Šilutės katalikų bažnyčios gretas papildė naujas kunigas

- Esate Šilutėje tik mėnuo. Ar jau spėjote apžiūrėti Šilutę?

- Tik atvykęs, tos pačios dienos vakare, išėjau susipažinti su miestu. Perėjau puikiai sutvarkyta pakrante, susipažinau su centru. Smagu, kad Šilutėje daug gražaus jaunimo, jaunų šeimų, tai parodo, jog miestas turi perspektyvą.

- Ar teko čia lankytis anksčiau?

- Ne, pačioje Šilutėje prieš tai niekada nebuvau, bet teko lankytis Ventės rage. Dar gyvendamas Gargžduose, stengdavausi aplankyti Ventės ragą pavasarį, kai grįžta paukščiai, bei atvykdavau ir žiemą pamatyti ledonešio. Šis kraštas tikrai man paliko didelį įspūdį, todėl stengdavausi nuvykti ten keletą kartų per metus pasigrožėti Dievo sukurtu gamtos grožiu.   

- Kunige, gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie save.

- Esu kilęs iš vieno gražiausių Lietuvos kraštų  - Tauragės. Po mokslų kunigų seminarijoje penkerius metus tarnavau Gargžduose, po to metus buvau Romoje, iš kur grįžęs tarnavau Palangoje ir dabar atvykau į Šilutę.

- Kodėl Jūs pasirinkote kunigystę?

- To paties galėčiau paklausti Jūsų, kodėl Jūs pasirinkote žurnalistiką. Tai pašaukimas. Vieni yra pašaukti kurti šeimas, kiti - tarnauti Dievui. Tai neatsitiko lyg spragtelėjus pirštais, tiesiog, kai augi tikinčioje šeimoje, tai atsitinka savaime. Būdamas vaiku, o po to ir paaugliu pradedi savęs klausti, kokiu keliu nori pasukti, ir atsakymai į šiuos klausimus ateina natūraliai. Dievas duoda kiekvienas žmogui projektą, kurį žmogus savo gyvenime realizuoja.

- Kaip nesusipainioti ir atrasti save?

- Aš manau, jog dabartiniame pasaulyje didžiulis informacijos perteklius. Socialiniai tinklai ir apskritai medija daro didžiulę įtaką mums ir, deja, jų skleidžiama informacija dažniausiai būna neigiama. Atsimenu, kai prieš keletą metų nuvykau į Detroitą ir ten sutikti amerikiečiai pradėjo mane sveikinti. Nesupratau, kas vyksta ir kodėl jie mane sveikina. Pasirodo, tuo metu kauniečiai vykusiame „Robotiada“ pasaulio čempionate užėmė pirmą vietą. Padėkojau jiems, bet pagalvojau, jog Lietuvoje apie tai niekas nerašė. Paskui nuskridau į Čikagą ir mane vėl sveikino, nes Vilniaus universitetas „Universiadoje“ laimėjo pirmą vietą. Aš vėl pagalvojau, jog mūsų šalyje apie tai niekas nerašė. Mes gyvename tame neigiamame kiaute ir norime, kad žmogus būtų laimingas, nenusiviltų savimi.

Kai tarnavau Palangoje, pas mane buvo atvykęs draugas iš JAV ir kartą einant gatve jis manęs paklausė, kodėl žmonės taip į jį žiūri. Atsakiau jam, jog mes nepratę matyti tiek besišypsančio žmogaus. Kol mes nepakeisime mentaliteto ir nepradėsime džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena bei gerėtis savimi, tol nieko nebus. Nekalbu apie puikybę, kalbu apie meilę sau, apie geras emocijas.

- Juk nusivylimas yra nuodėme.

- Žiūrint koks nusivylimas. Tai tas pats, kaip džiaugsmas ar pyktis – tai tik emocija. Bet neapykanta yra nuodėme. Visų pirma, ji žudo patį žmogų, griaužia jį iš vidaus, ir kartu tu lieji piktus žodžius ant kito žmogaus. Taip ir nusivylimas. Jeigu tu nusivilsi savimi, žeminsi save – tai, be abejo, bus negerai. Juk tu esi Dievo kūrinys, sukurtas iš meilės. Pamilti turime iš pradžių save patį, ir tik paskui galėsime pamilti kitą žmogų. Man, kaip ir kiekvienam tikinčiam žmogui, stiprybės suteikia pokalbis su Dievu, malda, švento rašto skaitymas ar tiesiog pokalbis su vyresniu žmogumi, nes jis turi daugiau patirties šiame gyvenime ir gali išklausęs patarti. Žmogui reikia išsipasakoti, nes išsikalbėjus neleidi kauptis blogoms emocijoms.

- Šiais laikais žmonės dažnai suserga depresija. Kaip kovoti su šia nelaime?

- Šiandieniniame pasaulyje reikalinga ne tik kunigo, bet ir specialisto pagalba žmonėms, sergantiems depresija. Tai yra liga. Depresija atsirado tik devynioliktame amžiuje kartu su psichologija. Lyginant su kitais mokslais, tai pakankamai nauja disciplina. Reikia nepasiduoti blogoms emocijoms, kovoti su jomis skaitant gerą knygą ar žiūrint nuotaikingą filmą. Nebijoti atsiversti biblijos.

- Socialiniai tinklai ir žiniasklaida formuoja daugelio žmonių nuomonę, ne tik pateikdami nelaimes bei nusikaltimus, bet ir ištaigingą gyvenimą – prabangius automobilius, keliones, brangius drabužius. Skaitytojai tai mato ir nori to paties. Ar norėti „saldaus“ gyvenimo yra blogai?

- Norėti gražaus gyvenimo yra normalu ir sveika, bet viskas turi būti su saiku. Pateiksiu pavyzdį. Pirmais savo tarnystės metais Palangoje pastebėjau, jog dažnas poilsiautojas vaikšto rūškanu veidu. Vis klausdavau savęs, jeigu aš atvažiavau pailsėti, tai kodėl aš toks nelaimingas. Pirmą vasarą neradau atsakymo, tačiau antrą vasarą važiuodamas automobiliu buvau įsijungęs radiją ir išgirdau statistiką – lietuvis ima 6 000 eurų per metus atostogoms ir prabangos prekėms. Mes įvarome save į pinkles, gyvendami ne pagal kišenę. Be saiko leisdami pinigus brangioms kelionėms, naujiems telefonams ar automobiliams. Deja, lietuviai dar nėra atsikratę to postsovietinio mentaliteto – reikia pasirodyti prieš kaimyną ar pažįstamą, jog tu gerai gyveni. Džiaugiuosi, jog jauna karta jau kitokia. Jie daug labiau atsipalaidavę, laisvi ir nekreipiantys dėmesio į aplinkinių nuomonę.

- Kalbant apie jaunimą, ar daug jaunimo lankosi bažnyčioje?

- 2018 metais vyko pasaulinis vyskupų sinodas, skirtas jaunimo problemoms spręsti. Pagrindinė užduotis buvo atsakyti į klausimą, ką mes, kaip bažnyčia, galime pasiūlyti jaunimui. Buvo apklausta dalis jaunimo, ko jie tikisi iš bažnyčios. Ir atsakymas buvo beveik vienareikšmis – norime rasti atvertas bažnyčios duris. Norime rasti kunigą, su kuriuo galėtume pasikalbėti. Jų poreikiai buvo labai nedideli. Tai reiškia, jog tikėjimas jau yra įdiegtas kiekvieno širdyje. Tikiu, jog ir Šilutės jaunimas nebijos ateiti pas mus, nes bažnyčios durys visą laiką atviros.