Liudas Čičirka: Padėtis buvo įtempta, daug nežinomybės, tačiau mes jautėme didelį palaikymą

2023-01-15, Kalbino Regina RENČELIAUSKAITĖ
Liudas Čičirka.
Liudas Čičirka.
Sunkiosios atletikos treneris Liudas Čičirka ilgus metus garsino mūsų kraštą savo sportiniais pasiekimais. Bet ne daugelis žino, jog šis drąsus vyras ne tik daugkartinis sunkiosios atletikos čempionas, bet ir  1991 metų Sausio 13-osios įvykių dalyvis. Kartu su kitais bendraminčiais tomis lemtingomis Lietuvai dienomis įkūręs štabą Šilutėje buvo pasiruošęs stoti ginti mūsų šalies laisvę.

- Šilutiškiams esate puikiai žinomas, bet, jeigu dar yra mūsų kraštiečių, negirdėjusių apie Jūsų pasiekimus, papasakokite apie save.

- Esu Liudas Čičirka, sunkiosios atletikos treneris, tarptautinės klasės sporto meistras, Lietuvos daugkartinis čempionas rekordininkas, pasaulio senjorų čempionas, Sovietų sąjungos jaunių ir jaunimo čempionas bei prizininkas, buvusios Sovietų sąjungos rinktinės narys. 1986 metais užėmiau šeštą vietą tarp geriausių pasaulio sunkiaatlečių. O dabar dirbu treneriu, nors man tai ne darbas, o hobis. Kaip sakoma, susirask darbą, kurį pamilsi, ir tau niekada nereikės dirbti.

- Nieko sau. Įspūdinga. Bet mažai kas žino, kad Jūs buvote tragiškosios Sausio 13-osios dienos dalyvis.

- Na, ką Jūs, aš buvau tik vienas iš daugelio. Sausio 13-ąją buvau Šilutėje, kada vyko tragiški įvykiai. Tuometė Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi grafikus, kas važiuoja budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, dabartinio Seimo. O mes čia turėjome įkūrę tokį štabą, aš buvau tuometis rajono tarybos narys, tais laikais vadinamas deputatu, nuo Sąjūdžio. Mane žmonės buvo išrinkę į rajono tarybą. Į ją įėjo Vitalijus Šopis, Audrius Astasevičius, Jonas Purlys, Saulius Sodonis, Arūnas Plikšnys. Buvo nemažai mūsų. Ir mes budėdavome dabartinėje savivaldybėje naktimis, nes buvo labai neramu. Ir gaudavome daug pranešimų, tiek tikrų, tiek netikrų, jog vienur kariuomenė juda, tai kitur. Tai mes susirinkdavome ir pajudėdavome tai į Švėkšną, tai į Pagėgius, tai į Žemaičių Naumiestį, pagal gautus signalus iš mūsiškių, kurie buvo tuo metu Vilniuje. Mūsų krašte buvo ne mažai karinių dalinių ir vykdavome pasižiūrėti, kas vyko. Neturėjome ginklų, bet stebėjome situaciją mūsų rajone. Visam šitam reikalui vadovavo Vitalijus Šopis.

- Įsivaizduoju, kiek buvo nerimo ir baimės...

- Taip, padėtis buvo įtempta, daug nežinomybės, tačiau mes jautėme didelį palaikymą iš žmonių, net iš rusakalbių, kurie pritarė Sąjūdžiui ir Lietuvos nepriklausomybei. Ore tvyrojo ypatinga atmosfera, kuri atsirado dar 1989 metais, Baltijos kelio renginyje. Tame kelyje buvo ne tik lietuviai, ten dalyvavo ir rusai... Grįžtant prie Aukščiausiosios Tarybos sudarytų grafikų, tai mūsų rajonas turėjo ten būdėt jau po Sausio 13-osios įvykių, bijau sumeluoti, bet turėjome ten budėti sausio 15 ar 16 dienomis. Iš mūsų rajono važiavo apie dešimt autobusų į Vilnių. Ten pabudėdavome porą trejetą parų ir grįždavome atgal.

