Šimtametė dėl savo svajonės pardavė ir batelius

2022-09-11, Regina Renčeliauskaitė
Valerijai Saldauskienei didelį džiaugsmą dovanoja proanūkiai.
Valerijai Saldauskienei didelį džiaugsmą dovanoja proanūkiai.

Rugsėjo 6 d.  šimto metų jubiliejų švenčia mūsų kraštietė Valerija Saldauskienė. Per visą gyvenimą moteris užgyveno didžiulius turtus – 4 vaikus, 8 anūkus, 15 proanūkių ir net 2 proproanūkius. Valerija ir jos dukra Birutė sutiko pasidžiaugti gražia sukaktimi ir su mūsų skaitytojais.

Jubiliatė gimė Balčių kaime, Šilutės rajone, keturių seserų šeimoje. Valerija buvo pati vyriausia ir, deja, liko vienintelė iš vaikų. Paskutinę seserį, sulaukusią garbingo 95-ojo jubiliejaus, palaidojo praėjusį gruodį. Senolė ne tik palaidojo visas savo seseris, bet ir neteko dviejų savo vaikų. Paklausta, iš kur moteris semiasi stiprybės įveikti nepakeliamą skausmą, Valerija sakė, jog  jai tai kainavo daug sveikatos: „Buvo neapsakomai skaudu, kai mirė mano dukra, sulaukusi vos 49 metų, nuo vėžio. Galutinai susirgau depresija. Vaistus geriu iki šiol“.

Dukra Birutė pasakojo, jog mama sunkiausiu laikmečiu vadina karą ir pokario metus: „Mamyte anksčiau daug pasakojo apie karo laikmetį, o aš klausydavausi kaip baisiausią pasaką. Tuo metu buvo gimęs pirmas brolis, tai buvo badas. Tačiau vokiečių kareivius ji prisimena gražiu žodžiu. Sakydavo, jog visada surasdavo mažiems vaikams šiltos sriubos dubenį, neskriausdavo civilius. Tuo metu kartą vos nenukentėjo nuo rusų kareivio, grasinusio smurtu. Ačiū Dievui, jog netoliese buvo tėvelis ir mamą išgelbėjo. Mama dažnai matė sprogimus, kartą net jiems su tėčiu ir mažu sūneliu važiuojant per tiltą nugriaudėjo sprogimas ir tiltas įgriuvo, o kartu su juo - ir iš paskos važiavę žmonės. Dar kelios akimirkos ir mano tėveliai su broliu būtų žuvę“.

Paklausus, ar Valerija žino, jog dabar vyksta karas Ukrainoje, dukra paskubėjo pasakyti, jog šios tragiškos žinios mamai nesako: „Mama visą laiką kartodavo, jog nėra nieko baisiau nei karas. Praėjus 60 metų po karo baigties, mamytė vis sakydavo, jog jau 60 metų praėjo – turi vėl būti karas. Mes visi ją ramindavome, kad jokio karo daugiau niekada nebus, juk 21 amžius, bet mamos širdis vis buvo nerami. Todėl dabar stengiamės apsaugoti ją nuo šių, deja, jos pranašiškų žodžių“.

Jaunimas dažnai skundžiasi, jog trūksta pinigų, nėra gyvenimo džiaugsmo. Ką jubiliatė galėtų patarti jaunai kartai? „Reikia daug dirbti, bet svarbiausia - mėgstamą darbą. Tada viskas bus gerai. Atsimenu pokario laikotarpį – bandėme gyventi taip, kaip kas moka. Keldavomės ketvirtą rytą, virdavome kiaušinius ir nešdavome 30 kilometrų iki Sovetsko. Kitą dieną iškepame kugelį ir vėl tuo pačiu keliu parduoti. O žmonės valgydavo, išpirkdavo tuoj pat. Ar turėjau kokią nors svajonę? Taip, turėjau. Labai mėgdavau fotografuotis, todėl net teko parduoti savo batelius, kad įgyvendinčiau savo svajonę – nusipirkti fotoaparatą. Kiek buvo džiaugsmo“, - prisiminė senolė.

Birutė pritaria mamai ir sako, jog niekada nematė pačios sėdint vienoje vietoje: „Mama buvo be galo darbšti, jie su tėčiu laikė ūkį, keldavosi ryte  ir - į darbus. Tai gyvuliai, tai braškynai, mama taip pat kepdavo tortus, visi aplinkiniai juos mėgdavo, daug nerdavo ir siūdavo vyriškas kepures. O tėtis jas dažnai pamesdavo“.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar namuose jau pasipuošėtė Kalėdų eglutę?