Satanisto atsivėrimas: jaučiau, kad apgraibomis leidžiuosi į tunelį

2022-11-14, Kalbino R. D. MAŽUTIS
Pašnekovas sako, kad neprigijo prie Liuciferio bažnyčios, nes bendra atmosfera alsavo burtais, jautė nerimą, kad apgraibomis leidžiasi į tunelį.  Asociatyvi nuotr.
Pašnekovas sako, kad neprigijo prie Liuciferio bažnyčios, nes bendra atmosfera alsavo burtais, jautė nerimą, kad apgraibomis leidžiasi į tunelį. Asociatyvi nuotr.
Karšta rugpjūčio diena, Rusnė. Iki pusiaujo nuogas tamsiaplaukis garbanius stebi savo meškerės lydekinę plūdę Skirvytės upės raibuliuose. Ant vyro nugaros ištatuiruotas violetinis pragaro valdovas Bafometas – ožkos veido būtybė. Baidyklės sparnai išbadyti ant menčių ir, pastarosioms sujudėjus, atrodė, kad šėtonas vasnoja į tamsumas. Praeivio paklaustas, kaip sekasi žvejoti, vyras atsigręžė ir parodė į kibirėlį su vandeniu, kuriame uodegą daužė ešerys. Nepažįstamasis atsakė ešerį paleisiąs, jei daugiau žuvų neužkibs. Taip užsimezgęs pokalbis netikėtai peraugo į savotišką vyro išpažintį apie tai, kaip jis išsivadavo iš blogio pančių ir vėl pajuto gyvenimo pilnatvę.

Susėdom ant pylimo krantinės medinio suoliuko su dedikacija vienai rusniškių šeimai. Tokiomis pasisėdėjimo vietomis Rusnė nusagstyta. Graži salos gyventojų ir seniūnijos iniciatyva. Vyras suvyniojo meškerę, paleido upėn ešerį, užsivilko marškinėlius ir klestelėjo šalia manęs ant suoliuko, iškart atspėjęs, jog pirmas klausimas bus apie tatuiruotę.

- Man 38-eri. Neprisistatysiu nei tikru vardu, nei prasimanytu. Taip, buvau satanistu, kol atsitokėjau. Mano galva, jaunam į tamsą nerti šiandien lengviau nei kilti į šviesą. Dievas aukštai, o velnias ir jo trubadūrai – po ranka. Jie būgnija: ragauk, skanauk, uosk, keliauk, dulkinkis. Nevėluok tarnauti norams, kad paskum netektų gailėtis. Srėbk malonumus pilna burna ir mirk jaunas, gražus. Susitik su nežinomybe, paliesk neliečiamą, išgerk pilną gyvenimo pažinimo taurę šiapus, neįjunk stabdžių. Šėlkit bernužėliai ir panelės! Kaip atsispirti pagundų liūčiai?     

- O kur tėvų, mokytojų įtaka? Juk jie vaikus nemoko blogio. Kada ir kaip pradėjote slysti į dvasinę nykumą?

- Tėvai išsiskyrė, kai man buvo penkiolika. Likau su tėvu. Jis – rimtuolis, paskendęs darbuose: mūrininkas, santechnikas, elektrikas. Kalė pinigus šeimai, neretai be išeiginių. Mama – jo priešingybė: mėgo kompanijas, išgertuves, trumpalaikius romanus su panašiais lengvabūdžiais. Dėl to santuoka iširo. Aš jai nerūpėjau, o tėvas skyrė dėmesio, skatino mokytis, siekti gyvenime aukštesnio socialinio statuso, kad ateityje nereikėtų plušėti fiziškai. Tai būdavo trumpi pokalbiai, deja, nepadarę man gilesnio įspūdžio. Kartais važiuodavome kartu pameškerioti. Lenktyniaudavome, kuriam žuvelės labiau kibs. Tėvas vertė skaityti istorines knygas, bet ne visas įveikdavau. Mokiausiu vidutiniškai. Klasėje buvo du bernai ir viena mergiotė, kurie išeidavo iš pamokos nepasiklausę. Į auklėtojos moralus atsakydavo pajuokomis ar net nešvankiais keiksmais. Ir jiems – nieko. Blogiausia, kad jų pavyzdys tapo užkratu dar keliems. Kai apie tokius dalykus užsiminiau tėvui, jis negalėjo patikėti, sakė, kad jam savo laiku tėvai ir mokytojai – neginčijami autoritetai. Taip, tarpusavyje per pertraukas ar po pamokų paišdykaudavo, bet neklaužadų, kurie drįstų grubiai konfliktuoti su mokytoju, apsaugok viešpatie, nebuvo! Trimestro gale rašydavo pažymį ir už elgesį. Anot tėvo, jei vietoje įprasto penketo būtų parnešęs ketvertą, namuose lauktų rimtas pasiaiškinimas ir bausmė. Mokinio pareiga viena: mokytis, klausyti vyresnių. Jei vaiko teisės yra aukštesnės nei mokytojo, tėvo akimis žiūrint, švietimo sistema apversta aukštyn kojomis. Aš jam nei pritariau, nei prieštaravau. Nebijojau tėvo, kailin niekada negavau, preteksto tam nedaviau, tik pamokymų išgirsdavau. Nebaigęs dvyliktos klasės su draugu iškūrėme į dangoraižių šalį JAV. Ketinome praturtėti. Po ketverių metų grįžau. Išlėkiau su kuprine, su kuprine grįžau. Parsivežiau pinigų ir tatuiruotę ant nugaros, bet lagamino doleriams nereikėjo. Apsistojau Vilniuje, po pusmečio – Šiauliuose. Čia pats suradau pavojingą klystkelį.

