Kunigas M. Žilinskis: Šiais laikais žmonės labai vieniši ir nelaimingi

- Sveikinu, kunige, šiais metais dvidešimties metų jubiliejus, kai tarnaujate evangelikų liuteronų kunigu mūsų krašte.

- Ačiū. Taip, 2002 metais buvau pašauktas tarnauti Kintų, Saugų ir Ramučių parapijoms. Esu dėkingas Dievui ir žmonėms, kurie man leido dvidešimt metų šiame krašte kartu augti, džiaugtis, kartais liūdėti, auginti tikėjimą žmonių širdyse.

- Kada Jūs pajutote, kad įtikėjote į Dievą?

- Aš gimiau Klaipėdos rajone, Katkuose, po to tėvai persikėlė į Plikius ir ten jau pradėjo kurtis chorai, o aš jau buvau muzikuojantis vaikas ir pradėjau ten lankytis. Tai buvo laikas, kuomet suvokiau Dievo veikimą mano gyvenime. Tai nėra paprasta, nes esu žemiškas ir paprastas žmogus, pasirinkęs tarnystės kelią. Mano manymu, Dievas nėra graži blondinė mergina, kuriai tris kartus į dieną turi sakyti, jog ją myli, nes įtikėjimų būna įvairiausių. Esu išklausęs vieno liudijimo, kaip vyriškis ėjo tuoktis ir bažnyčioje pamatė sėdintį Kristų, kuris bandė jį atkalbėti nuo vedybų, bet jaunikis nepaklausė Kristaus ir dabar po 18 metų santuokos skiriasi. Toks buvo jo įtikėjimas. Aš Dievo veikimą suprantu kitaip - per gerus darbus, per kylančias idėjas, bendrystę, santykių kūrimą. Taip gimė pirmieji koncertai Kintų muzikos festivalio, Saugų „Muzikos malūnas“, renginiai „Šeima didžiausia vertybė“ Kintuose, kur Lietuvos šimtmečio proga šimtas šeimų piešė šimto metrų piešinį. Praėjusi pandemija daug dalykų sustabdė, bet tuo pačiu tai buvo laikas, kur gimė  daug naujų idėjų, pavyzdžiui: organizuoti krikščioniškas stovyklas savo parapijose: „Kintas“, „Mano Karklė“ - per trejus metus prisilietėme prie 2 000  vaikiškų širdelių. Tokia tarnystė man yra Padėka Dievui, nes visus šiuos dalykus kuria žmonės, bendraminčiai, kurie per tą dvidešimt metų kartu keliauja mano gyvenimo kelionėj.

- Jūs tiek kalbate apie šeimas su vaikais. O ką Jūs manote apie poras, kurios pasirinko „child free“ ideologiją, t. y. šeima, nusprendusi neturėti vaikų. Ar tokios šeimos taip pat laukiamos Jūsų bažnyčioje?

- Žinoma. Kiekvienas žmogus svarbus Dievui, nes jis tave sukūrė, todėl jis laukia kiekvieno savo vaiko, savo namuose. Ir neturėdamas vaikų tu gali būti bažnyčios dalimi, nes savo talentais galima dalintis įvairiai:  juk ne visos šeimos gali turėti vaikų. Tačiau pats nuostabiausias, žmogiškas patyrimas tada, kuomet gali atgimti iš naujo. Tik tapdami mamomis ir tėčiais mes atgimstami iš naujo. Mano manymu, moteris yra palaiminta labiau nei vyras, nes ji gali savyje išnešioti gyvybę ir palaipsniui transformuojasi į motiną, vyras neturi tokios privilegijos, jis turi be jokių fiziologinių pasikeitimų gimti iš naujo tėvu. Dėl šios situacijos neretai šeimoje kyla nesantarvė, nesusipratimai. Moteris tampa mama, o mes, vyrai, vis dar išliekame medžiotojais, mums reikia tas „stirnas šaudyti“. Mums sunku suvokti, jog ta patraukli mergina, kurią vedėme, tapo mama ir didžiąją dalį skiria vaikui.

- Kunige, išvesite iš kelio vedusius vyrus kalbėdamas apie stirnų medžiojimą.

- Aš kalbu, jog reikia medžioti ne svetimas, o savo. Kas kartą vis iš naujo.

- Pasidalinkite savo patarimais, kaip Jūs tai darote?