- Neabejoju, jog pamatyti vaizdai išliko visam gyvenimui.

- Situacija, kurią išvydome, priminė vėlesnį 2014 metų Maidaną Ukrainoje – laužai, dalinama karšta arbata, ore tvyrojo neapsakoma euforija. Toks jausmas, kai po šaltos ir aptemusios žiemos staiga pasirodo saulė. Ir tas jausmas vilnijo per visą Lietuvą. Demonstracijos įvairiuose miestuose, Roko maršai, pamatėme plevėsuojančias, iki tol uždraustas, Lietuvos trispalves. Visur tvyrojo laisvės nuojauta.

- Praėjus daugiau nei trisdešimtmečiui po tų kruvinų įvykių, ką Jūs galėtumėte pasakyti apie Lietuvos evoliucijos kelią?

- Viskas eina tik į gerą pusę. Valstybė yra labai trapus tvarinys, trisdešimt metų valstybei  - tai niekai. Tam, kad valstybė visavertiškai susiformuotų, reikia vos ne šimtmečio. Turi pasikeisti kartos, mąstymas, požiūris į save ir pasaulį. Visose valstybėse, o ypatingai mūsų šalyje, politikai prašo žmonių būti išrinktiems, bet, kai atsiduria valdžioje, pradeda galvoti, jog jie yra „nuo dievo“. Tada žmonės pasijaučia apgauti. Mūsų valstybėje buvo skaudžių įvykių, kai iš šalies išvažiavo labai daug žmonių. Gyventojai emigravo dėl akivaizdžios neteisybės, korupcijos ir valdžios abejingumo žmonių atžvilgiu.

- Na taip, buvo daug klaidų, bet akivaizdu, kad Lietuva ir pasimokė iš savo klaidų, ir dabar ji tapo visaverte Europos valstybe.

- Taip, tai tiesa. Bet mūsų valstybė dar yra paauglystės amžiuje, kada dar vystosi, daro klaidas, bet atsisukęs į praeitį supranti, kad Lietuva nušuoliavo milžiniškais žingsniais į priekį. Ypatingai tai pastebi, kai nuvažiuoji į varžybas į buvusias Sovietų Sąjungos šalis – Armėniją, Baltarusiją ar Rusiją, – pamatai, koks didžiulis skirtumas. Sovietiniais laikais mūsų mentalitetas skyrėsi nuo jų, o dabar tai iš viso – skirtingos planetos.

- Įsivaizduoju, kad Jums, mačiusiam Sausio 13-osios įvykius ir stebint karą Ukrainoje, tai kelia siaubą.

- Supraskite, aš daug keliavau Rusijoje ir žinau jų pasaulio suvokimą. Rusijos mentalitetas yra visiškai kitoks. Ji žiūri į visas buvusias Sovietų sąjungos šalis kaip į savo nuosavybę. Jie nenori leisti buvusioms Sovietų valstybėms rinktis savo kelią ir būti nepriklausomoms. Tas pats dabar vyksta su Ukraina, jie nepripažįsta jos kaip suverenios valstybės, rusai mano, jog tai dalis jų šalies. Kai Putinas pasakė, jog didžiausia dvidešimto amžiaus tragedija buvo Sovietų sąjungos  subyrėjimas, rusams tai ir liko galvoje, todėl jie mano, jog visa erdvė aplink juos priklauso Rusijai. Protu suvokti, ką jie daro Ukrainoje, sunku. Juk Rusija milžiniška ir galėtų rūpintis savo valstybe, bet jie vis tiek nori užgrobti savo kaimynus. Broliams ukrainiečiams telieka palinkėti stiprybės ir palaikyti juos visomis išgalėmis, nes jie siekia to, ko mes siekėme Sausio 13-ąją – nepriklausomybės ir laisvės gyventi taip, kaip mes patys norime.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Kiek Jums tenka laukti vizito pas šeimos gydytoją?