- Kaip sekėsi Amerikoje, ką dirbote, ką pamatėte?

- Pagyvenau Filadelfijoje ir Niujorke. Tiršta žmonių, spalvų. Jei ne tinginys, darbą rasi. Įvertinimas pagal sugebėjimus. Filadelfijoje pusantrų metų dirbau laivų statykloje, Niujorke – metalo apdirbimo įmonėje ir prekybos centre. Mano rajonas – Kvinsas. Pamėgau amerikietišką futbolą, važiuodavau žiūrėti klubo „Giants“ rungtynes. O džiudžitsu (japonų kovos menas) salėje buvau ne žiūrovu, bet mokiniu. Kartą treniruotės pravertė apsiginti, kartą – sužaloti žmogų. Geriau, kad to antro karto nebūtų buvę - Lietuvoje sėdau į kalėjimą. Niujorke naktį su draugu nusibeldėme į vieną priemiesčio rajoną išbandyti narkotikų. Gatvėje prie baro iš juodaodžio kurjerio nusipirkome po dozę kokaino, bet, vos žengus kelis žingsnius meksikietiškos išvaizdos vyras su peiliu rankoje pareikalavo grąžinti narkotikus. Už jo nugaros stovėjo dar vienas neaiškus tipas. Draugas iškėlė į viršų rankas, bet aš nesutrikau, staigiu dešinės kojos smūgiu išmušiau iš grasintojo rankos peilį, kuris nukrito žvangėdamas ant šaligatvio plytelių. Užpuolikas ir jo bendras leidosi bėgti. Persigalvojęs savo lankstinuką su kokainu atidaviau draugui. Jis iš Amerikos nebegrįžo, prasigėrė, bet ir aš susiradau bėdą – Kamilą. Ispanė, išlepinta turtingų tėvų (prabangaus viešbučio ir restorano savininkai), ieškojo aukšto šviesiaplaukio šiauriečio, savo vilko. Bet vieno vilko jai neužteko. Kamila buvo azartiška, blaškėsi tarp šviesos ir tamsos karalijų, bandydama išsiaiškinti, kuri yra jos. Nusitempė ir mane. Leidome jos pinigus pramogoms, lėbavome.

- Kas toliau įvyko, kodėl jos neatsikratėte, jei pajutote pavojų?

- Ji panoro pabūti sataniste, pažinti jų slaptus ritualus, jei tokie yra. Viliojo ir mane. Atkalbinėjau, tačiau Kamila, tas karštas aistros pumpuras juodomis akimis, varė savo. Gundė pažadu, jog po to tekės už manęs, o kraičiu bus jai užrašytas viešbutis Brodvėjaus gatvėje. Nors godumu nepasižymiu, tačiau neslėpsiu – gauti gražią ir turtingą mergą reiškė tapti tikru niujorkiečiu, JAV piliečiu. Tėvas Lietuvoje sužinojęs apsidžiaugtų, kad sūnus-klajūnas pagaliau įleido šaknis lietuvių garbinamoje šalyje. Nusileidau Kamilai ir ją praradau. Šėtono šventykla, oficialiai veikianti JAV, pririšo ją prie savęs. Aš satanistais nesusižavėjau, pamačiau, švelniai tariant, keistuolių su prasčiau ar geriau maskuojamais psichiniais iškrypimais, siautulingas, net kraugeriškas būtybes, kaip ir jų valdovas su pentograma (penkiakampė žvaigžde) ant kaktos. Tam suvokti reikėjo laiko. Satanistai manimi nepatikėjo. Aš krikštytas, tačiau nereligingas. Išsprūdau ir iš velnio pinklių. Šį gyvenimo epizodą primena likusi pabaisos tatuiruotė. Kalėjime ji pasitarnavo: neturėjau nei atvirų priešų, nei draugų. O Kamilai galvelėje pasimaišė – su keliomis panelėmis šoko naktį nuogos kapinėse, mušant būgną moteriškei, užsikorusiai ant galvos išsivėpusią raganos kaukę. Ji pati pasipasakojo. Įprastas gyvenimas jos nebetraukė. Traukė sutemos, šešėliai, sumišę su nežabota paleistuvyste apsisvaiginus alkoholiu ar narkotikais. Jai reikėjo rujos, mistikos. Man ne. Grįžau į Lietuvą 24-erių.

