Nupūskime istorijos dulkes

2010-08-24, Edvardas LUKOŠIUS

Šilutės muziejus visą savaitę vykdė etnografinę ekspediciją (projektą) Juknaičių, Usėnų seniūnijose bei Pašyšių seniūnaitijoje. Ekspedicijos metu buvo fiksuojamas nematerialus etnografinis paveldas, jos vykdytojai lankė vietinius ir pokariu į šį kraštą atvykusius gyventojus.
 
Vakar Šilutės muziejaus darbuotojai tęsė etnografinę ekspediciją „Mažiosios Lietuvos studija“. Šilutės muziejus turi sukaupęs nemažą istorinį lobyną apie Klaipėdos kraštą ir jo senuosius gyventojus, tačiau laikas nenumaldomai bėga ir slepia istorijos pėdsakus. Muziejininkai stengiasi surinkti kuo daugiau istorinių faktų, kad lankytojai vėliau pajustų, kas yra lietuviams Mažoji Lietuva, kokia ji buvo, kaip žmonės gyveno - kokia buvo jų buitis.
 
Istorinių faktų ir eksponatų rinkimas
 
Pasak etnografinės ekspedicijos nario, Šilutės muziejaus istoriko Dariaus Barasos bei muziejininkės etnografės Agnės Jocaitės, projektą „Mažiosios Lietuvos studija“ parėmė Šilutės r. savivaldybė.
 
Vienas iš ekspedicijos tikslų yra rinkti, kaupti senas, prieškario ir ankstyvo pokario laikus menančias fotografijas iš vietinių gyventojų asmeninių albumų.

Jei pateikėjas sutinka ir leidžia, čia pat vietoje mobilia kompiuterine technika ekspedicijos dalyviai daro fotografijų skaitmenines kopijas. Tai tąsa jau prieš kelerius metus pradėto kurti virtualaus archyvo "Šilutės kraštas ir žmonės senose fotografijose". Stengiamasi surinkti kuo daugiau medžiagos apie Mažosios Lietuvos istoriją, nes su šio krašto praeitimi mažai susipažinę ne tik paprasti Lietuvos gyventojai, bet ir dauguma išsilavinusių žmonių.
 
„Pavėlavome 20 metų... Dabar taisome kažkieno padarytas klaidas“, - „Šilokarčemai“ sakė muziejininkė A.Jocaitė. Ekspedicijos dalyviai apgailestauja, kad tai daryti, kas daroma šiandien, reikėjo prieš 20 metų.

Pavyzdžiui, dabar Juknaičiuose didelė dalis senųjų gyventojų gyvena daugiabučiuose (ne savo sodybose), kiti jau valdiškuose namuose (globos namuose), tad rasti kokį vertingą ir įdomų eksponatą muziejui ar lankytojams nebėra galimybės. Vyriausiajai pašnekovei Mortai Paukštienei (Lindenau) jau 87-eri metai. Ekspedicijos dalyviai ją surado Juknaičiųsavarankiško gyvenimosenelių namuose.

Pasak ekspedicijos dalyvių, istorinių faktų ar eksponatų rinkimas nėra pats sunkiausias darbas. Pašnekovai pasakoja apie viską, ko reikia ir ko nereikia. Per dieną pavyksta pakalbinti 2 senuosius gyventojus. Jų pasakojimai įrašomi videokamera. Sunkiausias darbas ekspedicijos dalyvių laukia ateityje. Visa medžiaga, kuri bus surinkta edukacinės ekspedicijos metu, bus susisteminta. Spalio mėnesį, minint Mažosios Lietuvos genocidą, ši medžiaga bus pristatyta visuomenei.
 
Kraupus Mažosios Lietuvos laikotarpis - genocidas
 
Pasak D.Barasos, Mažosios Lietuvos genocidas prasidėjo tuomet, kai 1944 m. spalio 16 d. į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė Baltarusijos III fronto kariuomenė. Šiam įvykiui 3-iojo baltarusių fronto štabo propagandininkas rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų. Kauno ir Vilniaus spaustuvės juos spausdino šimtais tūkstančių egzempliorių.

Sovietinės armijos karius puolimui skatino ir voko dydžio pilkšvai mėlyni lapeliai, ir per Vilniaus radijo stotį transliuojamas tų tekstų autoriaus balsas: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“
 
Pirmosios oficialiai užfiksuotos žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf, prie Gumbinės), kur raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 12 metų mergaites ir 84 metų senutę). Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte.
 
Pirmąjį raudonojo teroro etapą išgyvenę gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų ir Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Čia jie kentė patyčias, mirė nuo šalčio, ligų, bado.
 
Taip per sovietinį genocidą 1944-1949 metais buvo sunaikinta 328 tūkstančiai gyventojų (iš jų beveik 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių). Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. 1947-aisiais buvo likę tik 102 tūkstančiai gyvųjų. Iki 1949 m. jie buvo evakuoti į Vokietiją. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.
 
Fuldoje (Vokietija) atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba 1947 m. paskelbė Protestą dėl Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo.
 
1948 m. priimtoje Jungtinių Tautų Konvencijoje genocidas yra vertinamas kaip senaties termino neturintis, tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas prieš žmoniją.
 
Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą spalio 16-ąją minėti Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną.
 
Nuotraukoje: Šilutės muziejaus etnografei A.Jocaitė ir istorikui Dariui Barasai įdomus kiekvienas rastas naujas eksponatas, kiekvienas išgirstas senųjų Klaipėdos krašto gyventojų pasakojimas.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar jau pakeitėte padangas savo automobiliui?