Klaipėdos krašto ŠIMTMEČIUI

„Klaipėdos krašto sukilimas, vykęs 1923m. sausio pradžioje, turėjo gyvą atgarsį ir tarp Švėkšnos progimnazijos mokinių. Čia aktyviai reiškėsi mokytojas K. Motušis. Jis ragino vyresnio amžiaus mokinius stoti savanoriais. Atsimenu, kad trys mokinukai nutarėme slapta pėsčiom keliauti į Klaipėdą padėti sukilėliams. Eidami Inkaklių kaimo link, sutikome būrį vyrų, kurie mums pasakė, kad Klaipėda jau lietuvių rankose. Mes lyg dalyvavę sukilime, grįžome į namus patenkinti ir laimingi.‘‘

1923 m. kovo 10 d. Švėkšnos gyventojai, gimnazistai bei aplinkinių kaimo gyventojai vyko į Inkaklius iškilmingai atidaryti sienas.

Tą įvykį prelatas taip prisimena: ,,Šį džiaugsmą visa mokykla labai pakiliai išgyveno. Mums buvo pranešta, kad visa mokykla, in corpore, pėsčiom (6 kilometrus) vyksta į Inkaklių kaimą atidaryti sienos, perkirpti kaspino. Ta proga buvo pasakyta keletas kalbų. Nors Lietuva buvo jau sujungta su Klaipėdos kraštu, skirtumas atrodė didelis. Didžiosios Lietuvos pusėje buvo žvyruotas, duobėtas, purvinas kelias, o Klaipėdos pusėje prasidėjo dailus ir tiesus plentas. Netoliese matėsi didelis mūrinis namas, o dar toliau – gražūs ūkiai su raudonai dengtais stogais. Visa traukė akį ir skatino paeiti plentu ir daugiau pamatyti. To uždegti, mes trys berniukai, tarp kurių buvo ir Šilingis, iš Amerikos grįžusio lietuvio sūnus. Šis visada turėdavo pinigų. Dažnai ir kitus pavaišindavo šokoladu ar kitokiomis gėrybėmis. Ir mes trise patraukėme gilyn į kraštą. Buvo šaltoka žiemos popietė. Priėjome didelį mūrinį namą. Tai buvo keleivių pastogės postas su valgykla ir išgėrimais. Mūsų bendrininkas Šilingas, įbėgęs į vidų, išėjo nešinas buteliu kažkokio gėrimo. Tai buvo likeris. Paėję kiek namų link, pasitraukėme į miškelį ir pradėjom tuštinti butelį, gerdami tiesiai iš jo. Gėrimas buvo saldus ir tirštokas. Ir gardus. Gerokai mus apšildė. Pradėjo degti krūtinė, darėsi šilta... Bet po to ištiko bėda, mane labiausiai palietusi. Tas „gardusis gėrimas“ pradėjo tąsyti mano vidurius, pradėjau vemti. Ta pati bėda palietė ir kitus du mano draugus, nors ir ne taip smarkiai, kaip mane. Nutarėme eiti namų link. Kojos linksta, galva sukasi. Pamatėme atvažiuojant kažkokį žmogų ir prašėme jo mus parvežti, o už tai pasiūlėme pusiau išgertą butelį likerio. Šis mielai sutiko ir atbildino mus iki miestelio.

Čia jau gerokai buvome išsipagirioję, bet kupini baimės, kad kas nepamatytų. Išsiskyrėme kas sau į namus. Už tokį mūsų elgesį, žinoma, mokyklos vadovybė būtų mus išvariusi iš mokyklos. Tos pačios baimės apimtas bijojau eiti ir į namus, kad mama neatpažintų, jog esu gėręs... Dėl visa ko nusprendžiau dar kurį laiką pasėdėti laukuose, o tik paskui eiti į namus. Tačiau šis neapgalvotas elgesys mane pamokė visam gyvenimui. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai ne aš stikliuką, o stikliukas mane apvertė. Šis įvykis mane pamokė ir kito dalyko: dirbdamas mokyklose su jaunais žmonėmis ir spręsdamas apie jų elgesį, visada atsimindavau šį savo gyvenimo nuotykį. Mat šitas neapgalvotas jauno žmogaus pasielgimas galėjo lengvai palaidoti visus mano ateities planus ir pasukti mano gyvenimą visai kita vaga...

Apie PRELATĄ JONĄ KUČINSKĄ–KUČINGĮ (1908 Švėkšna – 2009 Los Angeles), gimė Švėkšnos parapijos Šnypšlių kaime. Baigęs Švėkšnos progimnaziją porą metų mokėsi Seleziečių kolegijoje, Italijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1937 metais baigęs Telšių kunigų seminariją, įšventintas kunigu.

Pirmieji kunigystės žingsniai buvo Šilalėje. Po to vėl mokslai Italijoje. Katalikų universitete. Mokslus nutraukė karas. Grįžęs vėl dirbo Šilalėje, Telšiuose. 1944 m. paskiriamas Švėkšnos gimnazijos kapelionu. Artėjant sovietinei kariuomenei, pasitraukė į Vokietiją.

Sulaukęs J. Maciejausko kvietimo atvykti į Ameriką, nuo 1947m. dirbo Los Andželo šventojo Kazimiero parapijos klebonu. Prelatas daug metų čia kūrė parapijos bazę: pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, įgijo kleboniją, namus seselėms, pertvarkė parapijos salę, buvo įvairių lietuviškų organizacijų steigėjas, plataus masto kultūrinių renginių organizatorius, suaktyvinęs lietuvišką gyvenimą. Prelatas organizavo prelato J. Maciejausko perlaidojimą Švėkšnos bažnyčios kriptoje.

Ten, kur šaukė Dievas ir tauta

(Prelatui Jonui A. Kučinskui-Kučingiui, žengiančiam per 80-ies metų slenkstį)

Kas už pirmo žemės slenksčio mūsų laukia

Su visais išeinant iš gimtų namų?

Kad negirdim, kai atgal sugrįžt mus šaukia, -

Gal tik mūsų motinai, tik jei taip neramu...

Vieną laksto vėjai keturi kaip lendrę lanksčią,

Kitą – tiesų, tvirtą veda pareiga,

Tau tenai gi už kiekvieno naujo slenksčio

Rodė kelią amžini žvaigždynai toliuose degą.

Vieną šaukia į pasaulio rinką turtas,

Kitą – sostai, titulai, garbė aukšta,

Tu ėjai tikėjimo ženklų užburtas

Ten, kur šaukė Dievas ir tauta.

Tavo žingsnį dengė Dievo vardas, -

Buvo platūs vieškeliai ar tik siauri takai, -

Tu buvai tik parvus inter parvos

Kasdienybėje ir šventėse, ir toks likai.

Tu nešei į šaltą širdį šiltą

Žodį Evangelijos šventos, atverdamas akis,

Kad ir kūdikis nekaltas jį pamiltų,

Ir tikįs į Jėzų Kristų, mūsų Išganytoją, ir netikįs,

Kai aštuoniasdešimt slenksčių peržengi šios žemės

Ilgu eidamas gyvenimo keliu,

Daug dar, daug dar tegu leis dangus be amen

Peržengt be maldų, be amžinatilsių, be gedulo gėlių!

Dar be atilsio teves tave tas stebuklingas Rytas

Ten, kur po primicijų vadino pareiga, -

Tik tu mortuus, kaip mes visi esi, ne emeritus,

Kolei poilsio pašauks žvaigždynai toliuose degą.

Bernardas Brazdžionis