- Ar dalyvavote šėtono garbintojų apeigose, kas nepatiko?

- Nebuvau uolus Liuciferio bažnyčios lankytojas. Apsižiūrinėjau, lydėjau Kamilą. Neprigijau ten, nes bendra atmosfera alsavo burtais, jaučiau nerimą, kad apgraibomis leidžiuosi į tunelį. Kai kam tai intriga, magiška nežinomybė, kuri, galbūt, atsiskleis neregėtomis spalvomis. Ištikimiausieji sekėjai tą kažką gauna ir tampa suvystyti nuodėmės paslaptimi. Aš tyliai pasitraukiau iš sektos. Kamila nebandė manęs atversti. Ji manimi nusivylė, aš ja irgi. Grasinimų nepatyriau, išskridau į Europą.

- Kaip susiklostė gyvenimas grįžus į tėvynę?

- Nepasakysiu, kad puikiai. Satanizmo uodegos galų vis tik neatsikračiau, tebegalvojau ir apie Kamilą. Iš Vilniaus persikėliau į Šiaulius, kur, girdėjau, esant satanistų. Maniau su jais užmegzti ryšį ir čia giliau ištyrinėti jų paslaptis, kad vėliau galėčiau padėti atverti akis Kamilai ir ją susigrąžinti, nepaisant susipurvinimo. Mylėjau ją. Šiauliuose išsinuomojau butą, įsidarbinau naktiniame bare saugos darbuotoju. Neramus darbelis. Aš kantrus, stengiausi konfliktuojančius išskirti taikiai, įtikinėjant žodžiu. Kavinės šefui įtikau. Bet kartą pratrūkau, nesusivaldžiau, kai prie neseniai pradėjusios dirbti dar nedrąsios barmenės pradėjo įžūliai kibti skustagalvis jaunikaitis, dėvintis ryškų sportinį treningą su angliškų firmų užrašais. Lankytojas trukdė merginai ir ją trikdė. Draugiškai atkalbėti, kad to nedarytų, būtų mandagus, nesisekė. Žodžiai į ausį nepadėjo, pasidarė dar grubesnis. Aš irgi sušvokščiau, bet klientas stvėrė nuo prekystalio pripiltą alaus bokalą ir šliūkštelėjo man į veidą, sušukdamas: „Atvėsk!“. Ar tai man reikėjo atvėsti?! Iki tol buvau šaltas kaip ledas. „Ak tu, rupūžė“, - surikau ir, delnu nusivalęs šlapią veidą, taip užvožiau sugniaužto kumščio šonu bernui į žandikaulį, kad jis galva trenkėsi dar ir į stalo kraštą. Žandikaulis lūžo dviejose vietose, buvo sutrenkti smegenys. Vienu smūgiu sužalojau žinomo vietos verslininko sūnaitėlį, mergužėlių sijonų kilnotoją. Sėdau į teisiamųjų suolą. Pataisos namuose atpyliau šešerius metus ir du mėnesius. Laisvės buvau netekęs aštuoniems metams, išleido anksčiau. Nuobaudų neturėjau, elgiausi drausmingai. Kas pusmetį aplankydavo tėvas. Mergina, kurią apgyniau nuo priekabių, dalyvavusi byloje kaip liudytoja, atsiuntė 50 eurų perlaidą. Nušvitau gavęs. Ne tiek dėl pinigų, kiek dėl to, kad atsiminė, jog ją užstojau. Į Šiaulius nebesugrįžau. Užmiršau ir satanistus, ir Kamilą. Pirmas atvejis – paklydimas, antras – nelaiminga meilė. Aplankiau motiną, kuri išsiskyrė ir su sugyventiniu. Dabar vieniša. Sušelpiau, apsiverkė. Kas buvo, pražuvo, nerūstausi gi amžinai, o ypač pažinęs pasaulį. Tėvui padedant Pamario kaime įsigijau pusę apleistos sodybos. Aptvarkėme, čia gyvenu kol kas vienas vasaromis, o rudenį ir žiemą darbuojuosi Klaipėdoje. Man prie širdies – senoji baltų religija, kurios viešpats – gamta. Medis, saulė, mėnulis, ugnelė – kasdieniai mūsų gyvenimo palydovai. Yra ir laumės, ir piktieji, kurių reikia saugotis, nes moka gundyti, kreipti į blogį. Laisvalaikiu skaitau pasaulinės literatūros klasikus – tikras pažinimo lobis alkstančiai dvasiai.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar manote, jog teisingai pasirinkote nepriklausomą elektros tiekėją?