Jaudinanti kunigystės akimirka Saugose

2022-11-03, Raimonda CANDERIENĖ
Norinčių pasveikinti kunigą M. Žilinskį netrūko ir tai jį sujaudino iki ašarų.
Norinčių pasveikinti kunigą M. Žilinskį netrūko ir tai jį sujaudino iki ašarų.
Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje savaitgalį buvo švenčiamas jos 165-asis jubiliejus ir kunigo Mindaugo Žilinskio ordinacijos 20-metis.

Neabejotinai – liuteronų tikėjimo bendruomenei tai išskirtinis įvykis. Susirinkti drauge, pasidžiaugti nauju stogu, pašlovinti Viešpatį ir... sulaukti svečių bei sveikintojų. Juk „mažos dovanėlės stiprina draugystę“, o dovanėlių, ko gero, daugiau sulaukė patys svečiai iš kunigo Mindaugo rankų. O jas gavo visi, prisidėję aukomis, ėję greta ir palaikę.

Iškilminga nuotaika tvyrojo vos įžengus pro bažnyčios duris, prie to prisidėjo sidabrinio balso savininkės, Erikos Gaučiūtės giesmės, solidus Klaipėdos Žvejų rūmų mišraus choro „Kantare“ pasirodymas.

Bet, kaip yra pasakęs kunigas M. Žilinskis, svarbiausia jam yra - žmonės. Šio moto vedamas, kunigas taip tarnauja štai jau 20 metų.

„Kai su Mindaugu susipažinome, jis dar nebuvo kunigas, - pasakoja žmona Laura Šakurskytė-Žilinskienė, - buvome abu studentai, žinojau, kad jis studijuoja teologiją. Pati tuo metu studijavau lietuvių kalbą ir režisūrą, o draugystė mūsų prasidėjo vienoje iš krikščioniškų stovyklų Vanaguose.

Gyvenime mes vienas kitą papildome: jis padeda mano darbuose, teatre su neįgaliaisiais, lygiai taip pat stengiuosi padėti jam - savo talentais, renginių režisavimu, koncertų organizavimu.

Net nepasakyčiau, kad mes du atskiri žmonės. Mes jau kaip vienas organizmas.

Šiandien aš pirmiausiai esu kunigo žmona, ir tikrai tuo didžiuojuosi. Niekada negalvojame, kad kažkas nepavyks, nepasiseks. Neieškome priežasčių, kodėl tai turėtų nepavykti. Vos tik kyla kokia idėja – negalvojame, ar turime pinigų, rėmėjų, ar tai lengvai įgyvendinama: kad ir stovykla keliems šimtams vaikų... Svarbiausia yra pati idėja, tikėjimas tuo, ką darai ir kad tai teisinga – tada jau Dievas viską sutvarko“.

Kun. M. Žilinskis antrina, kad buvo daug akimirkų, kai įsigaudavo mintis: „Kam to reikia? Gal sustoti, nieko nedaryti?“ Retos tikinčiųjų gretos, maža bendruomenė kartais keldavo tiesiog fizinį širdies skausmą ir klausimus „Kodėl aš čia?“

Bet tomis akimirkomis prisimindavo savo mokytoją Fetingį, ir jo pavyzdys padėdavo tuos sunkius momentus ištverti. Kunigas Fetingis paimdavo vaikus „iš gatvės“ ir mokydavo juos muzikuoti. Rezultatas ateidavo po penkių, po daugiau metų, bet ateidavo.

„Supratau, kad svarbiausia – kantrybė. Visi dalykai parapijose, kuriuos darau, darau ne dėl savęs, o dėl žmonių ir dėl Kūrėjo. Ir jei tai darysiu su kantrybe – gausiu grąžą. Reikalingas gali būti tik tada, kai esi tarp žmonių – kad bendrautum, padėtum, patartum, sulaikytum, pastumtum. Visa prasminga tampa, kai veiki dėl žmonių ir jų labui.“

Bažnyčia pašventinta 1857 metų spalį, daugumą jos statybos išlaidų padengė Prūsijos karalystės iždas - statybos reikalais besirūpinusiems asmenims pavyko įtraukti ją į valstybės finansuojamų statinių sąrašą. Joje kunigavo Rudolfas Denukaitis, Kristupas Jurkšaitis, energingas dvasininkas Johannes Kurtas Kalankė, Ernstas Ribaitis, Martynas Laužemis, paskutinis tarpukario laikotarpio kunigas Gottfriedas Tenikaitis karo pabaigoje su daugeliu savo bendruomenės žmonių pasitraukė Vokietijon. Karo viesulas bažnyčios pastatą apgadino, bet žmonės jį vėl sutvarkė ir ėmė organizuoti pamaldas.

Dabartinė Saugų parapija negausi, joje apie 100 žmonių, o pamaldas čia laiko kunigas M. Žilinskis.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!