Pasižmonėjo ir pasibuvo su Prūsijos praeitimi – su iškiliais mažlietuviais

Nepasakysi, kad suplūdo minia klausytojų, bet sugužėjusieji tikrai nenusivylė tuo, ką pamatė, išgirdo, patys padainavo, o pabaigai dar ir kafija bei aguonų pyragu pasivaišino. Visi jautė vienas kito petį ir bičiulišką atmosferą. Maloniai pabendrauta, daug sužinota apie užmirštus dalykus, Prūsijos krašto įžymias asmenybes, palikusias pėdsakus raštijoje, įvairioje kultūrinėje švietėjiškoje veikloje, kunigystėje ir taip toliau. Kas jie?

Pirmiausia nukeliauta labai toli atgal į viduramžius, į prūsų Yluvoje, notangų žemėse, stovėjusią Bisleidos pilį, kurią nuo priešų apgynusi įžymioji prūsė Nomeda. Įvykis legendinis, bet Nomedos vardas liko ateities kartoms, ne visiems žinant bei prisimenant istorinį kontekstą. Kita garsi figūra – Abraomas Kulvietis (1510-1545 m.), gyvenęs XVI amžiuje. Leipcigo universitete įgijo teisės daktaro laipsnį, o humanitarinį išsilavinimą gavo Lietuvoje. Protestantas, reformacijos šalininkas. Dėl to pasitraukė į Prūsiją. A. Kulvietis – lietuvių raštijos pradininkas, kultūros veikėjas, vienas iš steigėjų kuriant Imanuelio Kanto universitetą Karaliaučiuje. Jo bendražygiu buvo Martynas Mažvydas (1510-1563 m.), skelbęs evangeliją. Jis – „Katekizmo“ autorius, taip pat priverstas bėgti į Mažąją Lietuvą. Šiemet sueina 460 metų nuo jo mirties. Evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602 m.) krikštytas kryžiuočių ordino 1335 metais įkurtame Frydlande (Pravdinsk, Kaliningrado sritis, Rusija), kur būta notangų pilies šventykla Romuva. J. Bretkūnas biblijos vertėjas, istorikas, religinių raštų rengėjas. Jo tėvas turėjo alaus daryklą ir kailių dirbtuvę.

Kristijonas Donelaitis pristatytas skaitant ištraukas iš jo garsios visame pasaulyje poemos „Metai“, parašytos hegzametru, kaip antikos laikų autoriaus graiko Homero epiniai kūriniai „Iliada“, „Odisėjas“. K. Donelaitis buvo Stalupėnų kantoriumi ir mokyklos rektoriumi . Čia parašė „Metus“. Viena įsimintina citata apie rudenį: „Todėl ir orų drugnums atvėsti pagavo irgi senystę jau graudena kailinius imtis. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko“.

Prisimintas ir bene olandų kilmės Klaipėdoje gyvenęs Vilhelmas Berbomas (1786-1865 m.), etnografas, lingvistas, taip pat Eduardas Gizevijus (1798-1880 m.), lietuvininkų tradicijų puoselėtojas Tilžėje (Sovetskas, Kaliningrados sritis, Rusija), lietuvių kalbos mokytojas Rytų Prūsijoje. Jo piešiniuose ir aprašymuose - Ragainė, Tilžė, Pagėgiai, Priekulė. Pavaizdavo lietuvininkes, jų vaikus šventiniais apdarais, vestuvių apeigas. Rusnėje gilų pėdsaką paliko iškili medienos pirklio Ernsto Ankerio (1894 -1934 m.) asmenybė. Jis prisidėjo prie Peterio tilto ir kairiojo Atmatos pylimo statybų, domėjosi krašto praeitimi, rinko lietuvišką tautosaką, senovinius rankraščius, buvo Prūsijos senovės draugijos nariu. Ankerių namas Šyškrantės kaime iškilo 1820 metais. Po šeimininko mirties parduotas nugriovimui 1937 metais. Tvirtai suręstą pastatą 3 savaites ardė 50 darbininkų.

Renginyje nemažai kalbėta apie žinomus rašytojus Hermaną Zudermaną (1857-1928 m.), Ėvė (Ieva) Simonaitytę (1897-1978 m.), sukūrusią romanus „Aukštųjų Šimonių likimas“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“ bei kitas. Jos knygos – Klaipėdos krašto literatūrinis aukso fondas, išverstas į vokiečių, anglų, prancūzų, rusų, estų, latvių, lenkų, ispanų net kinų kalbas. Paskutinis pristatytas salos gyventojas Augustas Dėvilaitis (1897-1968 m.). Jis – liuteronų sakytojas, kantorius, teikęs religines paslaugas salos gyventojams, prižiūrėjo Šyšos kapinės, kur ir atgulė. Ten ilsisi ir jo žmona Madlynė, taipogi vaikai Edvikė, Gertrūda, Valneris. Sūnus Evaldas, anūkai Gintaras ir Kotryna gyvena Vokietijoje. A. Dėvilaitis laikė save paskutiniu prūsu.