- Na, ne visada man tai išeina. Bet, manau, pagrindinis darnios santuokos receptas yra išsikalbėjimas ir laikas, kuris skirtas tik jums dviem. Aš nesu iš tų vyrų, kuris kasdien neša dovanas ar gėles, bet man labai svarbu visuose dalykuose palaikyti savo žmoną, nes ji taip pat mane palaiko ir inspiruoja naujoms idėjoms. Didžiulė Dievo dovana turėti žmogų, su kuriuo ir tylėti yra gera. Mano žmona yra režisierė, renginių organizatorė, tikrai veiklus žmogus, kartu mes sukuriame nemažai gražių akimirkų sau ir kitiems. Kas mus pažįsta, mato, kad mūsų bendravimas laisvas, šmaikštus, kartais net kandus. Kartais papokštauju sakydamas žmonai: atnešk man tą, paduok man šitą, žmona pradeda širsti, sako, kodėl tu man įsakinėji? Atsakau, jog mes vyrai esam karaliai, todėl mums reikia patarnauti. Bet paskui paaiškinu, jog tik pas karalių žmona būna karaliene.

- Kaip Jūs puikiai išsisukate iš padėties. Tiesą sakant būdama katalike man visuomet nepatiko, jog mūsų kunigai negali kurti šeimų. Visada maniau, jog suaugęs sveikas vyras galėtų sukurti šeimą, kaip pavyzdį pasauliečiams parodant, kaip reikia gyventi darnoje. Todėl evangelikų liuteronų pozicija santuokos atžvelgiu man labai priimtina. Sakykite, kunige, augdamas katalikų šeimoje, pasirinkote liuteronų tikėjimą. Ar tai, kad neturite laikytis celibato buvo viena iš priežasčių, kodėl pasukote būtent šiuo keliu?

- Pasakysiu atvirai, jeigu liuteronų bažnyčioje būtų celibatas,  tikriausiai tai būtų didelė priežastis apsvarstymams, ar eiti kunigo tarnystės keliu. Tik vienu norėčiau pasidžiaugti, kad mano tėvai krikštyti katalikų bažnyčioje (buvo, yra labai tolerantiški) visiškai neprieštaravo mano pasirinkimui.

Liuteronų tikėjimas mane taip pat patraukė ir tuo, kad čia gali sulaukti paguodos, kad ir kartą suklydęs. Kad ir Šventoji santuoka, liuteronų bažnyčioje yra labai svarbi ir raginame susituokusius saugoti priesaikos žodžius, išsakytus vienas kitam, stiprinti, rūpintis vienas kitu. Bet jeigu jau taip atsitinka, kad žmonių pasirinkimas buvo klaidingas, liuteronų bažnyčia priima ir laimina antrą kartą besituokiančiuosius. Juk ir Šv. Rašte yra graži istorija apie sūnų palaidūną. Tėvas atleido ir priėmė i šeimą suklydusį savo vaiką.

- Sakykite, o ar yra pykčių ar nesutarimų tarp katalikų ir liuteronų kunigų?

- Aš labai noriu tikėti, kad mums pavyks sukurti tikrą ekumeniją. Mes tikime į tą patį Dievą, manau, jis tikrai norėtų, kad mes visi, broliai ir seserys, dėl tikėjimo susivienytume ir veiktume drauge - Jo labui, juk svarbiausia gyvenime - išganymas ir sutarimas tarpusavyje. Aišku, kuomet religija tampa manipuliacija ar politikavimu, manau, Dievas mumis nusivilia. Spaudoje nuvilnijo mūsų konfliktas tarp katalikų kunigų dėl Šilutės rajono savivaldybės paramos bažnyčioms, kuomet broliai katalikai nenorėjo draugiškai dalintis, sakydami, kad šio krašto tikėjimo žmonių, praktiškai nelikę, tad paramos jiems ir nereikia. Tačiau čia parama ne žmonėms, o bažnyčioms, jų priežiūrai, remontui… Man labiausiai skauda dėl unikalaus šio krašto paveldo, manau jį labai svarbu išlaikyti. Šiame  Mažosios Lietuvos krašte be liuteroniškų bažnyčių būsime neįdomūs ir neišskirtiniai, tai mūsų istorija ir identitetas.

- Sakykit, kunige, ar per dvidešimtmetį Jūsų kunigystės padaugėjo liuteronų tikinčiųjų? Turiu omenyje, ar yra daug pavyzdžių, kai žmogus iš katalikybės pereina į liuteronų tikėjimą?

