendrių koridoriais.

– Chm, rado kuo girtis ir dar į laikraštį rašyti! Kai pats esi plaukiojęs didžiaisiais vandenimis, Negyvąja ar dar kita egzotiška jūra, kartais užmeti akį ir į kitų rašinį, o čia, mat, Atmata pasisukiojo ir giriasi

– Ir dar kaip noriu pasigirti, tuo labiau, kad plaukiau ir tais didžiaisiais vandenimis, ir Ramiuoju, ir Atlanto. Teko pažvejoti ir E. Hemingvėjaus mėgstamose vietose, ir į Gozo salą per keltą lyg šapelį mėčiusias bangas pašokinėti, ir patirti beveik 12 balų audrą Tolimųjų Rytų vandenyse. Bet mūsų Marios, Nemunėlis su visom šakom, įlankom, užutekiais, įtekančiais upeliais viršija visas emocijas. Visų pirma – tai ir atgyjantys jaunystės pramogų įspūdžiai. Juk plaukiojo šauni „Moterų seklyčios“ ir TAU „Vėdryno“ literatų senjorių grupė. Turizmo sodybos „Nemuno krantas“ šeimininkas ir laivo savininkas bei kapitonas Albinas Bagočiūnas vedė laivą ne tik Mingės pakiemiais, bet ir paslaptingais upės takais, šlamančių nendrių koridoriais, neišgąsdindamas ten besisukiojančių gulbių šeimynų, per vandens lelijų, lūgnių ir dar dievas žino kokių augalų sąžalynus, kur visai nekreipdami į mus dėmesio ganėsi  didžiuliai pulkai gulbių, draugiškai į savo būrio pakraštį priėmusios baltųjų gandrų atstovus. O šie gražūs pilkųjų garnių broliai juk ne taip jau ir seniai apsigyveno mūsų krašte. Nebelaikom nei svetimais, nei invaziniais – mielas gražus paukštis, ir tiek žuvies nesulesa kaip besotis kormoranas. Bet juk ir tas, gyvas padaras, turi teisę gyventi. Matyt, nutarė, kad mes ne tokie jau ir blogi, jei pasirinko mūsų pamarį ir Neringą. Ką gi, gyvenkim draugiškai.

O lia lia, kas gi čia dabar? Marioms mes pasirodėm kažkaip kitaip, nes vos įplaukus į platumą prieš Ventės ragą, jos taip įsisiūbavo netaisyklingomis bangomis, kad kažkuri, prisiminusi H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“ sunerimo: „Ar čia ta vieta, kur vyrai žmonas skandina?“

– Nebijokit, nenuskęsit! – atsigrįžo į beišsigąstančias keleives kapitonas ir kuo ramiausiai ėmė gręžti laivą atgal.                 

Matyt, nebuvo taip paprasta, nes smagi banga, peršokusi bortą, šliūkštelėjo per denį ir kai kurių išeiginius batelius. Iš tiesų buvom pasipuošusios ir baltom palaidinukėmis, ir baltom skrybėlaitėmis, nes laive šventėme Onines, ypatingą lietuviams šventę, pažymėtą šviežia duona su smetona. O kad turėjome ir tikrą varduvininkę, šventė buvo tuo nuostabesnė.

Rami ir lygi Atmata į savo glėbį priėmė apgręžtą mūsų laivą, sakyčiau, beveik mistiškai: nei bangų, nei sūkurių, tik melodingai, akomponuodamos mūsų dainoms, šnarėjo nendrės. Ir nežinia, ar iš tiesų, ar sąmoningai, kad pasidžiaugtume šiuo upės stebuklu, prigeso variklis ir laivas, pridreifavęs prie kranto dunkstelėjo į akmenis ir sustojo. Dėl viso pikto, pririšęs laivą prie kranto alksnių, kapitonas dingo pakrantės tankmėje, pažadėjęs grįžti su valtimi, kuri mus parbuksyruos į uostą. Valandėlė netruko prabėgti – juk mes šventėm Onines, dainavom, kalbėjomės, skanavom šviežią duoną, ir štai grįžta kapitonas ne su gelbėjimo valtimi, o su milžiniška, ne mažiau dailiai nei gėlių salone suderinta pakrantės gėlių puokšte. Ką gi, Oninės, tai Oninės! Netikėta, miela, nuostabu. Kitų žodžių čia nereikia, nes vos kapitonas atsistojo prie vairo, mūsų laivas,  atrištas nuo alksnio, taip linksmai suburbėjo ir patraukė į uostą namo.

Kelionę mums dovanojo žinomas Šilutės žmogus, deja nepageidavęs, kad skelbtume jo pavardę, o organizacinį darbą padarė „Moterų seklyčios“ vadovė Birutė Morkevičienė.
Nuoširdžiai jiems dėkojame, ir, žinoma, kapitonui Albinui Bagočiūnui, kuris sukūrė ypatingą nuotykio ir netikėtumų šventę.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar namuose jau pasipuošėtė Kalėdų eglutę?