- Dar prieš 20 metų liuteronų bažnyčia buvo labai uždara, džiaugiuosi, jog pavyko pritraukti daug daugiau tikinčiųjų, pradėjau kurti muzikinius festivalius, vaikų stovyklas. Prieš dešimtmetį būdavo dvi ar trys santuokos, o šiemet jau turiu trisdešimt. Jaučiu didžiulę savo įdėto darbo grąžą. Ir ne mažai žmonių ateina tuoktis būdami katalikais, bet, matyt, neradę ryšio ar palaikymo savo bažnyčioje pasirenka mus. Buvo unikalus atvejis. Šiais metais darėme trečiąją stovyklą vaikams „Kintas“, kur 140 vaikučių galėjo praleisti laiką. Tačiau mums pritrūko pinigų ir socialiniuose tinkluose paskelbėme įrašą, jog renkame trūkstamas lėšas vaikų stovyklai. Bijau sumeluoti, bet buvo surinkta 4 ar 5 tūkst. eurų. Tai nuostabu ir džiugu, jog jaučiame tokią paramą. Ir tai yra Dievo veikimas. Aš pradėjau atverti duris į liuteronų bažnyčią per muziką, pats esu dainavęs chore. Dalindavau net kvietimus į koncertus bažnyčiose. Saugų muzikos festivalis gimė iš didžiulės bėdos, nes reikėjo lėšų bažnyčios stogui. Mano draugas, operos solistas Liudas Mikalauskas man daug padėjo organizuojant koncertus. Kartą, jam koncertuojant Saugų bažnyčioje, tiesiog pajutau širdyje, jog man reikia užlipti ant scenos bendrai dainai su juo. Po kurio laiko savo pasirodymą pamačiau facebooke, kur mūsų su Liudu giesmė surinko 30 ar 40 tūkst. „laikų“. Ir po to visi reikalai pajudėjo gerąja linkme, užklupo šioks toks populiarumas, laikraščiai pradėjo imti interviu, buvo sukurta keletas televizijos laidų apie mane ir mano šeimą. Paskutinis įsimintinas įvykis buvo Kūčių vakarą, kai mes įžiebėme pačią garsiausią Kalėdų eglutę Lietuvoje. Tai buvo naujoji varpine  Kintuose. Papuošėme ją girliandomis ir skambinome varpais, ta vienybė sujungė žmones iš abiejų Kintų bažnyčių, buvo nepakartojamas jausmas. Manau svarbiau tikėti Dievu, o ne kuriai bažnyčiai priklausai. Kiekvienas ieškome santykio - jausmo, kur jaučiamės priimti bendruomenės nariai, kurie nuveikia gražių dalykų Dievo ir žmonių labui

- O kodėl Jūs siekiate to viešumo? Ar Jūs bandote pritraukti dėmesį į liuteronų bažnyčią ar išpopuliarinti save kaip kunigą?

- Man tai svarbu, nes noriu sukurti bendruomenę. Šiais laikais žmonės labai vieniši ir nelaimingi, nors, atrodo, turi ką apsirengti ir pavalgyti. Mums reikia bendraminčių, o visų pirma - krikščioniškos bendruomenės, kurios pagrindas – suprasti kitą, atleisti, padėti. O iš kitos pusės aš esu irgi žmogus ir ieškau motyvacijos.  Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog „laikai“ manęs nemotyvuoja. Klausiate, ar tai glosto mano savimeilę? Žinoma. Aš to nesigėdinu.

- Bet argi garbės troškimas nėra viena didžiausių nuodėmių krikščionybėje?

- Geras klausimas. Manau, puikybė - didesnė nuodėmė, o aš esu paprastas žmogus, kuris išnaudoja šiuolaikines technologijas bendruomenės būrimui, savo darbų viešinimui. Manau, per ilgai buvome užsidarę nuo pasaulio, jei turime įrankius, ar talentus - panaudokime juos geriems tikslams. O ką - man tada nieko nedaryti? Ar niekam neviešinti?

- Apibūdinkite keliais žodžiais, koks turi būti kunigas?

- Pirmiausia, jis turi būti toks, kad sutikę gatvėje prie jo nebijotų prieiti nei vaikas, nei benamis, nei milijonierius. Jis turi būt tėviškas, rūpestingas. Bet svarbiausia – būti žmogumi.